Nors KMG atstovybės vadovas Talgatas Aldybergenovas sako, jog kazacho žodis tvirtas kaip nežinia kas, šie pažadai sklaidosi, kai susitinki su žmonėmis, kurie skaičiuoja KMG pinigus.
Kompanijos prezidentas Uzakbai Karabalinas likus vienai dienai iki naftotiekio į Kiniją atidarymo aiškiai pasakė: “Mes nenorime gadinti santykių su Rusija ir „Transneft”. Jam antrina ir KMG priklausančios kompanijos „KazTransOil“ vadovas Kairatas Kazymovas: “Kerštas ir principas akis už akį nebus santykių su rusais principas”. Todėl kalbos, kad šį vamzdį galima naudoti rusams paspausti, yra mitas. Tuo labiau kad naftotiekio operatorės bus Kinijos kompanijos.
Rusijos kvėpavimą Kazachstane jauti gan smarkiai – juk kazachai sudaro tik kiek daugiau nei pusę šalies gyventojų, antra valstybinė kalba yra rusų, o faktiškai ji vartojama daugiau nei gimtoji. KMG palaiko gerus santykius su Kazachstane dirbančiomis Rusijos kompanijomis, todėl paklaustas, ar KMG gali MN projekte vienytis su kokiomis nors kitomis kompanijomis, Uzakbai Karabalinas sako: “Mes nesame alergiški rusiškoms kompanijoms, jei bus pasiūlymų, juos svarstysime”. Praėjusiais metais KMG gavo daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių pelno. „Mažeikių naftos“ sandoryje KMG veikia kartu su neįvardijamais bankais, tačiau į viltingą Lietuvos žurnalistų klausimą, “ar jūs galite pasiūlyti už MN dar daugiau”, Diasas Suleimenovas su britišku taktu ir diplomatija atsako: “Mes dar nesusipažinome su įmone, o kaina priklausys nuo to, kiek ji yra verta”. Ir taip leidžia suprasti, kad jiems nereikia brangaus žaisliuko.
Svarbiausias klausimas, kurį lietuviai užduoda KMG yra toks: “Ar jūs galite pristatyti savo naftą į Mažeikius?” Kazachai dažniausiai atsako, kad techninių galimybių yra, trūksta susitarimų su rusais, tada lietuviai nusprendžia, kad garantijų nėra. Tačiau čia Lietuvos Vyriausybė parodo nesuprantanti naftos verslo – juk kazachai kol kas neturi jokių garantijų, kad jie taps MN šeimininkais, todėl negali tartis su rusais, kad jų transportavimo kvota būtų nukreipta būtent Mažeikių kryptimi.
Proveržis
Kazachai ilgai buvo įkalinti tarp Rusijos, Kinijos ir prie islamo sugrįžtančių pietinių kaimynų. Geografija, o tiksliau – milžiniški atstumai bei sovietinės infrastruktūros palikimas, neleido išsiveržti iš šios uždaros erdvės. Tačiau nafta ir dujos suteikia kazachams viltį kurti naujas schemas. Tiesa, tai nėra taip paprasta - Vakarų analitikai jau gerą dešimtmetį kalba apie geopolitinius pasikeitimus Kaspijoje, tačiau tik dabar, prieš porą metų pradėjus veikti Kaspijos vamzdynų sistemos naftotiekiui, bei po truputį įgyvendinant alternatyvius naftos transportavimo kelius kazachams atsiranda viltis.
Šiuo metu šalyje išgaunama 63 mln. t naftos, po trejų metų žadama gavybą padidinti iki 78 mln. t o po dešimties metų išgauti beveik tris kartus daugiau. Būtent šia greito turtėjimo viltimi ir remiasi visa Kazachstano pažanga bei KMG noras tapti MN šeimininkais.
Atrodytų, šalia yra Kinija, kurios auganti ekonomika ir per artimiausius metus atsirasiantis 240 mln. t naftos deficitas galėtų sunaudoti visus dabartinius ir būsimus Kazachstano naftos pajėgumus, todėl kaip ir neverta sukti galvos dėl tokių sudėtingų projektų kaip “Mažeikių nafta”. Tačiau 15 milijonų kazachų bijo tapti Kinijos – valstybės gigantės – priedėliu, todėl uoliai vykdo psrezidento Narsultano Nazarbajevo skelbiamą Eurazijos konceptą. Eurazija ir Kazachstanas jos centre turėtų sujungti geriausias Europos ir Rytų tradicijas, kurios su prezidento pagalba turėtų transformuotis į tik šiam regionui skirtą, unikalią visuomenės plėtros sistemą.
Nafta suteikia viltį integruotis į Vakarus. Būtent todėl kiekvienais metais už naftos pinigus porą tūkstančių gabiausių kazachų studentų siunčiama mokytis į Europos universitetus, būtent todėl steigiamas Eurazijai transliuojantis palydovinis televizijos kanalas Caspionet ir Nacionalinis fondas, kuriame kaupiami naftos pinigai.
Prezidentas - tautos Tėvas
Būdamas Kazachstane pradedi manyti, kad Kazachstano plėtros programą bei visas gudrias priemones siekiant ją įgyvendinti sukūrė prezidentas Narsultanas Nazarbajevas. Jis yra nepakeičiamas valstybės vadovas ir pastaruosiuose rinkimuose tauta, įvertinusi jo nuopelnus, nušlavė visus jo konkurentus. Netgi didžiausias vanagas JAV administracijoje nepasakytų, kad šį režimą reikia keisti. Vakarai Kazachstaną palankiai vertina dėl kelių priežasčių.
Pirma, tai pažangiausias režimas visame regione. Kitaip nei Uzbekistane, čia gatvėse automatiniais ginklais nežudomi žmonės, kitaip nei Turkmėnistane, čia nėra asmenybės kulto ir absurdiškos ideologijos.
Antra, ši valstybė turi daug naftos ir dujų išteklių bei yra stabili, todėl JAV ją kartu su Azerbaidžanu įtraukė į strateginių partnerių sąrašus.
Trečia, ši valstybė, išnaudodama Dievo duotus turtus, po truputį plėtoja ūkį ir, skirtingai nei kitos regiono valstybės, ne tik turi ambiciją sukurti gerovę, bet ir bent jau daliai jos piliečių (naujiesiems kazachams) gerovę sukūrė.
N.Nazarbajevo valdžia nėra agresyvi, kaip kitose ne visai demokratinėse valstybėse. Prezidentas čia griežtas, bet teisingas tėvas, kuris tvirta ranka valdo šeimą. Ši tėvo tradicija ir beveik visuotinė pagarba prezidentui jaučiama kiekviename žingsnyje. Antai Aktyrau naftos perdirbimo gamyklos vadovai, pristatydami gamyklos modernizavimo programą, nepamiršta paminėti, kad ji atsirado tik todėl, kad prezidentas prisakė plėtoti perdirbimo pramonę.
Pramonei reikia uostų ir infrastruktūros, todėl prezidentas įsakė juos statyti. Tuo džiaugiasi Aktau uosto vadovai. Naftos gavyba didėja, nes tokią užduotį suformulavo valstybės vadovas. Naftotiekis į Kiniją pastatytas per vienerius metus, nes tai buvo tėvo valia.
Praėjusią savaitę, atidarydamas naftotiekį į Kiniją, prezidentas lazerine rodykle ant žemėlapio nubrėžė naują naftotiekį ir tvirtu balsu paklausė Energetikos ministro V.Školniko: “Kada bus pastatytas šis naftotiekis?” Ministras sutiko kaip mokinukas, tačiau jau po kelių valandų pasirodė pranešimas spaudai, kad projektas bus įgyvendintas per keletą metų.
Visa tai atrodo gan natūraliai, nes kyla iš tradicijos, kad šeimai vadovauja tėvas. Šeima yra didelė – tai visa giminė. Giminės nariai gerbia Tėvą. Jam leidžiama šiek tiek daugiau nei kitiems. Giminės tėvas nesirūpina visais reikalais, juk giminėje yra kitos šeimos – jos turi savo tėvus. Taip ir susidaro valdžios piramidė - prezidentas skiria gubernatorius, gubernatoriai – rajonų vadovus, šie – miestų ar kaimų seniūnus. Valstybė valdo svarbiausias įmones.
Lietuvai visa tai svarbu, nes naftos pramonė ir KMG yra myliausia Tėvo žirgų banda, maitinanti visą giminę.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais Kazachstano naftos pramonė plėtojosi stichiškai, vietiniai neturėjo nei pinigų, nei žinių kontroliuoti ūkį, tačiau dabar visi projektai sukasi aplink KMG. Kompanijos įtaką valstybėje būtų sunku pervertinti – visuose naujuose energetiniuose projektuose dalyvauja valstybė, o jos interesams atstovauja KMG. Be to, valstybė siekia susigrąžinti įtaką prieš kelerius metus pradėtuose projektuose. Kazachstanas negali sukurti naftos pramonės monopolio, ištekliams plėtoti reikia milžiniškų investicijų, tačiau čia pasirinktas Persijos įlankos šalių modelis, kai su investuotojais susitariama dėl bendradarbiavimo su valstybe sąlygų. KMG priklauso daugiau kaip keturiasdešimt įvairių antrinių įmonių – gavybos, perdirbimo, uostų, orouostų, laivybos, oro, naftotiekio kompanijos.
Kol kas KMG neturi jokių aktyvų užsienyje. KMG atėjimas į Lietuvą reiškia nei šiaip verslo atėjimą, bet visos valstybės atėjimą. Kazachstanui ir pačiam prezidentui yra svarbu turėti placdarmą ES. Būtent todėl KMG vadovai gan atvirai užsimena: “Nemanykite, kad šis projektas yra tik šiaip, jam pritaria pats prezidentas”. Toks pasakymas atrodo kaip lobistinis triukas, tačiau tik tol, kol nepažįsti Kazachstano. Norint suprasti koks yra KMG statusas pakanka išeiti į centrinę naujos Astanos aikštę…
Svetingi šeichai
Keista, bet kiekvienas monarchas stato savo sostinę arba bent jau akropolį. Tai tampa jo pasididžiavimo ir galybės simboliu. Naujoji Astana – tai prezidento ir visos liaudies pasididžiavimo objektas bei naujojo Kazachstano simbolis. Prieš dešimtmetį prezidentas nusprendė perkelti sostinę iš Alma –Ata, kiek vėliau nuspręsta statyti naują sostinės centrą. Jį projektavo japonų architektas. Šis centras visiškai tęsia didžiųjų valstybės valdymo centrų statytojų tradiciją. Jei jums teko būti Luksore bei Vašingtone ir jei jūs turite neblogą erdvės pajautimą, Astanoje jus lydės jausmas, kad “kažkur aš tai mačiau”. Pakanka palyginti Astanos ir Vašingtono centrų planus ir jūs suprasite, kad jie identiški. Per pailgą aikšę eina naujo miesto ašis. Viename aikštės gale stovi valstybės vadovo rūmai, šalia išsidėstęs aukščiausias teismas ir ministerijos. Aikštės viduryje – monumentas, atitinkantis valstybės ideologiją, o priešingame aikštės gale – kita svarbiausia valstybės institucija.
Astanoje pastatų išdėstymas kiek skiriasi nuo Vašingtono, tačiau tai tik parodo, kas yra kas valstybėje. Kapitolijaus vietoje stovi prezidento rūmai, aikštės centre - Baitereko monumentas, kurio viršuje – Žemę vaizduojantis auksinis rutulys, jo viduje aukso plyta su Prezidento rankos antspaudu (pridėjus ranką prie antspaudo pasigirsta fanfaros ir pildosi norai), o kelių kilometrų aikštę užbaigia priešais Prezidento rūmus stovintys „KazMunaiGaz“ rūmai. Pro jų centre esančią arką prezidentas mato auksinius besileidžiančios saulės spindulius… Visa tai pamačius abejonių dėl KMG planų Lietuvoje bei kas juos palaiko turėtų būti mažiau. Paskutinį vinį įkala KMG ryšių su visuomene specialistas, kuris atsakydamas į klausimą, kodėl Omano šeichas padovanojo Astanai didingą mečetę, atsako: “Na kaip…, juk jie irgi naftos šeichai…” Kalbant apie KMG investicijas, tai reikėtų turėti galvoje.
Šeichų kultūra yra šiek tiek kitokia. Jei tu priklausai jų draugų būriui, vargu ar vertinsi ją kritiškai – turtai ir užmojai užburia. Kadangi šeichai savo valdžią gavo iš Dievo, tai jie turi rūpintis savo pavaldiniais, tačiau atsiskaito ne prieš pavaldinius, o tik prieš Dievą.
Atrodo, kad šis principas Kazachstane yra gan plačiai paplitęs. Valdžia giriasi ir džiaugiasi pasiekimais – BVP augimu, naftos sektoriaus plėtra, kaimo programos “Aul” sėkme. Tačiau netgi trumpai prisilietus prie tikrovės aiškėja sunkumai. Daugiau kaip 30 proc. valstybės BVP tiesiogiai sukuria energetikos bei gavybos sektorius. Prie BVP augimo prisideda dar apdirbamoji pramonė. Tačiau kitos ūkio šakos nesulaukia dėmesio – sparčiai augantis naftos sektorius sunaudoja daugumą investicijų ir darbo jėgos resursų. Kazachstano bankai neišduoda ilgesnių kaip 5 metų kreditų verslui.
Jau dabar kai kuriose srityse ima trukti žmonių galinčių dirbti. Naftininkai taip pat smarkiai iškreipia darbo rinką – Mangystau srities gubernatorius sako, kad vidutinis atlyginimas naftos sektoriuje yra 800 JAV dolerių per mėnesį (BVP yra apie 3000 JAV dolerių žmogui per metus). Todėl kitų, ne tokių pelningų ekonomikos šakų plėtra nėra tokia sėkminga. Tarkime, net 90 proc. maisto produktų šį sritis importuoja. Viename naftininkų miestelyje pavyksta pakalbėti su paprastu žmogumi.“Viskas vagiama bei švaistoma, o naftos pinigų mes nematome”,– numoja ranka jis.
Požiūris į skaičius Kazachstane taip pat specifinis. Paklaustas, koks yra valstybės biudžetas, Kazachstano plėtros banko vadovo pavaduotojas atsako: “5 mlrd. JAV dolerių”. Nors oficialiai skelbiami bent du kartus didesni skaičiai. Bendraujant su kai kuriais tarnautojais ir naftininkais susidaro įspūdis, kad jie pareigas gauna ne dėl kompetencijos, o dėl priklausomybės šeimai. Kita vertus, aukšti pareigūnai didžiuojasi savo žiniomis ir vakarietiška patirtimi. Iš esmės tai reiškia, kad išmanantieji išlaiko dykaduonius. Taip vykdoma socialinė (šeimos) politika. Metams baigiantis skelbiami puikūs naftos gavybos ir pramonės augimo rezultatai, tačiau nevalstybiniame laikraštyje Energetikos ministerijos pareigūnas pripažįsta, kad planai nevykdomi, o dėl dviejų avarijų metalurgijos įmonėse pramonės augimo indeksas yra beveik du kartus mažesnis nei tikėtasi.
Naftos sektorius dėl valstybės reguliavimo taip pat atrodo įdomiai. KMG savo gamyklai Aktyrau naftą parduoda po 30 JAV dolerių už toną (rinkos kaina – bent 12 kartų didesnė), dėl tokių vidinių kainų gavybos kompanijos nenori perdirbti naftos šalies viduje ir stengiasi kaip galima daugiau jos eksportuoti. Todėl žemės ūkio darbų įkarštyje šalyje, kuri išgauna milžinišką kiekį naftos, ima trūkti degalų.
Naftos pinigų apskaita taip pat dar nėra visiškai skaidri. Susidaro įspūdis, kad ši sritis taip pat priklauso šeichų kompetencijai ir mirtingieji neturėtų į ją kištis. KMG kol kas savo vertybinių popierių nekotiruoja tarptautinėse rinkose ir kompanijos finasinės atskaitomybės neatitinka Vakarų standartų.
N.Nazarbajevo kritikai sako, kad dauguma iš 8 mlrd. JAV dolerių, išleistų Naujosios Astanos statybai, yra naftos pinigai. Dar kritikai kalba apie šeiminius prezidento fondus, kur patenka naftos pinigai. Šiuo metu Niujorko teisme pradedama byla, kurioje JAV pilietis, buvęs asmeninis Kazachstano prezidento konsultantas J.Giffinas kaltinamas davęs valstybės vadovams 67 mln. JAV dolerių kyšį už JAV kompanijų „Mobil“, „Exxon“, „Chevron“ dalyvavimą plėtojant naftos gavybos projektus Kazachstane. Pats J.Giffinas šio fakto neneigia, tačiau sako, jog tai darė su JAV vyriausybės ir specialiųjų tarnybų žinia.
Tiesiogiai šie kultūriniai skirtumai Lietuvos lyg ir neturėtų jaudinti, tačiau klausimas, ar KMG atėjusi į Lietuvą perimtų vietos žaidimo taisykles, ar vadovautųsi tėvynėje esančiomis tradicijomis, yra labai svarbus.
Kad ir kaip būtų liūdna, šeichiškai svetingi ir platų polėkį turintys kazachai mūsų regione susiduria su toli gražu ne vakarietiška tikrove. Prieš metus dalyvavę Čekijos naftos perdirbimo įmonės „Unipetrol“ privatizavime, pasiūlę didžiausią kainą, bet „PKN Orlean“ nugalėti kazachai dabar girdi, kad lenkai laimėjo, nes papirko čekus. Šį korupcijos skandalą dabar nagrinėja Lenkijos valstybės institucijos. „PKN Orlean“ yra stipriausias kazachų konkurentas Lietuvoje.
Kazachų paklausti, kodėl jiems pradžioje taip sunkiai sekėsi bendrauti su Lietuvos Vyriausybe, Lietuvos žurnalistai šypsodamiesi atsako: “Neužmirškit, kad A.Brazausko šeimos verslą slegia 40 mln. litų skolų…” Nors nežinia ar verta kalbėti apie vertybes, kai matai dar šiltą, ilgai savo draugui ir Rusijos interesams tarnavusį Vokietijos kanclerį, besimatuojantį bendrovės „Gazprom“ mundurą.
Naftos verslas purvinas. Nesvarbu, kur jis plėtojamas – JAV, Kazachstane ar Lietuvoje, tačiau Lietuvos naftininkų sąjunga su kazachų kolegomis galbūt leistų įgyvendinti ambicingus projektus. Tokius kaip Odesos – Gdansko naftotiekis, apie kurį KMG atstovai kalba dar gan skeptiškai. Būdami šeichų draugai, lietuviai taip pat galėtų prisidėti prie Kazachstano plėtros. Šioje šalyje daug galimybių.
Straipsnis parengtas kelionės į Kazachstaną metu. Kelionę surengė „KazMunaiGaz“.