Ir dar viena džiugi žinia. Pasirodo, Lietuvoje yra dukart mažiau sergančių šizofrenija, nei Skandinavijos šalyse ir šiaip Europoje. Tai, be jokios abejonės, nesusiję su silpna šizofrenijos diagnostika mūsų krašte. Atvirkščiai, Lietuvos psichiatrai daugiausiai mokėsi iš Maskvos psichiatrų, kurie šizofreniją įtaria dažniau, nei reikia. Todėl tikrai ne dėl to. O dėl to, kad tokie jau esame.
Šitai tikrai džiugu. Jūs tik pagalvokite: lietuvius istorikai dažnai vadindavo uždarais, užsispyrusiais, lėtais ir nelanksčiais melancholikais. Geriausiu atveju – flegmatikais. Toks, žinote, susidarydavo vaizdas, kad tipiško lietuvio vyro charakterį atspindi turtingo vidinio pasaulio Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Arba nuolat “vesternuose” tylintis Čarlzas Bronsonas. Arba avangardiškas Jonas Mekas. Arba intravertiškų aktorių trijulė: Adomaitis, Budraitis, Banionis. Arba toks charakteringas Juozas Erlickas.
Apie moteris nekalbame, nes čia niekad nebuvo aiškumo. Aiškumas atsirado nebent po reklamos, kurioje lietuvaitei su tautiniu kostiumu vėjas pakėlė sijoną. Pasirodo, ji nešioja visai neprastas prisegamas kojines. O kas galėjo tikėtis? Tiktai visiškai moterų nepažįstantis intravertas.
Gal ir esame uždaroki, tačiau visai ne šizofreniški!
Dabar netgi aiškėja, kad labiausiai mes panašūs visai ne į skandinavus, o į latvius ir... į ispanus. Kuo? Daug kuo. Emocingumu, realizmu ir sergamumais.
Kaip paaiškinti šį faktą?
Mes galime jį paaiškinti dviem būdais: lietuvio smegenų genetiniu atsparumu šizofrenijai ir lietuvio psichikos lankstumu. T.y. tuo, kas neleidžia veikti psichogeniniams faktoriams, pagal kai kurias teorijas prisidedančių prie šizofrenijos.
Na dėl genetikos galime tik tiek pasakyti: grynų lietuvių praktiškai nėra. Lietuviai, gyvenantys didelių tautų takoskyroje, iš tiesų jau daug amžių maišosi su rusais, lenkais, baltarusiais, žydais, latviais, estais, prūsais ir vokiečiais. Ir ne tik su jais. Todėl mūsų genetika įvairesnė nei kokių nors norvegų arba švedų. Kurie kaip buvo kokie nors Svenssonai nuo šešioliktojo amžiaus, taip ir dabar Svenssonai.
O lietuviai per tą laiką pabuvojo ir “Kozlovais”, ir “ Kazlomis”, ir “Kalzlauskais”, ir “Kozlovskais” ir dar nežinia kuo. Todėl gavosi tokia didelė genų rekombinacija, kad šizofrenijai tiesiog nėra kur įsiterpti. Nes ji, šizofrenija, labai mėgsta, kad kraujyje susimaišytų panašūs genai. Todėl grynos tautos mažiau atsparios. Tęsiant šią tradiciją toliau, mes galime dar labiau pasistengti ir išlipsime iš kitų genetiškai sukeliamų ligų. O turint omenyje nemažą lietuvių mobilumą pasaulyje, tai tikrai prives prie didelio genų maišymosi. Ir nuo to bus tik geriau.
Antra idėja - apie lietuvių psichikos tyrumą. Pagal teoriją šizofreniją sukelia ne tik genai, bet ir tam tikra paini psichologinė situacija. Kuomet vaikai šeimose yra pastatomi į paradoksalią padėtį. Jiems tėvai ne tik kelia neįvykdomus reikalavimus (“eikš čia, bet dink iš čia”, “būk laisvas, bet pagal mano komandą”, “ nekovok, bet visus nugalėk” ) , bet ir neleidžia tuo pasiskųsti ir su tuo kovoti. Maždaug pats pasiskundimo ar protesto faktas jau tampa pagrindu vežti pas psichiatrą. Kurių Vakaruose yra labai daug.
Tokią situaciją labai dažnai aptikdavo amerikiečių psichiatrai P. Watzlawick ir J. Haley. Ir nenuostabu. Amerikoje propaguojama individo laisvė, tačiau realiai amerikiečiai yra patriotai ir visuomenininkai. Jie tiki grupės dvasia ir komandine morale.
Amerika kovoja už taiką ir saugumą, tačiau kuria filmus su prievarta ir laisvai parduoda ginklus jų norintiems. Amerikiečių tėvai nenori, kad vaikai vartotų narkotikus, tačiau jaunystėje – septyniasdešimtaisiais - dažnai patys jų ragavo. O liberalus auklėjimas dar ir neleidžia vaikų skriausti.
Tiesa, Amerikos prezidentas neseniai patvirtino visuotinio psichiatrinio patikrinimo programą. Ir, vieno Amerikoje gyvenusio lietuvio , mano kolegos, nuomone, kadangi amerikiečiai tiki prezidentu, jie ją praeis. Nors keli visuomeniniai judėjimai, aišku, prieš tai sukils. Maža dalis.
Matote: laisvės šalyje, kuri šiaip yra labai nebloga, vis dėlto yra paradoksalios situacijos požymių. Ir jei dar prisidės genai - štai jums ir šizofrenija. O Lietuvoje šito tokiu mastu būti negali. Mūsų šeimose reikalavimai dažniausiai yra trys. Pirmas: gerai mokykis. Antras: grįžk laiku namo. Trečias - nežaisk su svaigalais.
O jei kyla noras protestuoti - yra patvirtintų priemonių. Pirma - sugėdyti. Dievo įsakymus priminti. Antra - primušti. Trečia - nuvežti pas senelius. Ir tik jei nepadeda - tartis su specialistais.
Taigi, nors ir skundžiamės smurtu, avarijomis ir alkoholizmu, nepamirškime: kai kas pas mus yra paprasčiau ir geriau, nei pas juos. Ir nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.