“Aš taip pervargau, kad jaučiuosi lyg zombis... Jeigu ne galimybė pabendrauti su jumis, turbūt jau ant stogo lipčiau”. “Atrodo, lyg mano vaikui būtų užstrigęs mygtukas ON – per naktį jis miega vos porą valandų. Nauju žaislu sūnus susidomi tik kelioms minutėms ir iš karto meta žemėn. Tik pajutęs, kad nebėra dėmesio centre, pradeda klykti. Nedrįstu išeiti su juo į parduotuvę ar pasivaikščioti. Jis nieko nebijo – nei aukščio, nei svetimų žmonių, nei automobilių gatvėje. Kartą jam parodžiau mašinos sutrėkštą katę ir pasakiau, kad taip atsitinka, kai nežiūrėdamas bėgi per gatvę. Nepadėjo”. “Paprastai mano sūnelis visą dieną bėgioja po visus namus lyg į užpakalį įspirtas. Ir ne šiaip bėgioja, o rėkdamas – atseit vairuoja mašiną ar su kažkuo kariauja: “Saugokis!!!” Bumm!!! O dažniausiai jis būna nindzė arba žmogus voras. Tada dar prabėgdamas užšoka ant sofos (čia pasigirsta tėčio riksmas “Nelaužyk sofos!”) ir su trenksmu šoka žemėn, kartais dar per galvą persiverčia – čia jau kaip pasiseka, - pataiko ant sofos arba ne…” “Labiausiai slegia normalius vaikus auginančių žmonių žvilgsniai, lyg būčiau kokia idiotė. Stengiuosi apsimesti, kad viskas gerai, netgi šypsausi, bet iš tiesų staugti norisi“. “Pakeitėm jau tris klases. Mokytojos sako, kad normalioje mokykloje mano vaikui – ne vieta. Kantriai laikausi visų psichologo nurodymų – nepadeda. Ką man daryti? Man jau visos čerpės nuo stogo baigia nubyrėti...” ”Nepasiduok. Jei ne tu, nebeliks kam už jį kovoti. Visiems kitiems lengviausia tavo vaiką tiesiog nurašyti”.
Priklauso rizikos grupei
Ne veltui pririnkau tiek citatų. Iš jų puikiai matyti, kaip reikia pagalbos šeimoms, kuriose auga hiperaktyvus vaikas. Ir pirmiausia pagalba reikalinga mamoms, kurios, kaip bebūtų gaila, neretai su šia bėda lieka visiškai vienos (deja, tėveliai nuo šios problemos dažniausiai tiesiog “pasislepia už laikraščio”...)
Džiaugiuosi moterimis, kurios rado laiko ir jėgų “įlįsti į internetą” – tikiu, jos sugebės susiieškoti reikiamos informacijos, laiku kreipsis į specialistus ir užaugins savo vaikus visaverčiais žmonėmis. Kitoms iškyla realus pavojus ne tik pačioms “visas čerpes nuo stogo nubarstyti”, bet ir nesugebėti pagelbėti savo “hiperiukams”. O tada jau kentėsime visi mes. Nes hiperaktyvūs vaikai priklauso rizikos grupei. Tai reiškia, kad negavę reikiamos pagalbos jie rizikuoja susirgti depresija, priklausomybės ligomis arba turėti problemų dėl agresyvumo ar asocialaus elgesio.
Pastabos kenkia
Apie kokią pagalbą kalbama? Pirmiausia apie visuomenės požiūrį, kurį būtina keisti. Paprastai, išvydę hiperaktyvų vaiką, aplinkiniai labai greitai nustato “diagnozę”: išlepintas neklaužada, kuriam reikia beržinės košės. Tačiau yra ne taip. Nors hiperaktyvumui nėra tikslaus apibrėžimo, specialistai sutaria, jog tai – savikontrolės ir socialinio elgesio raidos sutrikimas. Ir tai nepagydoma! Svarbiausia - dėl to nėra kalti nei tėvai, nei netinkamas auklėjimas. Tai suvokę aplinkiniai išmoktų normaliai reaguoti į išdykėlį, o tėvai, nekamuojami kaltės jausmo, visas jėgas galėtų skirti tinkamai vaiko priežiūrai. O tai, patikėkit, tikrai nėra lengva.
Toks vaikas nė minutei nenustygsta vietoj, beveik nesukaupia dėmesio ir sunkiai suvaldo neigiamas emocijas, todėl greitai ima erzinti ne tik tėvus, bet visus aplinkui. Pastabos ar bausmės ne tik kad nepadeda, bet tik dar labiau įaudrina “hiperiuką”.
Nė kiek ne lengviau tokiam vaikui ir tarp bendraamžių. Kadangi jam sunku laikytis žaidimo taisyklių ir pakęsti konkurenciją, toks vaikas nesugeba prisitaikyti prie kolektyvo. Ir čia jis pasijunta atstumtas. Įsisuka ydingas ratas – kuo labiau visi mažylį tramdo, bara ir drausmina, tuo menkiau jis save kontroliuoja.
Vaistų nėra
Be abejo, žinia, kad vaiko pakeisti neįmanoma – “varikliukas” jau įdėtas ir jo sustabdyti napajėgs net pats geriausias psichoterapeutas, – tėvus dažnai dar labiau nuvilia. Deja, specialistas gali tik patarti, kaip gyventi su tokiu mažyliu. Netgi medikamentinis gydymas tėra geresnių prielaidų sudarymas psichoterapiniam darbui. Visgi jeigu šeima pasiryžusi kantriai, atkakliai ir nuosekliai dirbti, pakanka kokių dešimties konsultacijų, kad atmosfera namuose taptų jeigu ir ne gera, tai bent jau pakenčiama. Pagrindinės taisyklės nėra sudėtingos. Pirmiausia – leisti vaiko mamai bent kiek atsikvėpti. Juk ji, prižiūrėdama hiperaktyvų vaiką, patiria keleriopai didesnį stresą, nei kitos motinos.
Antra – įprasti planuoti dienotvarkę. Auginant “hiperiuką”, tvarka namuose turi būti geležinė. Trečia – nuolat kantriai aiškinti vaikui, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip. Ketvirta – saugoti mažylį nuo pervargimo, triukšmo ir žmonių susibūrimų. Auginant tokį vaiką, reikia vengti bausmių, nepamiršti paskatinti už kiekvieną, tegu ir menkiausią, pasiekimą atliekant susikaupimo reikalaujantį darbą ir girti jį kiekvieną kartą, kai tik pavyksta užbaigti pradėtą darbą. Kitaip tariant, šeima privalo išmokti gyventi režimu “atsargiai - gali sprogti!”
Įmanoma, nors ir nelengvai, “hiperiukui” rasti savo vietą ir darželyje. Ir netgi pradinėje mokykloje – jeigu mažasis mokinukas pakliūna pas kantresnę pedagogę, o bendramokslių tėveliai nesusivienija žūtbūt atsikratyti nuolat klasės tvarką griaunančiu pradinuku.
Mokyklos nori atsikratyti
O štai perėjimas prie dalykinės sistemos paprastai būna itin skausmingas. Akivaizdu, kad mūsų mokyklose “kitokiems” vaikams vietos nėra. Aišku, būna atvejų, kai norėdami pagelbėti vaikui psichologas, psichiatras, socialinis darbuotojas ir ugdymo įstaiga dirba atkakliai ir vieningai. Bet tai greičiau išvysi kokiame nors Holivudo filme. O pas mus, net jei visi išvardinti specialistai ir deda pastangas, jos paprastai primena Krylovo pasakėčią, kai kiekvienas vežimą tempia į skirtingas puses.
O dažniausiai užverda arši kova, kad kuo greičiau būtų atsikratyta prie sistemos nepritampančiu mokiniu. Tada ir prasideda “hiperiuko” kelionė iš klasės į klasę, iš mokyklos į mokyklą. Nesunku atspėti, kur ta kelionė baigiasi. Aišku, gatvėje – ten, kur atstumtojo jau laukia alkoholis, narkotikai ir įtartini draugai.
Todėl šaunuolė ta mama, kuri pirmoji interneto svetainėje paklausė: “Kaip gyvenat, hiperiukų mamytės?” Pirmiausia reikia pasišnekėti tarpusavyje, pasiguosti viena kitai, paskui, žiūrėk, ir vienytis kils mintis. O kovai už savo vaikus susivienijusios mamos gali tapti rimta jėga. Tokia jėga, kuri pareikalaus iš medikų profesionalios pagalbos, o iš švietimo sistemos - rasti vietos ir jų vaikams.
