Tai jis, numatytą dieną atvykęs ir sužinojęs netikėtą naujieną, kad piliakalnyje kasti neleista, 1997 m. spalio 4 d., padedamas tuometinio Ignalinos rajono mero Bronio Ropės ir Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininko Vaidoto Antanaičio, pasodino du ąžuoliukus netoliese esančio Ledakalnio šlaite. Vieną – Antanui Smetonai, kitą – sau. Detaliau šią mitais apaugusią istoriją apie prezidentinius ąžuoliukus (tiek A. Smetonos, tiek A. Brazausko) yra atskleidęs laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktorius Jonas Baltakis 2012 m. straipsnyje su nuotraukomis „Kaip A. Brazausko ąžuoliuko sodinimas ant Ginučių piliakalnio virto detektyvu“.
Šiuo metu ant Ginučių piliakalnio yra tik minėtas iš ežero ištrauktas akmuo su 1937 m. iškaltu užrašu, tačiau prie pat joks ąžuoliukas neauga. Apie tą 1934 m. pasodintą „Antano Smetonos ąžuolą“ ir jam skirtą akmenį byloja 1997 m. parengtas 9 eilučių įrašas įmontuotoje į betoną nerūdijančio metalo lentoje. Įbetonuotais akmenukais apsuptoje memorialinėje plokštėje greta pastatyto granito akmens lietuviškai parašyta taip: „Šioje vietoje pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona 1934m. pasodino ąžuolą – Tautos vienybės ir Valstybės stiprumo simbolį, o tautiečiai granite iškalė žodžius ANTANO SMETONOS ĄŽUOLAS[.] Sovietmečiu simboliai buvo išniekinti. Atgavus nepriklausomybę, tautininkų, žygeivių, miškininkų, visų geros valios žmonių pastangomis simboliai atkurti dabarties ir ateinančioms kartoms. 1997m. spalio 4d.“
Realiai tai dabar prie pat akmens ir plieno plokštės su įrašu joks ąžuolas neauga. Ąžuoliuką ant Ginučių piliakalnio prie akmens iš naujo pasodinti, manytina, būtų galima. Tik toje vietoje iš anksto reikėtų atlikti archeologinius tyrimus, suderinus su kultūros paveldo atsakingomis institucijomis. Be jų leidimo net ir šalies Prezidentas negalės duobutės medeliui iškasti kur panorės.
J. Baltakio surinktais duomenimis, ąžuoliuką Ginučių piliakalnyje 1934 m. pasodino Kirdeikių klebono Juozo Breivos paskatinti lietuvių pasieniečiai Antano Smetonos 60-mečio jubiliejaus garbei. O pats tuometinis Prezidentas ten tada esą nesilankė. Tai irgi galima būtų patikrinti remiantis istoriniais šaltiniais. Jei iš naujo būtų pasodintas ąžuoliukas, tai reikėtų pakeisti 1997 m. atsiradusią plieno plokštę, sukurti naują įrašą, tiksliau atspindintį istorines peripetijas. Arba pridėti dar vieną lentą su visą šią istoriją paaiškinančiu tekstu. Vertėtų pagalvoti apie jo vertimą į anglų ir prancūzų kalbas, kad užsienietės ir užsieniečiai, užlipę ant piliakalnio, galėtų suprasti prie ko čia tas nerūdijantis plienas, granito akmuo ir ąžuolas, jei jis bus atsodintas.
Šiais laikais, kai visi nešiojasi išmaniuosius telefonus, o prie Ginučių kaimo stovi vietinių gyventojų vadinamas „BITĖS bokštas“, užtikrinantis 4G+ spartumo ryšį, siekiant pritraukti užsienio turistus praverstų ir atitinkamų apps’ų sukūrimas pateikiant informaciją apie lankytinus objektus dar įvairesnėmis kalbomis. Antai, kaimyninės Baltarusijos Braslavo rajonas, siekdamas privilioti kinų turistus ir investicijas, 2019 m. vasarą oficialiai pranešė, kad nuo spalio mėnesio atidarys savo atstovybę Kinijos sostinėje Pekine, o kinų švietimo specialistai jau ėmė mokyti Braslavo mokyklinį jaunimą kinų kalbos. Žr.: Braslav representation office to open in Beijing [Atidaroma Braslavo atstovybė Pekine]. Įdomu ir tai, kad Baltarusijos Respublikos oficiali interneto svetainė, prieinama šalies abiejomis valstybinėmis kalbomis: baltarusių ir rusų, taip pat turi versijas ir dviejomis užsienio kalbomis. Viena iš jų yra kinų – 白罗斯共和国.
Tad pakalbėkime apie „belarusus“
2017 m. Baltarusijos Prezidentas A. Lukašenka (Аляксандр Лукашэнка) oficialiai parėmė Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto mokslininkų iškeltą idėją, kad baltarusių valstybingumas ėmė formuotis IX a. viduryje ir sietinas su Polocko žemės atsiradimu. Vienas iš baltarusių mokslininkų keliamų argumentų yra toks: jei į Novgorodą ir Kijevą buvo pakviesti variagai, tai Polocke valstybingumas formavosi vietiniu gentiniu pagrindu, pats iš savęs, ir šios tradicijos nereikia dalintis su kitais. „Mes patys save sukūrėme ir su mumis skaitėsi tada“ – akcentavo Baltarusijos Prezidentas, paraginęs įtraukti naująją koncepciją sukuriant tiek mokyklinį, tiek aukštajai mokyklai skirtą gerą vadovėlį. Tame kontekste A. Lukašenka pasisakė už „sveiką nacionalizmą“, tiesos parašymą bei įdiegimą, kaip jis sakė, „į mūsų žmonių galvas“. Žr.: Лукашенко: историю становления белорусского государства нужно достоверно отразить в новых учебниках [Lukašenka: baltarusių valstybės susikūrimo istoriją reikia patikimai atspindėti naujuose vadovėliuose].
Nustojus egzistuoti Sovietų Sąjungai 1991 m. Baltarusijos SSR oficialiai pasivadino Respublika Belarus (baltarusiškai Рэспубліка Беларусь, rusiškai Республика Беларусь). Vadinasi, komponentas rus’ tapo aiškiau išreikštas šalies pavadinime. Kadangi Rus’ lietuviškai paprastai rašoma kaip Rusia, tai pažodžiui lietuviškai išvertus Беларусь gautųsi Baltarusia, o su žodžiu Respublika, – Baltarusios Respublika. Į tai atsižvelgdamas akademikas Zigmas Zinkevičius siūlė ir mums oficialiai vartoti pavadinimą Baltarusia. Tai kažkaip dar neįprasta, dėl to Lietuvoje ir toliau oficialiai vartojamas Baltarusijos pavadinimas, o ir kaimyninės šalies ambasada Vilniuje savo interneto svetainėje įsivardina kaip Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje. Tačiau toks lietuviškas šalies pavadinimas Baltarusija atrodė natūraliai, kai ta šalis rusiškai dar vadinosi Белоруссия ir buvo sąjunginė respublika Baltarusijos TSR, išlaikiusi iki 1991 m. rugsėjo 19 d. savo pavadinimą baltarusiškai: Беларуская Савецкая Сацыялістычная Рэспубліка.
Vokietijoje tradicinio Baltarusijos pavadinimo Weißrussland neatsisakyta, bet vokiečių politikai dvišalių santykių komunikacijoje diplomatiškai perėjo prie pavadinimo Republik Belarus arba tiesiog Belarus. O Baltarusijos valstybinės institucijos vokiškuose tekstuose taip pat ėmė vartoti Belarus pavadinimą. Tokiais pavyzdžiais remiantis kaimyninės šalies oficialaus pavadinimo į lietuvių kalbą galima būtų ir neversti, o tik transkribuoti lotyniškomis raidėmis. Dėl lietuvių kalbos linksniavimo ypatybių ir tradicijos rašyti Rusia, o ne Rus, – tereikėtų pridėti galūnę -ia. Tada adekvatus kaimyninės šalies pavadinimas skambėtų Belarusia.
Minske gaminamų keturračių traktorių Belarus pavadinimo, kurie sovietmečiu buvo beveik kiekviename kolchoze (kolūkyje) ir sovchoze (tarybiniame ūkyje), juk irgi niekas neversdavo į lietuvių kalbą, o tik pridėdavo galūnes linksniuojant. Jei tokiu keliu būtų einama, tai tada gal ir etnonimą baltarusiai reikėtų keisti į belarusai? Juk taip save oficialiai įsivardina baltarusiai baltarusiškai – беларусы. Klausimas kaip pasiūlymas paliekamas atviras svarstymams. O tai, kad choronimai bei valstybių pavadinimai gali būti keičiami rodo Persijos virtimas Iranu, Birmos – Mianmaru, o naujesnis pavyzdys – Sakartvelo pavadinimo įteisinimas lietuvių kalboje kol kas paliekant ir mūsuose tradicinį šalies pavadinimą Gruzija.
Baltarusijai įvardinti yra sutinkamas dar ir senas lietuviškas krašto pavadinimas Gudija, tačiau vargu ar jis bus įteisintas oficialiai. Čia nesileisime į šio su etnonimu gudai susijusio choronimo kilmę ir interpretacijas, tačiau verta pastebėti, kad XIX a. lietuviai Gudija kartais vadindavo ir visą carinės Rusijos imperiją, t. y. suvokdami kaip rusų valdomą valstybę. Carinės Rusijos valstybinėje ideologijoje baltarusiai ir ukrainiečiai buvo traktuojami kaip rusų tautos dalys, pasižyminčios savitumais. Šios minties galutinai nėra atsisakyta ir šiuolaikinėje Rusijos Federacijoje. Ypač tai pasakytina Baltarusijos atžvilgiu, kurioje baltarusių kalba, ypač miestuose, dažnai tėra dekoratyvinis savitumo elementas, vyraujant rusų kalbai. Nors oficialiai abi minėtos slavų kalbos ten yra valstybinės, tačiau 85–90 procentų Baltarusijos gyventojų viešajame gyvenime atiduoda pirmenybę rusų kalbai.
Senovės Rusia – rytų slavų miestų-valstybių (kon)federacija?
Šiuolaikinėse kartoschemose senoji Rusios valstybė, vadinama Kijevo Rusia, parodoma labai didelė. XI a. pradžioje, kai Brunonas pasirodė Lietuvoje, Rusia jau buvo didžiausias valstybinis junginys pagal plotą Europoje. Vis dėlto tai nereiškia, kad po didžiojo tautų kraustymosi Rytų Europos erdvę užplūdę slavai pilnai išstūmė ten iš anksčiau gyvenusias baltų ir ugrofinų gentis.
Žinomas istorikas Genadijus Vernadskis (George Vernadsky), laikęs save „rusu ir ukrainiečiu tuo pačiu metu“, pasitraukęs iš bolševikinės Rusijos į Vakarus ir padaręs sėkmingą akademinę karjerą JAV, 1948 m. Jeilio universitete anglų kalba yra paskelbęs keletą leidimų susilaukusią monografiją „Kijevo Rusia“. Joje ir kituose darbuose jis tvirtino, kad Kijevo Rusioje slavai įsisavindavo teritorijas kuriantis miestams, kurie gali būti lyginami su tuo, ką graikai vadino polis. O Kijevo Rusia, sudaryta iš miestų-valstybių, esą buvo labiau panaši į klasikinės antikos valstybes nei į feodalinę Europą.
Aiškinimas turi prasmės, juk rytų slavų anuomet nebuvo tiek daug, kad galėtų iš karto dominuoti plačioje erdvėje išsisklaidydami ir nesusikoncentruodami atskiruose strategiškai svarbiuose taškuose prie svarbiųjų vandens ir sausumos kelių. Kijevui, esančiam dar prieš Dniepro upės slenksčius, teko išskirtinis vaidmuo, dėl to jis gali būti laikomas metropoliu, senovės Rusios širdimi. Tačiau iš tikrųjų Kijevo Rusia nebuvo centralizuota valstybė, o Polocko kunigaikščiai nepriklausė tiems, kurie labai jau norėtų paklusti metropolio didžiajam kunigaikščiui.
Slavišku placdarmu, anuometinio įtvirtinto tipo gyvenviete baltų genčių apsuptyje, galima būtų laikyti ir Breslaują (Braslavą), XI a. jau priklausiusią Polocko kunigaikštystei. Pats šio miesto pavadinimas anksčiau buvo siejamas su Polocko kunigaikščiu Briačislavu, mirusiu 1044 m., tačiau pastaruoju metu ėmė populiarėti aiškinimas, kad Braslavo pavadinimas siejasi su latvių kalbos žodžiu brasla, reiškiančiu brąstą. Tas ryšys su latvių brasla matosi vartojant ir lietuvišką miesto pavadinimą Breslauja. Vadinasi, jis gali būti laikomas baltiško vandenvardžio kilmės. Brąstų reikšmė tais laikais buvo itin reikšminga sausumos keliuose. Neatsitiktinai ir Vilniaus miesto iškilimas senovėje siejamas su buvusia brąsta toje vietoje ar netoliese, kur Vilnia įteka į Nerį.
Brąstos terminas paprastai vartojamas upės perbridimo vietai apibūdinti, bet nepamirškime, kad netoli piliakalnio Breslaujoje teka upelis – dabar likusi tik sekli protaka tarp ežerų.
Tęsinys bus.
