– Sveiki, čia neįgaliųjų vieta. Gal nepastebėjot? – dėl visa ko priduriu.

Nu? Ir ką? – atsako greičiausiai dar trisdešimtmečio nesulaukusi vairuotoja ir greitu žingsneliu nulekia link poliklinikos.

Dažnai galiu didžiuotis greita reakcija dialoguose, bet tą kartą taip ir likau stovėti išsižiojusi. Atsakymas „Ir ką?“ vietoje „Oi-nepastebėjau-tuoj-perparkuosiu-ačiū“ mano galvoje buvo priimtas kaip kokia programinio kodo klaida.

Nusispjoviau ir akivaizdžiai, kol mergina dar galėjo matyti, pradėjau fotografuoti jos automobilį. Galiu prisiekti, kad kažkur neseniai mačiau reklamą, skatinančią būti pilietiškiems ir pranešti apie KET pažeidėjus internetu. Tuo pačiu tikėjausi, kad jau vien to užteks žmogui susigėsti ir galbūt perstatyti tą nelemtą BMW.

Fotografuodama pastebėjau, kad ant numerių ženkliuko kirilica užrašyta „Poccuя“. Net atsidusau – labiau stereotipinė ta situacija būtų nebent jei iš BMW būtų iššokęs skustagalvis bičas (šitie, aišku, jau devyniasdešimtųjų praeitis?).

Jei kylat į mūšį, skubu raminti – atsidusau ne iš pasitenkinimo. Labai noriu tikėti ir tikiu, kad Vilniuje kiekvienas gali rasti savo vietą, kad lietuviais yra ne tik tie, kurių pasuose taip parašyta. Lietuvis man – apie jausmą, apie norą būti lietuviu. Tuo pačiu tikiu, kad tiek rusas, tiek latvis, tiek brazilas gali gyventi Lietuvoje ir būti gražia gražios šalies dalimi jokiais būdais neišsižadėdamas savo gimtojo krašto, jo tradicijų. Nepiktdžiugavau, man kaip tik pasidarė labai liūdna – ir taip sudėtingame stereotipų naikinimo procese tokios situacijos juos tik dar labiau stiprina.

Neįgaliųjų stovėjimas

Nuotrauka bei užrašytu pokalbiu, kaip jį atsimenu, pasidalinau socialiniuose tinkluose (dėl viso pikto užtušavusi dalį valstybinių numerių) bei užpildžiau elektroninį skundą Lietuvos policijos tinklalapyje. Prabudo piktybiškiems kenkėjams nenuolaidūs principai ir nusprendžiau likti jiems ištikima – o nuo ko pradėti, jei ne nuo savęs pačių?

Ramiai nuėjau į koncertą ir tik po jo pamačiau, kad sukėliau tikrą audrą. Visų raginimų geriau rūpintis savo reikalais neatpasakosiu, bet laviną geriausiai atspindi vieno žodžio komentaras: „Stukačiok“.

Senas geras iš zonos atėjęs, sovietinėje armijoje bujojęs, vėliau į mokyklas ir paaugliškus užkampius prie slapta traukiamų cigarečių persikėlęs „stukačiok“. Žmogus, įduodantis savo chebrą. Tas, kuris vėliau pagal visas paniatkes turėtų atkentėt, nes įožino savą mentams. Kažkaip šitaip.

Ir tas „stukačiok“ velkasi taip ilgai, kad darosi negera. Netrukus švęsime Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, bet kai kurie dar vis tiek mano, kad pamačius nusižengimą ar nusikaltimą teisingiausia yra patylėti. Nesikišti, kur ne tavo daržas.

Prisistatau: aš – „stukačiok“. Lietuva yra mano daržas. Tiek pat, kiek bet kurio kito. Lietuvą mačiau tik laisvą, todėl zono-sovieticus paniatkės man nesuprantamos. Augdama žinojau, kad pareigūnai – žmonės, į kuriuos kreipiesi pagalbos, o ne nuo jų bėgi. Gyvenu šalyje, kur žmonės pakelia svetimą šiukšlę ir gėdina dviračių taku einantį draugą. Noriu gyventi šalyje, kur neįgaliųjų vieta – ne prikolas, ne privilegija, kaip rašė kai kurie komentatoriai, ne „aš čia trumpam“, o kaip tik – sąmoningai neliečiama zona, retkarčiais padėkojant likimui, kad dar nereikia į ją parkuoti automobilio.

Nenorėdama klaidinti, privalau paminėti ir tai, kad prie BMW užimtos neįgaliųjų vietos buvo dar gal aštuonios laisvos, taip pat skirtos neįgaliesiems. Matyt, dar ir tai, kad mergina iš tiesų iš poliklinikos parbėgo gal po dešimties minučių ir paskubomis išvažiavo iš aikštelės. Tikrai gali būti, kad ji baisiai skubėjo. Tik ar tai – tinkami pasiteisinimai?

Nesakau, kad taisyklių negalima pažeisti. Galima, tikrai galima. Visas. Net pačias griežčiausias. Tik gyvendami bendruomenėje turime suprasti, kad kiekvienas pažeidimas turės savo pasėkmes. Dažnai – labai proporcingas padarytam pažeidimui. Nuoširdžiai tikiu, kad tyčia darydami pažeidimus, turime prisiimti už juos atsakomybę ir nuoširdžiai įsivertinti ar pasėkmės mums tinka.
Aistė Simėnaitė

Man niekaip nesuprantamas nei paskubėjimas, nei pasirenkamasis bendrai nustatytų taisyklių laikymasis. Kas mes tokie, kad patys nuspręstume, kada joms galioti tinkama, o kada taisyklės ar įstatymai – visai nereikalingi?

Gal nepopuliariai pasakysiu, bet man nežmoniškai patinka taisyklės. Patinka žinoti, kad didelė sistema, milžiniška žmonių grupė gali ramiai egzistuoti drauge vien elgdamiesi pagal visiems vienodai brėžiamas ribas. Kažkada girdėjau nuostabią mintį, kad jei be išimčių gyventume pagal dešimt Dievo įsakymų, matyt, pasaulis iš tiesų būtų tobulas. Nepriklausomai nuo to, kiek iš mūsų tikėtų tuo Dievu. Nors jis ir nenustatė KET.

Nesakau, kad taisyklių negalima pažeisti. Galima, tikrai galima. Visas. Net pačias griežčiausias. Tik gyvendami bendruomenėje turime suprasti, kad kiekvienas pažeidimas turės savo pasėkmes. Dažnai – labai proporcingas padarytam pažeidimui. Nuoširdžiai tikiu, kad tyčia darydami pažeidimus, turime prisiimti už juos atsakomybę ir nuoširdžiai įsivertinti ar pasėkmės mums tinka.

Gal trys minutės ieškant neužimtos įprastos vietos stovėjimo aikštelėje jums iš tiesų vertingesnės nei nedidelė bauda – gali būti. Gal užplūdęs adrenalinas mėginant nukniaukti šokoladą parduotuvėje jums daug svarbesnis nei už vagystę gresianti bausmė – taip pat gali būti. Esame laisvi, tuo džiaugiamės ir naudojamės laisvėmis kaip norime. Tik privalome žinoti, kad prisiimti atsakomybę, net jei ne kas kartą, gali tekti.

Ir tokiais atvejais, nepykite ir nekaltinkite to „stukačiok“. Tą baudą ar viešumą sąmoningai pasirinkote patys – kai darėte nusižengimą. Deja, savo privirtus nemalonumus, turime patys ir susrėbti. Net jei šį kartą paregūnai patys nepagavo, o tik buvo įspėti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (63)