Pažadėkime savo vaikams, kad padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Visais įmanomais būdais stenkimės savo pažadą išpildyti - darykime viską, kas nuo mūsų priklauso ir ko nusipelnė vaikai - sukurkime jiems kuo sveikiausią aplinką ir leiskime jiems džiaugtis vaikyste. Neatiduokime šio sprendimo likimui, Kalėdų seneliui ar sėkmei. Palinkėkite sau supratimo, noro dirbti ir siekti visapusiškų žinių vardan savo ir kitų vaikų sveikatos.
Bet jei duodame pažadą iš visų jėgų saugoti vaiko sveikatą, turime būti drąsūs. Nes tik pakeitę savo gyvenimo būdą galėsime būti puikiu pavyzdžiu mažiesiems. Neįmanoma išgydyti bronchų astmos, jei šalia yra rūkantys tėvai. Niekaip vaiko oda nebus graži, jei savo laiko ir dėmesio stoką vaikams maskuosime saldainiais ir šokoladukais. Neįmanoma gydytojams išgydyti ligos „kad jis nieko kito nevalgo“, kai patys tėvai maitinasi ne pačiais sveikiausiai maisto produktais. Negalime uždėti tvarsčio ant akių, kad vaikas nematytų, kaip tėčiai ir mamos paskendę virtualioje idealioje realybėje, kai nepaleidžia telefono iš rankų.
Nematydami pačio vaiko ir jo supančios aplinkos, negalėsime jam suteikti pilnavertės laimingos vaikystės. Aplinkui tiek daug pasimetimo, baimės ir klaidingos informacijos. Puikiai suprantu, kaip sunku visame tame chaose nepasimesti. Nebežinome nei kaip maitinti savo vaikus, nei kaip rengti, nei kaip rūpintis susirgusiu. Skaudu girdėti savo kabinete sakinius "Kaip aš galiu viską žinoti apie vaiką? Aš gi dirbu!". Prašymai paskirti medikamentą, kuris padarytų stebuklą – priverstų vaiką greičiau, nei jam priklauso, pasveikti, galų gale išgydytų jį nuo nerimo, liūdesio ir baimių, yra neįgyvendinami. Baimė, kad pakenksime savo vaikams verčia pulti į kraštutinumus.
Vaistinės ir namų vaistinėlės perpildytos įvairiausiais medikamentais. Tai girdydami krūvas medikamentų bei maisto papildų, tai nepagrįstai nuspręsdami kad jiems vienas ar kitas maisto produktas netinka, mes žeidžiame pusiausvyrą. Dėl klaidinančios informacijos net skiepytis atsisakome, nors tai tikrai vienas iš geriausių būdų apsaugoti savo vaikus nuo sunkių, komplikacijas ar net letalias išeitis lemiančių infekcinių ligų. Bet kad ir kiek jie žadėtų, laiko jie mums nepadovanoja. Neįmanoma niekaip paspartinti laiko, kad vaikas greičiau pasveiktų, nes laukia šventė ar kelionė į šiltuosius kraštus. Vaiko liga nesupranta, kodėl turi greičiau pasitraukti, jei mamai ir tėčiui reikia būtinai į darbą. Vaikas mokosi kovoti su liga taip, kaip jis moka ir kaip jam širdelė bei imuninė sistema pasako. Galime vaiką barti, galime šaukti, galime pirkti prabangiausius drabužius ar girdyti įvairiausiais sirupais – vaikas greičiau eilėraščio Kalėdų seneliui vis tiek neišmoks. Taip pat ir su liga – sukurkite vaikui tokią aplinką, kad netrukdydamas, ramybėje galėtų su ligos sukėlėju susipažinti ir jį sunaikinti. Ir padėkime jam tik tuomet, kai vaikas paprašys. Ir neraginkime. Nes taip tik trukdome.
Visi gydytojai pastebi, kad sergančių mažylių gretos didėja. Perpildyti laukiančių konsultacijų klinikų koridoriai, vis ilgėja ligoninių priėmimo skyriuose eilės. Bijom, kad vaikui gali kas nors negero atsitikti, nepasitikim gydytojais, kaltinam juos jei vaikai ilgai serga. Neslėpsiu, tokiais dideliais krūviais dirbdami, gydytojai pavargsta, retkarčiais pameta nuoseklumą. Bet daugeliui vaikų gydytojai ligų neranda. Vaikas ilgai kosėja, bet nei plaučių auskultacija, nei rentgenograma pakitimų nerodo. Tai čiaudi, tai beria, tai pilvą skauda. O objektyvių pakitimų niekas neranda. O jei atidžiau išsiklausinėtumėm, jei matytumėm savus vaikus, jei pabandytumėm pabūti jų vietoje, viskas išaiškėtų.
Susikaupusį pyktį vaikas kosuliu bando malšinti, saugumo jausmą darželyje praradęs jautruolis ne tik užsidaro savyje adenoidus, tonziles padidindamas, bet ir bronchų astmą į pagalbą pakviesdamas. Taip, gydytojai gali paskirti vaistą, kuris slopins simptomus, bet vaiko noro sirgti jis niekaip neužslopins. Skyrybos šeimoje, gyvūnėlio netektis, emigravę tėvai – kiek daug širdelėje vaikas turi išgyventi. Todėl pilna vaikų su prašančiais pagalbos simptomais. Ir jie šaukia tol, kol rimta liga pasirodo. Nes kitaip mes problemų spręsti nemokame. Tik medikamentais problemas slopinti bandome.
Bet tikrai ne visi vaikai dėl šių priežasčių serga. Yra kitas kraštutinumas – tai hipergloba. Prirenkime kuo labiau, kad tik nesušaltų. Ir vaikai gaivią rudens dieną su žieminiais batais, šilčiausiomis striukėmis, kepurėmis ir šalikais apmuturiuoti po lauką vaikšto. Pirtį matyt žaidžia. Nes nurengus visas šlapias nuo prakaito būna. O kiek tėvų skundžiasi, kad vaikas nieko nevalgo? Ir kodėl dažnai močiutėms anūkėlis atrodo nepakankamai privalgęs? Kada pagaliau atsikratysime to požiūrio, kad storuliukas – neva sveikas vaikas. Diagnozė „čia turbūt genetika“, mano nuomone, turėtų būti išbraukta iš visų šeimų lūpų. Ne maistu mylėkime vaikus, o maitindami juos sveikai. Suprantu mamas, kurios bijo, kad jų vaikui nieko bloga neatsitiktų. Kai žiniasklaida tik ir laukia kokios nelaimės, kad galėtų ją paviešinti, atrodo, kad miršta mažyliai nuo mažiausios mūsų klaidos. Bijom, kad mus pasmerks kaimynai, giminaičiai ar nepažįstamieji sutikti parduotuvėje, jei vaikas kosės, sloguos ar bus išbertas. "Kokia tu motina? "Koks tu tėvas?" girdėsime. Susigūžiame, slepiamės ir iš tiesų pradedame savimi abejoti. Manau nesuklysiu sakydama, kad visos mergaitės, susipykusios su savo mamomis, mintyse pažadėdavo, kad jau ji tikrai bus ideali mama. Tik kai gimsta jai mažylis ji pradeda suprasti, kad iki idealo dar toli. Tad persistengti tikrai lengva. Auga vaikai gražiausiais drabužiais aprengti, turi spalvingą kambarį pilną žaislų, fotosesijos metu padarytos nuotraukos parodo idealų pasaulį. Tad kodėl vaikas serga? Ko jam trūksta? Kodėl vis tiek nepatenkintas?
Tad aš jums linkiu būti tame aukso viduriuke. Kai gerbiame vaikystę už jos juoką, už braidžiojimą basomis po žolę, už rudenines balas ištaškytas vaikiškų batų, už šlapias nuo sniego pirštines, už pasišiaušusius plaukus ir išpurvintus drabužius, už sukarpytas kelnes, kad vaikiškas kardas tilptų ir pasiskolintus mamos batelius, kad princese nors akimirką pabūtų, už kepurę ir šaliką paliktus namuose ar kišenėje paslėptus, nes per karšta ir griaužia, už nuostabiai skanius ledus, kurie tik kartą per savaitę būna, už nenusibodusius saldumynus Šventų Kalėdų rytą rastus po eglute, už šokoladuką kartą rastą pas mamą virtuvėje ir už tą laiką, kai mažylis sirgo ir lovoje kartu su mama ir tėčiu gulėjo, skaitė knygelę ir kartu plepėjo, kai šilta arbata garavo ir visi kartu ją gėrė, kai močiutė lauktuvių skanią sriubą atnešė ir kai vaistai buvo girdomi su juoku ir burtais, kad liga kuo greičiau pasitrauktų.
Ne sveikatos vaikams linkėkime. Tiesiog padovanokime jiems vaikystę, kokios mažieji tikrai nusipelnė.
