Nepaisant to, kiekvienas mano parašytas žodis geometrine progresija augančiais tempais plinta į mases. Mane cituoja valdžios koridoriuose, alkoholikų tarpuvartėse, verslo gaujų meet’inguose, pensininkų mitinguose ir netgi uždaruose pramogų verslo vakarėliuose. Gaila… Dar nepakratęs kojų tampi legenda, o patekti į jokią vietą, kurioje tave cituoja, negali – nepraleidžia arba kostiumuoti apsaugos Rembo, arba treninguotos face control gorilos.
Paprastai mano žodis šnabždesių formatu keliauja iš lūpų į lūpas. Čia – naujos kartos tautosaka, dažniausiai kaip nevykęs šizofreniškas anekdotas perpasakojamas sugedusio telefono principu.
– Seimūne Gėjų NeMėgėjau, ar girdėjai?.. – gėjų ir lesbiečių baubą Seimo salėje kumšteli Portalą Minus savo mobiliake skaitantis Ramusis Karbamidas. – Vėl pasirodė šito prietrankos, apie kurį jau pasakojau visiems Seime, straipsnis. – Matosi, kad rašydamas geria su įtartinos orientacijos vyrais. Bijau, kad neprirašytų apie tai, ką dviese veikėm tame viešbutyje…
– A girdž, bachūrai?! – užriaumoja burnos skalavimo skysčio Rokiškio tarpuvartėje paragavęs Vycka. – Yr toks žurnalists. Rašo Portalui Minus. Niekadu neskaičiau, bet, sako, labai kiets. Visiškas durnius, bet eina už teisybę kaip Tautos žurnalistė panelė Jobnutaitė! Po 50 už šitų bachūrą!
– Dabar taip, Donce… – laptopą savo globotiniui popsuperstarui Duonai Montuotojui atsuka savo ratelio apdovanojimų M.A.N.O. ideologas Martynas Garsas, įsitaisęs ofise Vilniaus Senamiestyje. – Žiūrėk, ką skaitau. Skaitau jau trečią kartą. Taip nerišlu, briedova ir neskanu… Labai panašu į tavo dainuojamus tekstus. Žinok, aš paskambinsiu šitam rašeivai. Nuo šiol paauglių hitus kepsim su juo!
– Maryte, a girdi tu mani?.. – rezistencijos kovų, kurios sovietmečiu prasidėjo mažose prastai apšviestose mikrorajonų gatvelėse, dalyvę kumšteli kita pensininkė revoliucionierė Verutė. – Ilgai mes čia dar mitinguosma prie šitų Valdovų rūmų? Bijau, nieks ir nepastebėjo, kad čia – mūsų Pensininkų Partijos mitingas. Alia kaip rašė tas drąsus Portalo Minus, ar kaip ten vadinas, žurnalistas, kurio vardo neatsimenu: „Suplėšykim į gabalus tuos Kolorado vabalus ir pensijos žydės!“
– Klausyk, E. – susuktą šimtinės banknotą Klaipėdos kotedže šiam bei tam panaudoja popsisto meilužė N., kuri su juo meilužinasi tik uždarose fonograminių žvaigždžių erdvėse. – Žinok, atsirado toks žurnalistas… Švelniai tariant, rašo keistokai. Neduok tu, Dieve, ims ir paskambins. Paklaus kokio briedo… Susimėtysiu… Bus skandalas…
Maždaug taip jie visi ir kalba. Ir kalbės dar daugiau! Apytiksliai – mano gyvenime beveik viskas apytiksliai – praėjusią savaitę įsitikinau, kad jau esu lietuviškos žinia(s)klaidos žvaigždė. Miglotai pamenu, tai buvo pirmadienis ar šeštadienis. Suprantat, visos mano dienos panašios. Juk jau rašiau, kad kasdien miniu savo gimtadienį.
Taigi labai labai stiprios giros sutrikdyta eisena šlitiniavau namo. Šalia manęs sucypė automobilio stabdžiai. Atsigręžiau. Iš esmės naujas, tik šiek tiek surūdijęs apytiksliai 1986-ųjų „Volkswagen Golf’ukas“.
– Labas, fainuoli! – šūktelėjo langą pravėrusi blondinė. – Skaitau visus tavo straipsnius. Nieko nesuprantu, bet pačios raidės tai fainos. Sėsk į tačką! Nuvarysim pas mane. Pažaisim šachmatais…
Gerai žinau, kuo baigiasi naktinės šachmatų partijos. Laukė gyvuliška, aistringa ir pašėlusi naktis vartant Lietuvos Respublikos Konstitucijos lapus ir aptarinėjant Industrijos 4.0 perspektyvas bananų respublikose. Tokiais atvejais, o tokių atvejų iki šiol net nebuvo, manęs nereikia raginti antrą kartą. Puoliau prie mašinos.
– Atsidarė durys. Negaliu įeit! – užbaubiau apytiksliai po minutės. Aš nemelavau. Buvau tiek pripiešęs, kad kelis kartus nepataikiau per atidarytas duris.
– Nu, Jėzau Švenčiausiasis… – atsiduso šviesiaplaukė. – Tu visai kaip tas, darantis nesąmoningas „Nesąmoningųjų Lietuvių“ dainuškas! Eik tu NATO!
Mažulė paspaudė gazą. „Golf’ukas“ nurūko… Mano veidas nebuvo linksmas. Gal net šiek tiek rūškanas. Ne veltui Biuro rūkomajame esu vadinamas SubinVeidžiu.
Tą vakarą dar ne kartą šaukiau: „Atsidarė durys. Negaliu įeit!“ Iš pradžių prie Seimo, nuo kurio paradinių durų mane nuvijo apsauginiai. Vėliau – prie kažkokios baru apsimetančios tarpuvartės, nuo kurios mane nuginė siemkes gliaudantys marozai. Po to „Atsidarė durys. Negaliu įeit!“ skambėjo prie M.A.N.O. ofiso. Gal ir nelogiška, nes durys buvo uždarytos. Stūgavau ir prie Valdovų rūmų, šalia kurių nieko nepešęs su paaugliais patraukiau kartaus dūmelio.
Jau gerokai vėliau, naktį, pro atidarytas negalėjau įeiti ir į Klaipėdos kotedžą. Neklauskit, prie ko čia ta Klaipėda ir kaip aš ten atsidūriau. Neatsimenu, nes dūmelis akivaizdžiai buvo per kartus ir jo buvo per daug. Geriau jau šio straipsnio komentaruose paklauskit rimtų dalykų, pvz.: „Rašeiva, kodėl mane pykina tavo tekstai?..“, „Rašinėtojau, kada būsimas tavo vizitas pas psichoterapeutą?“, „ Žurnalistpalaiki, kada tave galų gale išmes iš darbo?..“ Ir, žinoma, galite tėkšti retorinį klausimą, kuris neabejotinai užvirs komentarų košę: „Nu, kiek reikia prilupti, kad negalėtum įeiti, jei durys jau atsidarė?!“
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai; taip pat – organizacijų bei kiti pavadinimai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.
