– Komisaras neatleis to banginio, – kraipė galvą senolis.
– Ne aš vienas, visas kaimas neprisidėjo prie kruvinos puotos. Nesušaudys ir nepasodins visų.
– Taip, bet pistoletą nukreipė tavo sūnus. Jis ant jūsų viską suvers. Manęs nelies, aš senas.
– Tegu. Toliau jau nebeištrems, o ir čia ne tarybų valdžia ištrėmė. Caras ištrėmė, o po to prieš jį kartu su tavimi kariavom. Nieko blogo aš tarybų valdžiai nepadariau, – atkirto piktokai Bronius, – savo kraują liejau ir po pilietinio karo skylėtas čia sugrįžau.
– Taip, – palingavo galvą senelis Fiodoras ir tyliai pridūrė, – dabar tarybų valdžia ir į tavo Lietuvą atėjo, bet tu namo neskubi, nes jauti, kad greitai jos gyventojai į Sibirą dardės, kaip kiti tarybų šalies piliečiai.
– Aš tikriausiai būčiau vienas iš pirmųjų, nes visada buvau už teisybę, nesvarbu, kokia ji – raudona ar balta. Tiesa yra viena ir niekam nevalia jos spalvinti pagal savo norą.
– Todėl ir sėdi čia visą gyvenimą, – Fiodoras palinko arčiau. – Aš žinau, kad tu seniai nori bėgti...
– Iš kur žinai? – pertraukė Bronius ir užsigulė stalą.
– Aš – senas čiukčius, kartu su tavimi nuo pirmojo pasaulinio karo ir, svarbiausia, esu tavo uošvis. Aš viską žinau, girdėjau, ką tau šnibždėjo Lena. – Fiodoras sučepsėjo bedante burna. – Tau reikia bėgti. Komisaras ryt bus čia su NKVD-istais. Klausyk ir nesiginčyk, – griežtai nutraukė bandantį prieštarauti Bronių. – Per sekanti atoslūgį į Ruonio olą atplauks valtis. Puikiai žinai, kad už auksą jie paima porą keleivių ir išveža. Šį kartą turėjo bėgti maskviečiai, bet aš pasakiau, kad jie plauks kitą kartą. Šį kartą tu ir... – senelis linktelėjo į miegamąjį.
Bronius sėdėjo nuleidęs galvą ir tylėjo. Atvirai pasakius, jis bijojo. Nebijojo per penktųjų metų revoliuciją beginklis priešintis caro kazokams, pirmajame pasauliniame kare eiti į durtuvų ataką, pilietinio karo metu kovoti su Antantės interventais, baltagvardiečiais ir įvairaus plauko banditais, o bėgti bijojo. Jį gąsdino pati sąvoka – bėgti. Nuo ko? Nuo kažkokio Vareikino keršto, kad neleido besilaukiančios banginės žudyti. Bėgti. Ir dar ne vienam, o su sūnumi. Kaip jis tai įvertins po daugelio metų. Kaip vertins savo tėvą, kuris pabėgo. Nors, kita vertus, niekas jo čia nebelaikė. Tarybų valdžia nusivylė, žmoną palaidojo, ko čia sėdėti. Gal sūnus pamatys kitą pasaulį, o gal net sugrįš kada į Lietuvą, apie kurią jis tiek daug jam pasakojo. Bėgti. Gal ir teisus Fiodoras. Jis pakėlė akis į uošvį.
– Apie sūnų pagalvok. Jam nebebus čia gyvenimo, – tarstelėjo Fiodoras supratęs, apie ką galvoja jo senas bendražygis ir žentas.
Tyliai parsivėrė durys. Prie stalo prisėdo vienarankis Griša.
– Rytoj atvyks NKVD, – tarė tyliai ir nuleidęs akis pridūrė. – Vareikinas sakė, kad visą lietuvių veislę iš savo kolūkio išvarys. Tu ir tavo Steponas pas mus vieninteliai lietuviai. Laikas. Grietai prasidės atoslūgis, atsivers ruonio ola. Vokiečių banginių medžiotojų laivas, sumažinęs greitį, šią naktį praplauks netoli krantų. Kaip visada paims du. Ruoškis, – užbaigė griežtai vienarankis ir pasisuko į duris. Steponas stovėjo apsirengęs ir žiūrėjo į vyrus.
Dieną buvęs ramus oras naktį subjuro. Pakilo vėjas, sustiprėjo bangavimas. Bronius net suabejojo, ar tokiu oru vokiečių banginių medžiotojai išdrįs atsiųsti valtį, bet vienoje iš daugybės įlankų šioje pakrantėje ir oloje, kuri nuo kranto pusės atsiverdavo atoslūgio metu, buvo ramu ir tylu. Tėvas vis dar dvejojo, ar verta bėgti, ir net slapčia vylėsi, kad vokiečiai nepasirodys, bet iki pilno atoslūgio ir sutarto laiko buvo dar likęs pusvalandis ir jis tylėdamas kantriai laukė.
– Čiukčių Tėvynė ne čia, – tyliai prabilo Fiodoras ir apkabino anūką. – Nedidelis mūsų kaimas iš tundros persikėlė į šią jūros pakrantę labai seniai ir ne savo noru. Mano senelis išgelbėjo banginį, kurį buvo užpuolusi orka. Jis paleido žeberklą ir sužeidė plėšrūnę. Ji apvertė valtį, pačiupo jo vyriausiąjį sūnų ir paniro į gelmes. Senelis laikėsi įsikibęs į medinį plūdurą ir laukė, kada orka pačiups jį, bet ji nebepasirodė. Po kiek laiko grįžo banginis ir švelniai stumdamas nosimi plūdurą padėjo medžiotojui pasiekti krantą. Žmogus išgelbėjo banginį – banginis žmogų, ir jie tapo draugais. Nuo to laiko gyvūnas niekada ilgam nenuplaukdavo nuo kranto. Lydėdavo jo valtį, vesdavo ten, kur daug žuvies, perspėdavo apie besiartinančią audrą. Jie nekalbėjo, bet girdėdavo ir suprasdavo vienas kitą širdimi. Kai banginiui atėjo laikas mirti, jis atplaukė prie jo namo, kuris buvo netoli jūros, palaukė, kol jo draugas atėjo, išplaukė į krantą ir numirė. Senelis išėmė jo širdį, išpjovė mažą gabaliuką, perskėlė akmenuką, įdėjo tą gabaliuką į vidų, suklijavo ir padarė pakabuką, kurį atidavė jauniausiam savo sūnui – mano tėvui. Pats senolis sėdo į valtį, pasiėmė banginio širdį, išplaukė į jūrą ir nebegrįžo. Senelis ir banginio širdis atgulė amžinam poilsiui vandenyno dugne ir ten abu ramiai ilsisi iki šiol. Nuo to laiko tas mažas banginio širdies gabalėlis mus saugo. Mums sekasi žvejoti, visada grįždavome pilnais tinklais ir gyvi ne tik iš jūros, bet ir iš įvairių karų. Kai mano tėvas paseno ir nebegalėjo pats vaikščioti, atidavė pakabuką man, maža valtele išplaukė ir nebegrįžo. Jis taip pat ramiai ilsisi jūros dugne, kuriame netrikdo ramybės jokios revoliucijos, jokios naujos valdžios. Man taip pat sekėsi. Daug kariavau, daug plaukiojau, bet visada išlikdavau gyvas. Visada gyvas, – senukas šyptelėjo. – Mane saugojo banginio širdis, – Fiodoras nuėmė nuo kaklo akmeninį pakabuką, uždėjo Steponui ir rimtu iškilmingu balsu pridūrė: – Tu šiandien išgelbėjai du banginius ir tesaugo tave ši banginio širdis.
Steponas žiūrėjo į nedidelį juodo akmens pakabuką ir iš susijaudinimo nežinojo nė ką pasakyti. Pagaliau kažką nerišliai pralemeno ir iš olos pasigirdo sutartas signalas, blykstelėjo prožektoriaus šviesa. Fiodoras staigiai atsistojo. Jaunuolis puolė į senelio glėbį ir nors jau ėjo aštuonioliktus metus – pravirko.
– Keliaukite, – griežtai tarė čiukčius pats sunkiai valdydamas ašaras, stumtelėjo vaikiną, paspaudė ranką Broniui ir apsisukęs dingo tamsoje. Tėvas su sūnumi šmurkštelėjo į olą, kurioje vanduo siekė juosmenį, ir nubrido link mirksinčios švieselės.
– Galvojom šiandien neplaukti, – tarė vokiečių jūrininkas rusiškai su stipriu akcentu ir padėjo abiem vyrams įsiropšti į valtį. – Vėjas stiprus ir bangos kas minutę didėja, – nepatenkintas murmėjo imdamas maišelį su auksu. – Viskas gerai, Hansai, plaukiam, paskubėk, kol dar atoslūgis nesibaigė, – sukomandavo prie irklų sėdinčiam jūreiviui ir įkišęs maišelį užantin plačiai nusišypsojo.
Vos išnirus iš olos ir išplaukus į atvirą jūrą,b vokiečių valtį pasitiko stiprokas vėjas ir nemažos bangos. Bronius ir antrasis vokiečių jūreivis užgulė kitas dvi poras irklų, o Steponas kaušu sėmė vandenį. Kuo toliau nuo kranto, tuo vėjas darėsi stipresnis, bangos didėjo. Valtį mėtė tai atgal, tai į šoną. Vyrai irklavo iš visų jėgų, vaikinas vos spėjo semti vandenį. Pagaliau per irkluojančių pečius jis pamatė signalinę laivo švieselę. Visas laivas skendėjo visiškoje tamsoje, tik nedidelė švieselė rodė, kuria kryptimi plaukti. Staigiai stiprėjantis priešpriešinis vėjas ir bangavimas vis niekaip neartino tos švieselės. Ji tai truputį priartėdavo, bet vėl atitoldavo, tai pasirodydavo viename šone, tai kitame. Vienu metu Steponui pasirodė, kad ji šviečia iš nugaros, kad jie ją pralaukė.
Jį apėmė baimė ir jau norėjo riktelėti, bet didelė banga užliejo valtį. Jaunuolis, užmiršęs apie švieselę, ėmė karštligiškai semti sparčiai gausėjantį vandenį. Priekyje sėdintis vokietis vis atsisukdamas ir garsiai keikdamasis irklavo kaip pašėlęs. Antrasis su Broniumi nuo jo neatsiliko, bet irklai vis dažniau užgriebdavo tik bangų keteras.
Jūreivis, sėdintis prie priekinių irklų, pradėjo panikuoti. Tai skaičiavo ritmą, kad visi vienodai irkluotų, tai keikėsi, tai dar kažką šaukė savo kalba. Steponas nebesidairydamas, panarinęs galvą, atsiklaupęs ant dugno iš visų jėgų, kaip mechaninė mašina, sėmė lauk vandenį. Kai kilstelėjo galvą ir jam pasirodė, kad ta visų jūreivių išsvajotoji, tamsioje audringoje jūroje šviečianti švieselė pasiekiama ranka, stipri šoninė banga trenkė į valtį ir kaip skiedrą apvertė. Jis dar išgirdo vokiškus keiksmus, tėvo riksmą, matė kažkokius nežinia iš kur lekiančius didžiulius ratus, akinančią šviesą, sklindančią tiesiai iš dangaus, pilną burną sūraus vandens ir staiga viską apgaubė absoliuti tyla.
Tyla, kurioje net vadinamoji spengianti tyla prilygo artėjančio traukinio švilpimui, tik sklindančiam ne nuo bėgių, o iš kažkur kitur. Iš ten, kur jis dar niekada nebuvo ir iš kur niekas negrįžta.
