Tikėti nėra blogai. Nuoširdžiai manau, kad galimybė nors dalį atsakomybės už gyvenimą nusikrauti nuo savo pečių ir šiek tiek mistifikuoti mums nutinkančius dalykus – vertinga. Ne viską ir tikrai ne visada galima paaiškinti, o kartais to paaiškinimo ir nereikia. Net kai kurie psichiatrai sako, kad religinis tikėjimas gali tapti didele pagalba sveikstant. Mokslinės studijos (vėlgi, kliaunuosi pirmąją guglo paieška) rodo, kad tikėjimas kuriuo nors ar kuriais nors dievais gali gerinti atsigavimą nuo ligos ar net padėti išvengti depresijos, nerimo, mažinti savižudybės riziką.
Tikrosios problemos prasideda tada, kai savo tikėjimą kitiems pradedame kišti kaip faktą. Interneto platybėse jau senokai skamba grubus, bet teisingas religijos palyginimas su vyrišku lytiniu organu. Turėti, džiaugtis, net didžiuotis – puiku, tik nereikia jo viešai demonstruoti, kišti man ir aplinkiniams vaikams į gerklę.
Manau, tą patį galime pritaikyti bet kuriam tikėjimui. Baisu net paskaičiuoti, kiek žmonių – net išsilavinusių ir protingų – išpūtę akis jums aiškins, kad pilnatis veikia. Ir taškas. Jie tai mato ant savo kolegų, randa veikimą patvirtinančių argumentų sekdami dienos naujienas. Visa bėda, kad esame linkę sau pritarti.
Angliškai ši tendencija vadinama „confirmation bias“. Ne vienas psichologinis eksperimentas parodė, kad žmonės noriai atsirenka faktus, kurie tvirtina jau turimus įsitikinimus. Juk keisti nuomonę – daug sudėtingiau. Tai elementarus noras ieškoti sutapimų ir bet kokių ženklų, kurie patvirtintų mūsų išsikeltą hipotezę ar tikėjimą. Tai situacija, kada selektyviai pripažįstame vienus ar kitus faktus, leidžiančius mums bent sau pagrįsti įsitikinimo tikrumu. Galiu pateikti labai gyvą ir aiškų to pavyzdį.
Turėjau kolegę, nuoširdžiai tikinčią mistiniu pilnaties poveikiu. Kokius keturis–penkis kartus per mėnesį ji pašokdavo nuo kėdės: „Kokie baisūs komentarai – tikrai pilnatis!“
Vieną kartą tai būdavo delčia („Tai dar nesibaigė tos nesąmonės?“), kitą – jaunatis („Kai priešinga pilnačiai, tai irgi visokių keistuolių prabunda“), trečią – priešpilnis („Jie jau per priešpilnį pradeda? Tai kas dėsis per pilnatį?“), o ketvirtąjį... ketvirtąjį – taip, iškėlusi pergalingą galvą ji pasitvirtindavo: „Sakiau, kad pilnatis“.
Taip pat sau pasitvirtiname penktadienį tryliktą, palmirų horoskopus, taip pat dažnas įrodome ir Dievo ar likimo egzistavimą. Atsirenkame, kuo mums patogu tikėti, ignoruojame tai, kas nepatvirtina mūsų įsitikinimų, ar tiesiog leidžiame sau interpretuoti. Pastebėkite, kaip skirtingai kartais žmonės įvertina net tokį paprastą dalyką kaip sudužęs daiktas. Vienam jis atneš laimę, kitas sušluos šukes ir po penkiolikos minučių jau pamirš, kad tas puodelis egzistavo, o trečias priims kaip ženklą („rašė horoskope, kad šiandien būčiau atsargesnis“).
Norit, aš jums parašysiu tokį amžinąjį horoskopą? Visiems ženklams iš karto? Ir garantuotai teisingą:
„Atsargiai elkitės su aštriais daiktais, keliuose bei ant ledo, stenkitės neskaudinti artimųjų ir skirti jiems bei sau daugiau laiko, venkite susipykti su kolegomis bei darbdaviais, verčiau konfliktus aiškinkitės taikiai.“
Voila! Dar galiu pridėti Naglio Šulijos kažkada mano ženklui užrašytą tiesą: „Gali būti, kad darbe teks padirbėti“. Tik šitas, gali būti, ir be horoskopo aišku.
Nesiimsiu jums aiškinti ir teigti, kurie tikėjimai geri, kurie blogi. Tokių paprasčiausiai nėra. Ypač kalbant apie religijas, nuoširdžiai manau, kad tikėjimo bet kuriuo dievu nei išmokysi, nei įteigsi. Galima išmokyti melstis, laikytis tam tikrų religinių praktikų, eiti į bažnyčią ar mečetę, bet tai nebūtinai reiškia nuoširdų tikėjimą.
Mano nuomone, tikėjimas žmogui tiesiog nutinka kaip kokia meilė. Juk kad ir kaip logiška būtų įsimylėti kokį aukštą, protingą, turtingą ir patinkantį net močiutei, dažna vis tiek pasvajoja ar net iš tiesų apsvaigsta nuo kresno, bankui įsiskolinusio, bet paprasčiausiai mokančio ją prajuokinti. Lygiai taip pat ir religinis tikėjimas – jis nebūtinai yra ir net neprivalo būti logiškas, bet jei jau nutinka, greičiausiai, neiškrapštysi.
Svarbiausia, kol nejučiomis atsirinkinėjame savo tikėjimą patvirtinančius faktus, nepamiršti, kad kitiems jūsų tikėjimas visai nebūtinas. Net bevertis. „Viena boba sakė“ tipo argumentai neįrodys nė vienam protingesniam žmogui, kad Saturnas, įėjęs į Juodąjį Mėnulį, dabar padidino riziką keliuose. Ir nereikia.
Tikėkime kuo tikime, mėgaukimės tikėjimo mums teikiamomis naudomis – jos puikios ir didelės! Tik prisiminkime, kad yra dalykų, kuriuos galime įrodyti – jie vadinami faktais, – o kitais galime tikėti. Ir apie juos vertėtų užsiminti tik kai kas nors klausia.
