Kai atvykstame į amatų mokyklą, prieš akis išdygsta keletas toje pačioje teritorijoje stūksančių didelių pastatų, o jau iš tolo ranka moja ir mokyklos direktorė Dalia Beigienė.

Nieko nelaukusi ji pasakoja, kad tie patys pastatai anksčiau čia buvę labai apleisti, tačiau prikeliant juos naujam gyvenimui reikėjo įdėti daug darbo.

Įėjus į vieno pastatų vidų direktorė paragina gerai nusivalyti batus, mat čia, įprastai, vaikštoma be jų. Tiesa, ji paaiškina, kad šiuo metu dalis čia besimokančių mokinių dabar yra išvykę į praktikas įmonėse, todėl čia kiek tuščiau nei įprastai.

Pakilus laiptais aukštyn – kambariai, kuriuose gali įsikurti mokiniai bei virtuvė su poilsio zona, kurioje jie patys gaminasi valgį.

„Šiandien čia mokosi 49 mokiniai. Daugiausia jiems – nuo 16 iki 18 metų“, – pasitikusi paaiškina ir
„Sodžiaus meistrų“ projektų vadovė Žydrūnė Žiliukaitė ir sako, kad vienas mokyklos tikslų yra ir jaunuoliui parodyti galimybes, kad net ir iškritus iš bendrojo ugdymo programos, jis turi šansų mokytis bei ateityje užsidirbti bei tapti garbingu visuomenės nariu.

Čia mokyklos mokiniai gali įgyti virėjų, konditerių, staliaus-dailidės, aplinkotvarkos darbuotojo profesijas.

Amatų mokykla
Foto: DELFI

Kaip pasakoja direktorė, ši mokykla pusiau privati ir gyvuoja tiek iš privačių rėmėjų lėšų, tiek iš gaunamo valstybinio finansavimo.

„Aš jums pasakysiu – mes iš valstybės išsikovojome šiaip ne taip 30 proc. funkcionavimo, o visą kitą tu turi dirbti ir įrodyti rėmėjams, kodėl tu esi vertas, jog remtų tavo veiklą“, – sako ji.

„Jie klausia: „Kodėl mes turime jus remti?“ O todėl, kad toks Jonas ar Petras ateina iš tokios ir tokios aplinkos, o bendrojo ugdymo įstaigoje jis jau sėdėjo vienoje klasėje du metus, į mokyklą nebeina ir dar tėvams pasako, kad ten du metus ėjo tik pavalgyti pietų.

Mes pradėjome nuo tokių vaikų, kurie sakė, kad nenori sėdėti klasėje, o nori eiti dirbti“, – atvirai sako direktorė.

Visgi ši mokykla – kitokia nei daugelis profesinių. Joje dvi savaites mokiniai gilinasi į pasirinkto amato teorinius ir praktinius aspektus, o kitas dvi – atlieka praktiką vienoje ar kitoje įmonėje, kuri yra susijusi su pasirinkta sritimi.

Dalia neslepia, kad dirbant tokį darbą netrūksta ir iššūkių bei rodo į mobilųjį.

„Dabar pirmas kursas pas mus yra išleistas dirbti į įmones, tai nuolatos yra skambučiai, sekiojimai, gaudymai.

Vaikas supranta, kad eis dirbti į įmonę ir gaunu žinutę: „Tai kiek valandų dabar man reikės dirbti?“ Atsakau, kad 8 val. Tada vėl klausia: „O kodėl 8 val.? Juk aš nepilnametis.“ O todėl, kad tau nėra pamokų, sakau.

Tada klausia, ar jam mokės, o aš klausiu, ar jau yra už ką mokėti. Taip ir dirbame“, – teigia ji.

Kaip užsimena, nemažai vaikų iš mokyklos ir pasitraukia, o vienos dažniausių priežasčių – kad nesugeba dirbti, nenori dirbti ir integruotis į darbo rinką.

„O būna, kad jiems mokytis pas mus labai patinka ir dar draugui parekomenduoja, bet vis tiek išeina, ir viskas dėl to, kad nenori eiti į darbą, atlikti praktikos“, – sako ji ir teigia, kad taip yra todėl, kad nei vaiko mama, nei tėtis į darbą neina ir patys, o gyvena iš pašalpų.

Praktikos vietą mokiniams suranda pati mokykla, tačiau, kaip prasitaria Dalia, ne visos įmonės moksleivius nori priimti.

„Yra tokių kavinukių ar restoranų, kur aš privalau į sutartį įtraukti, kad kai vaikas eina nemokamai dirbti, jam nemokamai duotų dienos sriubos. Išsideru vaiko nemokamą darbą į sriubą“, – dar kartą pakartoja ji, tačiau priduria, kad yra ir tokių, kurios į naujus darbuotojus iš amatų mokyklos žiūri labai teigiamai.

Direktorė mus vedžioja ir po vaikų kambarius. Tiesa, jų čia pavydėti galėtų daugelis studentų. Kambariai įrengti labai dailiai, o kiekvienas jų turi ir savo temą – Paryžius, Londonas, Niujorkas ir t.t.

„Kartais išgirstame klausimą: „Kodėl tokiems vaikams – toks bendrabutis?“ Tai klausimas, kaip jie gyvenime gali kažko norėti, jeigu jie gyvenime to nematę ir nežino, kaip būti ir gyventi tokioje aplinkoje.

Yra vaikų, kurie nematę dušo, nežino, kaip su juo elgtis“ – tikina Dalia.

Tiesa, mokykloje mokosi ne tik mokiniai iš sunkiau besiverčiančių šeimų, tačiau ir suaugę, kurie nori įgyti amato. Pasak Žydrūnės, čia taip pat galima sutikti ir turtingų tėvų atžalų.

„Yra. Ir ne vienas. Tėvams dažnai būna sudėtingas momentas sugebėti savo jaunuolį leisti eiti į profesinę mokyklą, nes pas mus vis dar yra požiūris, kad universitetinis išsilavinimas yra labai svarbu.

Turime vieną tokį jaunuolį iš jau baigusių, kuris norėjo mokytis virėjo specialybės ir dabar jis yra vyriausias šefas restorane Vilniuje“, – giriasi Žydrūnė ir sako, kad dažnam likimas susiklosto labai sėkmingai.

Mokiniai, įprastai, čia mokosi metus, o jiems tokie mokslai kainuoja 25 Eur per mėnesį. Negalinčius susimokėti, remia rėmėjai. Tiesa, už kambarį mėnesiui taip pat dar prašoma 30 Eur.

Amatų mokyklos mokymo bazės atnaujinimas ir plėtra buvo finansuoti ir iš ES fondų bei valstybės biudžeto lėšomis. Kaip tikino, buvo atliktas medžio darbų mokymo centro remontas, nupirkti medžio darbų mokymo įranga ir įrankiai, taip pat įsigyta konditerijos ir virėjų praktinio mokymo įranga.

Papasakojusi Dalia mus vedasi į ir koplyčią, esančią mokykloje, vėliau užsukame ir į dirbtuves, kur žiedžiami puodai, į virtuvę, kur mokiniai gamina uogienes ir skaptuoja moliūgus.

Kitose patalpose jie iš balkių mokosi statyti namų stogus, gamina kėdes, krėslus, kuriuos mielai išbandome.