– Gerai, vyniokite ant skriemulių ir galime plaukti, – tarė jį lydėjusiam darbininkui ir nuskubėjo į banginių medžioklės laivą „Taiklusis harpūnas“. Prieš pat išplaukiant kapitonas dar kartą apėjo visą laivą, atidžiai įsižiūrėdamas į ekipažo narių veidus. Vieni buvo pažįstami, kiti niekuo nesiskyrė nuo paprastų eilinių jūreivių, bet keletas, nors ir apsirengę paprastais rūbais, nesiskutę, susivėlusiais plaukais, bet pasitempusi laikysena, atidus žvilgsnis ir kalbos maniera liudijo, kad tai kariškiai. Triumuose vietoje statinių banginio taukams, buvo surikiuotos giluminės bombos, ant denio kruopščiai uždangstytas pabūklas. Atvirai puikavosi tik harpūninė patranka. Adolfas užsuko pas radistą. Tas iš įpratimo pašoko ir vos susivaldė nekilstelėjęs rankos.
– Kas čia? – parodė pirštu į ant stalo pastatytą dėžę su užraktu.
– Čia naujas aparatas, turintis sutrikdyti banginių koordinaciją, – atsakė radistas.
– Naudotis moki?
– Mokė.
– Galima pažiūrėti? – paklausė naiviai šypsodamasis.
– Atleiskite, kapitone, aš neturiu rakto.
– O kas turi? – nustebo Adolfas.
– Nežinau, – truktelėjo pečiais ir padavė nedidelį popieriaus lapelį.
– Kas čia? – paklausė žiūrėdamas į ištiestą radisto ranką.
– Ką tik gavau iš centro. Tai koordinatės, kur turime būti ryt ryte.
Adolfas paėmė popieriaus lapelį, žvilgtelėjo ir nieko nesakęs išėjo. Jis dar kartą nužvelgė esančius ant kapitono tiltelio ir įsitikinęs, kad tarp jų nėra Otto Štaimbergo, lengviau atsiduso ir laivas išplaukė iš uosto.
Anksti ryte sutartoje vietoje banginių medžiotojų laivo jau laukė karinis laivas „Juodasis Vilkas“, savo pergalėmis nenusileidžiantis garsiam ir visiems jūreiviams žinomam povandeniam laivui „Pilkasis vilkas“. Adolfas girdėjo, kad tie du lavai rungtyniauja, kuris daugiau paskandins priešo laivų. Pagal paskutinius pranešimus, pirmauja povandeninis laivas.
– Rimtas laivas, – sumurmėjo stebėdamas, kaip nuo laivo atsiskyrė motorinė valtelė su trimis žmonėmis. Jis bandė žiūronu įžiūrėti keleivių veidus, bet visi buvo užsimetę ant galvų gaubtus. Tik pamatęs deniu žingsniuojanti vieną iš atvykėlių, net nematydamas veido, iš išdidžios, savimi pasitikinčio žmogaus, tvirtos kariškos eisenos pažino Otto Štaimbergą. – Štai ir pirmasis kapitono padėjėjas, grafas Otto Štaimbergas, – tarstelėjo ir pasisuko į šalia stovėjusį jūreivį. – Tikiuosi, kajutė grafui parošta.
Tas linktelėjo galvą ir įėjus Štaimbergui nesivaržydamas ištiesė į priekį ranką, kaukštelėjo kulnimis, bet susivaldė neriktelėjęs sveikinimo šūksnio. Otto atsainiai kilstelėjo ranką ir atsistojo priešais Adolfą. Vyrai keletą akimirkų įdėmiai žiūrėjo vienas kitam į akis. Atvykėlis nusimetė jūreivišką apsiautą ir padavęs jį jūreiviui, kuris stovėjo įsitempęs, kreipėsi į kapitoną.
– Galime plaukti, keleivių daugiau nebus.
– Prašom, ponas pirmasis pavaduotojau. Dabar kaip tik jūsų laikas budėti ant kapitono tiltelio.
– Man reikia koordinačių, kur plaukti.
– Deja, banginiai neperduoda koordinačių, tai laikykitės šitos krypties, – Adolfas kostelėjo ir ištiesęs ranką į horizontą pridūrė. – Vairininkas žino, jis patyręs banginių medžiotojas.
Otto Štaimbergas nužvelgė vairininką, ironiškai šyptelėjo ir išdidžiai iškėlęs galvą išėjo. Jūreivis laikęs apsiaustą nusekė paskui.
„Juodasis Vilkas“ ūktelėjo ir sparčiai ėmė tolti šiaurės vakarų kryptimi. Braunas pasisuko į vairininką.
– Kryptis šiaurė, tiesiai į ašigalį, – draugiškai tarė vairininkui.
– Oi, bus vargo su ta išsipusčiusia lėle, – atsakė pagyvenęs barzdotas jūrininkas ir palingavo galvą.
Praslinkus pusvalandžiui Otto Štaimbergas apsirėdęs paprastais, niekuo neišsiskiriančiais nuo komandos rūbais, įžengė į kapitono tiltelį ir atsistojo šalia Adolfo. Vyrai stebėjo vis stipriau banguojančią jūrą.
– Aš kariškis ir paklūstu įsakymams, – pagaliau prabilo Otto. – Mane paskyrė pirmuoju jūsų padėjėju, juo aš ir būsiu, juo labiau kad apie banginių medžioklę žinau tik iš literatūros.
Adolfas nežymiai linktelėjo galvą.
– Manau, mums reikia užmiršti nemalonų incidentą ir bendromis jėgomis įvykdyti užduotį.
Adolfas pasisuko į Otto Štaimgergą. Tas stovėjo kariškai pasitempęs, įsmeigęs žvilgsnį į horizontą.
– Aš neturiu pilnos informacijos, – tarė Adolfas.
– Rusų povandenis laivas įsigudrino plaukioti banginių būryje lyg būtų banginis. Jie jo nebijo, nesibaido. Toks įspūdis, kad banginius kaip kareivius kažkas valdo. Būryje banginių plaukiančio povandeninio laivo neužfiksuoja sonarai, jo negirdi akustikai. Jį pastebi tada, kai jau būna vėlu.
– Bet kaip rusų povandeninis laivas, būdamas tame būryje, atranda vokiečių laivus?
– Čia ir yra mįslė. Jie randa net tuos laivus, kurie stovi išjungę variklius ir net šaukštais nebarškina.
– Fantastika, – sumurmėjo Adolfas.
– Nepavyko išsiaiškinti, ar povandeninį laivą lydi ta pati banginių grupė, bet per mano laivo ataką, aš vieną iš jų pažinau.
Adolfas nustebęs pasižiūrėjo į Otto.
– To banginio šonas labai išdraskytas ir randuotas, – Štaimbergas pasisuko ir atidžiai pažiūrėjo į Brauno veidą. – Atsiprašau, bet kažkas panašaus į jūsų sužalojimus.
– Banginiui šoną galėjo sužaloti plėšrioji orka arba laivo sraigtai.
– O jūsų? – tyliai paklausė ir palietė savo veidą.
– Kursas šiaurė, manau, greitai ten turėtume sutikti banginius, tik nežinau, ar tuos, kurie pridengia povandeninį laivą, – tarė neatsakęs į Otto klausimą.
– Tam jus ir paėmė, kad pagal banginių elgesį, jų skleidžiamus garsus suprastumėte, ar jie medžioja planktoną, ar mus. Jūs daug metų turite reikalą su banginiais ir sugebėsite išgirsti ar pastebėti tai, ko nepastebi ir neišgirsta kariškiai, nes kiek galima beprasmiškai naikinti banginius.
– O žmones? – tyliai paklausė.
– Žmonės nuo pat pradžių naikina vieni kitus ir taip bus amžinai, tik masteliai ir pretekstai skirsis, – liūdnai atsakė Otto, bet Adolfas jautria klausa jo balse pajuto kažkokį šaltuką ir dirbtinį liūdnumą.
Kapitonas akies krašteliu žvilgtelėjo į išdidų, bejausmį grafo veidą ir nieko neatsakęs pasišalino.
***
Vareikinas lankstydamasis palengva landžiojo per liukus, jungiančius atskiras sekcijas, kol atsidūrė pas akustikus. Ivanas ir Steponas, draugiškai susiglaudę, užsidėję ausines net neišgirdo, kaip majoras atsistojo jiems už nugarų. Jis įdėmiai klausė Stepono skleidžiamus į mikrofoną keistus garsus, primenančius tylų švilpimą, tratėjimą ar net šniokštimą. Jis kartais net pirštu stuksendavo per mikrofono galvutę kažką panašaus į Morzės abėcėlę. Staiga majoras pripuolė prie jo, nuplėšė ausines ir pačiupęs už peties grubiai truktelėjo. Steponas nuo netikėtumo neišsilaikė ir nukrito nuo kėdės. Jis paklaikusiomis iš baimės, nieko nesuprantančiomis akimis žiūrėjo tai į Vareikiną, tai Ivaną, kuris, pamatęs majorą, pašoko ir stovėjo išsitempęs.
– Ką tu, išdavike, ką tik perdavei priešams, – užriko grėsmingai žiūrėdamas į nedrįstantį atsikelti vaikiną. – Manote, jei aš ne jūreivis, tai nežinau, kas yra Morzės abėcėlė, – rėkė žiūrėdamas akustikas. – Kam ir ką tu ką tik stuksenai, – jis pačiupo smulkutį mažutį Steponą už peties ir pastatė prieš save.
Vaikinas drebančiu palūpiu, pilnomis ašarų akimis žiūrėjo į Vareikiną.
– Kokią informaciją jis perdavė priešams, tuoj pat pasakyk, – jis pasisuko į Ivaną. – Tuoj pat pasakyk, arba abu kaip priešo agentus sušaudysiu be teismo.
– Jokios informacijos jis neperdavė. Akustikas Steponas Kazlauskas vykdo kapitono nurodymą įvairiais garsais privilioti banginius, kad jie dengtų mūsų laivą nuo priešo sonarų, hidrofonų, – atsakė tvirtai Ivanas.
– Ką čia man makaronus ant ausų kabinate, – suriko nebesusivaldęs ir atstūmęs pačiupo ausines. – Tuoj aš pats paklausysiu, su kuo jūs ten šnekatės ir kam perduodate koduotus pranešimus, – sušvokštė piktai, nenuleisdamas akių nuo Stepono.
– Niekam aš nieko neperdavinėju, – pralemeno Steponas virpančiu iš baimės ir susijaudinimo balsu.
– Tylėk, liaudies priešo išpera, – užriko ir nuleidęs ausines, primerkęs akis paklausė. – O kur tavo tėvas? Sakė, nuskendo, bet kodėl vokiečio palaikus išmetė, o tavo tėvo – ne? Kodėl! – užriko, kad net Ivanas krūptelėjo, o Steponas atsistojo ir, susigūžęs kaip išgąsdintas kačiukas, pasitraukė arčiau išėjimo. – Kokio velnio reikėjo plauki į jūrą šėlstant audrai. Ką?
– Žveeejoti, – pralemeno Steponas tyliai.
– Nesu aš toks durnas, kad nežinočiau, kada plaukiama žvejoti. Aš juk žvejų kolūkio pirmininkas, – Vareikinas nužvelgė nuo kojų iki galvos prie durų stovintį Steponą ir ramesniu balsu pridūrė. – Nieko, Strelcovas su čiukčiu kartu vieną papirosą rūkė, dabar ten naujas viršininkas pakratys senį ir tas pasakys, kaip ten būdavo, kad laikas nuo laiko oficialiai po kelis gyventojus nuskęsdavo, o skenduolių neišmesdavo. Ir tave grįžus papurtysim, kad prisimintumei savo kvaila galva, ko naktį plaukėte į jūrą ir kur padėjote tarybinei liaudžiai priklausančius banginius. Viską pasakysi, – tarė piktdžiugiškai ir užsidėjęs ausines atsisėdo į akustiko vietą. Jis klausėsi ir įdėmiai stebėjo abu jūreivius. Staiga jis suraukė antakius. – Kas čia per triukšmai, – tarstelėjo nepatenkintu balsu žiūrėdamas į Steponą.
– Ne-ne-nežinau, negirdžiu, – pralemeno vaikinas.
– Tai ko stovi kaip pabučiuotas? Imk, klausyk, – jis grubiai numetė ausines ant stalo ir atsistojo. – O tu, – kreipėsi į vis dar ramiai stovintį Ivaną, – sėsk šalia, klausyk ir versk man viską į žmogišką kalbą.
Steponas nedrąsiai prasispraudė pro Vareikiną ir atsisėdo į savo vietą. Jis pajuto, kaip šalti Vareikino pirštai prisilietė prie kaklo ir suėmė grandinėlę.
– O kas čia per gelžgaliai? – tyliai paklausė po truputį tempdamas ją į viršų. – Tai čia gal tas akmuo su banginio širdimi. Ta kvaila pasaka, kurią porina vietiniai tamsuoliai. Ką? – klausinėjo žiūrėdamas į iš po jūreiviškų marškinėlių pasirodžiusį pakabuką.
Steponas sėdėjo sustingęs, bijodamas net giliau kvėptelti orą.
– Bezdalius! Bezdalius sugrįžo, – staiga šūktelėjo tyliai.
– Ką! Bezdalius! – suriko Vareikinas, nenugirdęs žodžio „sugrįžo“, ir stipriai timptelėjo grandinėlę. Ta nutrūko ir pakabukas atsidūrė jo rankose.
– Ne, banginis Bezdalius grįžo, – suriko ir susiėmė už kaklo, kur ką tik kabėjo Natašos dovanota širdutė. Jis tik dabar suvokė, kad jos nėra, numetė ausines ir staigiai pašokęs atsisuko į Vareikiną.
– Atiduokite, čia mano, – paprašė nelabai tvirtu balsu.
– Tuoj. Pažiūrėsiu, kur ta banginio širdis slepiasi. Gal ten koks šifras įklijuotas, – atkirto atidžiai apžiūrinėdamas pakabuką.
– Čia Natašos širdutė, čia mano, – sušnibždėjo tvirtesniu balsu, ištiesė ranką ir žengtelėjo žingsnį link Vareikino. Ivanas taip pat atsistojo.
– Šalin, ramiai, – suriko Vareikinas ir išsitraukė pistoletą. Steponas žengtelėjo atgal, Ivanas įsitempė ir akylai stebėjo Vareikino ranką. Majoras staiga priglaudė pakabuką prie sienos ir trenkė per jį pistoleto rankena.
– Ne, – sukliko Steponas, pamatęs kaip širdelė, suskilusi į keletą dalių, nukrito ant grindų ir puolė Vareikiną.
– Šalin, priešo išpera, – suriko, užsimojo ir trenkė vaikinui. Ivanas neiškentęs šoktelėjo į priekį, Vareikinas vikriai užtaisė pistoletą, atšoko prie durų, bet stiprus smūgis sudrebino visą laivą. Driokstelėjo šūvis. Vareikinas, praradęs pusiausvirą, atatupstas išlėkė iš kajutės ir porą kartų iššovė. Steponas sukliko ir susigūžė. Dar vienas smūgis sudrebino laivą. Ir viskas nurimo. Vareikinas, atstatęs pistoletą, sėdėjo ant grindų ir pilnomis baimės akimis žiūrėjo į akustikų kajutę. Steponas susigūžęs tupėjo prie stalo. Kampe, keistai persikreipęs, sukniubo Ivanas. Pro jo dryžuotus jūreiviškus marškinėlius sunkėsi kraujas. Jis užsimerkęs sunkiai gaudė orą. Atskubėjo kapitonas su padėjėjais. Pamatęs Vareikio rankoje pistoletą grubiai jį išlupo.
– Jie mane puolė, aš gyniausi, – pasipiktino stodamasis. – Aš ant jūsų visų raportą parašysiu, – sušvokštė, numetė ant žemės grandinėlę, paspyrė pabirusias pakabuko daleles ir, lydimas pirmojo kapitono padėjėjo, pasišalino. Jūreiviai paėmė Ivaną ir skubiai nunešė į kajutę. Kapitonas atsitūpė prie Stepono, kuris atsiklaupęs, prispaudęs kumščius prie smakro lingavo ir nevaldydamas ašarų šnibždėjo:
– Širdutė, mano Natašos širdutė, mano vaikų širdutė, – jis vis kartojo ir kartojo tuos žodžius, nekreipdamas dėmesio į kapitoną, kuris glostė jo gelsvus plaukus ir apžiūrinėjo, ar nėra sužeistas. Įsitikinęs, kad kulkos jo nekliudė, švelniai paėmė ant rankų ir nusinešė į savo kajutę.
Vienas iš karininkų kruopščiai surinko visas pabirusias pakabuko daleles ir palinko prie akustinės aparatūros. Joje matėsi pistoleto kulkos palikta skylė.
Kapitonas paguldė Steponą į savo lovą ir kruopščiai apklostė.
– Širdutė, mano Natašos širdutė, – šnibždėjo nesustodamas, kartais šniurkštelėdamas nosį. Staiga jis nutilo, giliai atsiduso ir vos girdimai tarė. – Senis Bezdalius sugrįžo, bet be Sekretorės. Mažylis pasisveikino su mūsų laivu, bet jis mamos nebeturi. Jie bus šalia ir saugos mus, nes mums gresia kažkoks pavojus. Aš jų dabar negirdžiu, bet jaučiu, kad jie šalia, – akustikas truputį šyptelėjo, užsimerkė ir nusisuko į sieną.
Į kajutę tyliai įėjo antrasis padėjėjas ir pasilenkęs prie kapitono sušnibždėjo:
– Ivano pultas nepataisomas. Stepono sveikas, bet jis kitokios paskirties. Praktiškai mes likome be „ausų“. Pirmasis padėjėjas reikalauja pasukti laivą atgal.
– Yra ir kiti prietaisai, ne tik „ausys“.
– Kai esame tarp banginių, belieka pasikliauti tik banginiais ir... – jis nežymiai linktelėjo į lovą.
– Kaip Ivanas?
– Prastai. Abejoju, ar išgyvens.
– Vareikinas? – paklausė žiūrėdamas į jo lovoje susirietusį mažą žmogutį, kurio iš po antklodės matėsi tik gelsvų plaukų kuokštas.
– Pareikalavo tiesioginio ryšio su centru. Nedavėme, tai raportą rašo.
Kapitonas keletą minučių tylėjo.
– Plaukiame paskui banginius. Sutemus iškilsime pasikrauti akumuliatorių ir prasivėdinti, – sušnibždėjo ir pažiūrėjęs į antrąjį padėjėją dar tyliau pridūrė. – Duok Aliošai pakabuko likučius, te suklijuoja. Jis moka. Ir paprašyk, kad kuo greičiau, nes Stepono laukia banginiai.
Lyg patvirtindamas kapitono žodžius Mažylis atsargiai uodega brūkštelėjo per laivo šoną. Steponas kilstelėjo galvą ir gyliai atsidusęs dar labiau susirietė į kamuoliuką.
