Bent keliose savo laidose, atmetus paties žurnalisto ir pašnekovų emocijas bei gandų viešinimą, Vytautas Matulevičius atskleidė iš tikrųjų nemažai naujų ir įdomių dalykų, ir paties Seimo Etikos ir procedūrų komisija nusprendė, kad Ekonomikos komiteto pirmininkas Viktoras Uspaskichas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą, o dėl turimo turto yra vienas iš potencialiausių kandidatų įsivelti į dar ne vieną viešųjų ir privačių interesų konfliktą.
Ir iš tiesų, kažkodėl dauguma politikų tyli ir, nepaisydami kokių trijų pavienių demaršų, nekomentuoja nei V.Uspaskicho veiksmų, nei apskritai jo buvimo parlamente. Liberalo Algimanto Matulevičiaus kreipimosi į Prezidentą ar socialdemokrato Algimanto Salamakino kritikos ir kai kurių itin subtilių faktų paskelbimo daugiau neeskaluoja beveik nei viena žiniasklaidos priemonė.
Keista, nes tokia tema tolesnę eskalaciją galėtų padaryti naudinga ir galbūt padidintų ne vieno laikraščio tiražą. Jau vien kiek minčių gali sukelti Pilietinės minties instituto užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas,- net 16 su puse proc. apklaustųjų, paprašytų atsakyti į atvirą klausimą, kuris Lietuvos politikas gina verslininkų, suinteresuotų “Lietuvos dujų” privatizavimu, interesus, įvardijo Viktorą Uspaskichą. Kitas toks suinteresuotas politikas – Algirdas Brazauskas surinko tik 7,7 proc. apklaustųjų balsų.
Taigi galbūt didžioji dalis žiniasklaidos tyli, tylėdama uždirbusi daugiau nei būtų gavusi už darbą ir žurnalistinius tyrimus po Uspaskicho verslo imperiją, žmonės šiokias tokias išvadas daro.
Kita vertus, ne mažiau keistai atrodo tai, kad niekas neatsiliepia į opozicijos politikų pareiškimus, reikalaujančius išnagrinėti problemas, sukeliamas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko Viktoro Uspaskicho. Į šį retorinį klausimą atsakymo galima būtų paieškoti kur kas ilgesnę nei Lietuva parlamentinės demokratijos praktiką turinčiose valstybėse.
Štai pastaruoju metu Didžiojoje Britanijoje debesys tvenkiasi virš valdančiosios Leiboristų partijos ir jos lyderio Tonio Bleiro.
Įtakingas savaitraštis “The Economist” rašo, kad atsitiko paprastas dalykas. Viena didelė Didžiosios Britanijos kompanija pasiūlė pirkti Rumunijos plieno gamyklą. Šia įmone taip pat domėjosi Prancūzijos kompanija. Ir štai praėjusių metų liepos 23 d. Didžiosios Britanijos premjeras nusiuntė Rumunijos vyriausybės vadovui laišką, kuriame buvo aptariamas šis galimas sandoris. Po dviejų dienų Didžiosios Britanijos kompanija LNM Group buvo paskelbta konkurso laimėtoja.
Iš tikrųjų niekas nebūtų pradėjęs blogais darbais įtarinėti Tonio Bleiro ir valdančiųjų leiboristų, jeigu šios kompanijos savininkas, milijardierius, nebūtų 2001 birželio mėnesį skyręs Leiboristų partijai maždaug 180 tūkst. JAV dolerių. Jeigu šio akto nebūtų buvę, Didžiosios Britanijos premjero žingsnis būtų buvęs įvertintas kaip savo šalies verslininkų interesų gynimas užsienyje.
Gana nepalankios premjerui viešosios opinijos nepakeičia netgi aiškinimaisi, jog laiškas gynė ne konkretaus asmens, o kompanijos interesus ir atliko veikiau diplomatinę misiją. Juo Rumunijos vadovams buvo pasakyta, kad Didžioji Britanija yra susidomėjusi privatizuotinomis įmonėmis, o Britanijos firmos buvo paskatintos investuoti į Rumuniją ir plėtoti šioje šalyje verslą.
Galbūt iš tikrųjų, kaip teigia Didžiosios Britanijos premjero aplinka, pasirašydamas minėtąjį laišką premjeras nieko kita neturėjo galvoje. Kartais ypač sunku atskirti, kur didžiojoje politikoje yra ne visai skaidrūs verslininkų ir politikų sandoriai, o kur partijų rėmėjai ir politikai kartu gina nacionalinius interesus, nepriklausomai nuo to, kas kiek kuriai jėgai atseikėjo.
Tačiau, kaip pabrėžia “The Economist”, šįkart premjeras ir jo valdoma partija pakliuvo į gana keblią padėtį vien todėl, kad valdančiąja prieš keletą metų leiboristų partija tapo iš dalies todėl, kad siūlė visuomenei “skaidrią” politiką. Ir atėję į valdžią leiboristai įvedė griežtą ir privalomą reikalavimą visoms partijoms viešai paskelbti visus partijos rėmėjus, skyrusius daugiau nei 5000 svarų sterlingų ir įvardyti, po kiek jie skyrė lėšų.
Tokie leiboristų pasiūlymai per rinkimų kampaniją gerokai kontrastavo su tuomet jau valdžioje užsibuvusių konservatorių valdymo metodais, tad visuomenėje sulaukė nemažai palaikymo. Jis buvo dar didesnis šiai partijai, nes tokių įsipareigojimų visuomenei leiboristai ilgai laikėsi. Ir kai kurie apžvalgininkai pastebi, kad būtent dėl šio išaugusio politinio proceso skaidrumo kilo įtarimų dėl Tonio Bleiro laiško motyvacijos ir tikslo.
Taigi grįžkime į Lietuvą. Tyla žiniasklaidoje ir teisėsaugos struktūrose, apskritai bijančiose komentuoti bent kiek skandalingesnę problemą, susijusią su valdančiosiomis jėgomis, mat tai gali lemti tos struktūros vadovo karjeros baigtį ar šį tą panašaus, byloja apie tai, jog skaidrumo politiniame procese beveik nėra. Ekonomikos komiteto pirmininkas už vienos iš valdančiųjų politinių jėgų – socialliberalų - jaučiasi kaip už sienos, ir greičiausiai mainais už tai, jog ši valdančioji partija turės tvirtą finansinį pagrindą per prezidento rinkimus.
O tai, kad bangas kelia kuris pavienis liberalas ar net visa konservatorių frakcija, taip pat niekas didesnio dėmesio nekreipia. Vargu bau tai tos politinės jėgos, kurios galėjo pasigirti vykdžiusios skaidrią ar bent daug skaidresnę politiką nei dabartinė.
Taip pat nemažai kelia abejonių ir tai, ar šios politinės jėgos gali artimiausioje ateityje visuomenei pasiūlyti tokios skaidresnės politikos variantą. Na, bent jau todėl, kad pati sistema yra visiškai nepalanki tokiam skaidrumui diegti.