Tas pirmesnis, kieno automobilis brangesnis

Į Kaliningradą kompanija nusprendė vykti pro Nidą. „Pasienis susideda iš trijų dalių: pirmoji Lietuvos siena – turi laukti prie užkardos, ateina patikrinti automobilį, pasus, antras etapas – tuščia erdvė, aptverta tvoromis. Joje nieko nėra, tik įvažiuoja automobiliai, o jų telpa apie dvidešimt. Tada po vieną „paiminėja“. Skaičiavau, kad tempas – keturi automobiliai per valandą“, – kalbėjo Hubertas.

Daugiau nei keturias valandas „niekieno erdvėje“ laukusi kompanija galėjo išlipti iš automobilio ir pasivaikščioti aplink jį. Nei tualetų, nei pavėsio, pasislėpti nuo saulės, erdvėje nebuvo. „Nusišlapinti gali eiti nebent į mišką, bet neaišku, kaip sureaguotų“, – tvirtino vilnietis.

Hubertas įvardino, kad autobusams eilė negalioja. Tiesa, ne tik autobusams. „Jei esi koks nors „šūstresnis“ rusas su džipu, taip pat gali be eilės pravažiuoti kažkiek pakalbėjęs su pasieniečiais, – pasakojo Hubertas. – Ten dirba tokia „padangų pradūrėjo“ kilnotoja, kuri paduoda mėlyną ar baltą kortelę, nežinau, pagal ką jie skirsto, ir pravažiuoji laukti į kitą eilę.“

Hubertas
Pasienis susideda iš trijų dalių: pirmoji Lietuvos siena – turi laukti prie užkardos, ateina patikrinti automobilį, pasus, antras etapas – tuščia erdvė, aptverta tvoromis. Joje nieko nėra, tik įvažiuoja automobiliai, o jų telpa apie dvidešimt. Tada po vieną „paiminėja“. Skaičiavau, kad tempas – keturi automobiliai per valandą.

Įvažiavus į kitą zoną reikia pildyti dokumentus. Vilnietis vardijo, kad reikia įvardyti, kokiu tikslu važiuoji, užpildyti deklaracijas. „Ten yra abejotinų klausimų, nes nesvarbu, ar atsakysi „taip“, ar „ne“, vis tiek rezultatas bus nekoks, – teigė Hubertas ir pridūrė, kad Rusijos pusėje pasieniečiai buvo gerokai labiau įsitempę. – Pavyzdžiui, sėdi būdelėje moteris, kuri tikrina pasus. Ir pasus ji tikrina tiesiog prieš lempą. Žiūri ji prieš šviesą: tikras pasas ar padirbtas, ar vizos geros. Kol ji vartė mano pasus, aš pildžiau deklaraciją, o ji paėmė ir aprėkė, kad čia ne laikas ir vieta pildyti, kad turiu žiūrėti į ją.“

Vilnietis įvardijo, kad kol kirto sieną, užtruko keturias su puse valandos.

Pirmi įspūdžiai už sienos – absoliutus bardakas

Pareigūnas su ginklu rankoje ir postas, kuriame reikia susimokėti ekologinį mokestį – tai pirmi vaizdai, kuriuos Hubertas pamatė kirtęs Rusijos sieną. „Ekologinis mokestis – ir lengvajam, ir žmogui tas pats, po 150 rublių (kiek daugiau nei du eurai – DELFI)“, – įvardijo vilnietis.

Hubertas
Sėdi būdelėje moteris, kuri tikrina pasus. Ir pasus ji tikrina tiesiog prieš lempą. Žiūri ji prieš šviesą: tikras pasas ar padirbtas, ar vizos geros. Kol ji vartė mano pasus, aš pildžiau deklaraciją, o ji paėmė ir aprėkė, kad čia ne laikas ir vieta pildyti, kad turiu žiūrėti į ją.

„Įvažiavus pasitiko visur iškabinėti plakatai, kad tai Unesco saugomas objektas, kad viskas čia neva gražu, – pasakojo Hubertas. – Šiaip tikrai gražu. Gamta graži, bet kuo toliau, tuo negražiau darosi, nes beveik nėra stovėjimo aikštelių ir jokių ženklų, kad stovėti draudžiama, todėl kuo arčiau Kaliningrado, tuo daugiau automobilių pakelėse, o kuo didesnė mašina, tuo ji įvažiavusi giliau į mišką. Jei jau džipas, tai praktiškai kopose stovi, o jei paprastesni automobiliai – pakelėse stovi.“

Hubertas tvirtino, kad nėra jokių nuorodų, jokios sistemos, kur automobilį galima statyti, o kur ne. „Visi stato kur nori, kaip nori, užstato įvažiavimus. Kas kietesnis – tas geresnis“, – tvirtino vyras.

Vilnietis pasakojo, kad važiuojant pro miestelius niekur nesinorėjo stabtelėti – norėjosi tik kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. „Namai stovi vokiški, bet, pavyzdžiui, pusė jo apšiltinta polistiroliu, viskas atsilupę, langai išklerę, sėdi prie namo, rūko. Absoliutus bardakas, – stebėjosi Hubertas ir pridūrė, kad kultūra keliuose taip pat kitokia nei Lietuvoje. – Visi vos juda, bet jei tik pristabdai, iš karto pypina, kad pasitraukčiau.“

„Jausmas toks, lyg būtume patekę į „YouTube“ vaizdelių šalį, – apie vairuotojų kultūrą kalbėjo vilnietis. – „YouTube“ galima pamatyti, kaip jie lekia, griūna.“

Gyvai pamatę viešbutį apsisuko ir išvyko ieškoti kito

Į Kaliningradą vykusi draugų kompanija apie nakvynę pagalvojo iš anksto, tačiau pamatę viešbutį ir išgirdę keliamas sąlygas nusprendė ieškoti kitos vietos nakvynei.

„Viešbučio aplinka – visiškas kičas, – tvirtino Hubertas ir vardijo. – Kieme stovi plastikinis Don Kichotas su Sanča Pansa. Realaus dydžio. Stovi stumbro skulptūra. Visur prikabinta lempučių, pridaryta takelių, kieme stovi laivo imitacija. Didžiulė. Į tą laivą galima net įeiti.“

Viešnagė Kaliningrade

Kol administratorė Natalija vedė atvykėlius į kambarį, šie nenustojo stebėtis. „Tas viešbutis jų akimis prabangus, o mūsų akimis primena prieš dvidešimt metų mafijos pastatytą kompleksą, – pasakojo vilnietis. – Stiklo turėklai, apšvietimas tik Rusijos vėliavos spalvomis: mėlyna, raudona ir balta. Kilimai taip pat Rusijos vėliavos spalvų, prikabinta paveikslų.“

Hubertas
Tas viešbutis jų akimis prabangus, o mūsų akimis primena prieš dvidešimt metų mafijos pastatytą kompleksą. Stiklo turėklai, apšvietimas tik Rusijos vėliavos spalvomis: mėlyna, raudona ir balta. Kilimai taip pat Rusijos vėliavos spalvų, prikabinta paveikslų.

Tiesa, prabangos kiek pristigo pačiame kambaryje: nebuvo nei patalynės, nei rankšluosčių. „Ji sako: nepykite, patalynę atvešime tik vakare, nes kažkas kažkur kažko negavo. Gerai, sakome, tada eisime pasivaikščioti. O ji ir sako, kad daug vaikščioti negalime, nes vyksta vestuvės, – vardijo Hubertas ir tvirtino, kad po iškeltų sąlygų nusprendė, kad viešbutyje neliks. – Nuėjome į registratūrą, pasakėme, kad išvažiuojame, tai davė lapą ir liepė rašyti pasiaiškinimą, kodėl mes neliekame viešbutyje.“

Naktis viešbutyje kainavo 40 eurų dviems.

Požiūrį į maistą vadina „svarbu prisivalgyt, o ne kaip atrodo“

Hubertas tvirtino, kad Kaliningrado centre rado tik du, jo teigimu, civilizuotus viešbučius. „Jei jau gyventi, tai reikia gyventi juose, nes juose galioja europinės taisyklės, viskas labai tvarkinga ir maistas geras, nors tas „geras maistas“ tai kaip pas mus kokioje nors picerijoje prieš dešimtmetį. Pavyzdžiui, užsisakai Cezario salotas, tai pripila krakmolingo padažo“, – teigė pašnekovas.

Viešbutyje patiekiami pusryčiai taip pat stebino draugų kompaniją. „Pusryčių metu buvo tokia moteris kaip iš Karlsono filmuko ir aptarnavo tuos, kuriuos norėdavo. Tarkime, stovi eilė, ji kepa kažką ir sako: ką tau? Pasakėme, kad ir mes čia stovime eilėje, o ji pasakė tik kad dabar kiaušinius kepa, blyneliai – vėliau“, – šyptelėjo pasakodamas Hubertas.

Savaitgalis Kaliningrade

Hubertas pasakojo, kad nors valgant restoranuose kompaniją tenkino kainos ir kokybės santykis, stebino požiūris, kad svarbu prisivalgyt, o ne pasistengti gražiai ir išvaizdžiai patiekti patiekalą.

Kainos nedidelės, bet atitinka kokybės santykį

Vilnietis skaičiavo, kad kainos Kaliningrade nėra didelės, nors yra prestižinių vietų, kur pakankamai brangu.

„Nevalgėme prestižinėse rusiškose vietose, daugiau lankėmės uzbekitanietiškose ir panašiose užeigose: plovas, kebabai ir panašiai. Tokiose užeigose maistas ir kainos tokios, kad du žmonės už 14 eurų gali tikrai labai skaniai ir kokybiškai pavalgyti, – pasakojo Hubertas, tačiau pridūrė, kad teko susidurti ir su vietinėmis tradicijomis. – Sekmadienį valgėme vienoje užeigoje, prie mūsų sėdėjo vyrai, kurie valgė labai nedaug, bet gėrė labai daug degtinės, užsigerdami alumi. Žiūrėjo Rusijoje vykstančias plaukimo varžybas su Jefimova, bet Jefimova nelaimėjo, tai dar reikėjo degtinės išgerti.“

Viešnagė Kaliningrade

Hubertas pasakojo, kad alkoholį vartojančių asmenų galima sutikti tiesiog gatvėje. „Buvo geras oras, tai vienas vyras sėdėjo tiesiog ant šaligatvio prie restorano. Vyras sėdėjo pasidėjęs du pakelius sulčių ir butelį degtinės. Kol mes pavalgėme, degtinės neliko, – tvirtino vyras. – Jis taip leido laiką, ilsėjosi.“

Piniginės labai nedrasko ir noras pasilepinti. Pavyzdžiui, tailandietiškas masažas vilniečiui Kaliningrade kainavo perpus pigiau nei Vilniuje. Tiesa, grožio paslaugomis čia naudojasi moterys, vyrų – vos vienas kitas. „Gražintis – ne vyriška“, – vietinių požiūrį paaiškino Hubertas.

Hubertas
Sekmadienį valgėme vienoje užeigoje, prie mūsų sėdėjo vyrai, kurie valgė labai nedaug, bet gėrė labai daug degtinės, užsigerdami alumi. Žiūrėjo Rusijoje vykstančias plaukimo varžybas su Jefimova, bet Jefimova nelaimėjo, tai dar reikėjo degtinės išgerti.

Vyras pasakojo, kad už daugiau nei dvi valandas trukusį tailandietišką masažą su kūno šveitimu ir pirtimi sumokėjo 32 eurus. Už dar geresnį masažą, vilniečio teigimu, būtų reikėję sumokėti apie pusę šimto eurų. Būtent tiek Lietuvoje kainuoja valanda tailandietiško masažo.

Akį patraukė vietinių apranga

Slaviškas skonis, anot Huberto, buvo matyti ir vietinių aprangoje.

„Iš kur jie tų drabužių tokių gauna – sunku pasakyti, bet visi jie apsirengę taip ypatingai. Nėra europietiško laisvumo, visi atrodo kaip išėję iš sovietinio turgaus“, – apibūdino Hubertas.

Beje, vilniečiui užkliuvo tai, kad vaikštant mieste nebuvo matyti prekybos centrų. Tik visai netyčia lietuviams pavyko rasti vieną prekybos centrą, kuris gerokai nustebino. „Jis irgi vadinasi „Akropoliu“, – prekybos centro pavadinimą įvardijo pašnekovas. – O prie jo, ant šaligatvio, žmonės pardavinėja viską: skalbimo miltelius, dantų pastą dideliais pakais, šampūnus tokiuose buteliukuose, kur viešbučiuose būna.“

Įėjus į prekybos centrą nustebino tai, kad viduje – ne parduotuvės kaip įprasta lietuviškuose prekybos centruose, o veikiau skyriai, panašūs turgų. „Tikėjomės pamatyti prekybos centrą, o ten „Gariūnai“ viduje, – stebėjosi Hubertas. – Ten visokių blizgučių, užrašų „Armani“, viskas kuo labiau blizga.“

Kaliningradas

Rado, ko reiktų pasimokyti Lietuvai

Ir nors į Rusiją įvažiavusi kompanija stebėjosi vairuotojų grubumu, kaliningradiečių vairavimą apibūdino kaip labai drausmingą.

„Automobilių parkas ten labai senas, o kuras – pigus, apie 0,50 Eur už litrą, – pasakojo vyras. – Ir nors tikėjausi, kad jie užkirtinės kelią ar lakstys, jie vairuoja labai drausmingai. Nors taip, jie „auklėja“, neįleidžia į kitą juostą, jei reikia pasukt – nepraleidžia ir panašiai. Kuo didesnė mašina, tuo labiau galima važiuoti ten, kur negalima.“

Iš vietinio taksi vairuotojo lietuviai sužinojo, kad drausmės vairuotojai laikosi todėl, kad mieste veikia daugybė vaizdo kamerų ir tiek etapinių, tiek įprastų greičio matuoklių. Ir jie visi veikia.

„Nors parkas senas, automobiliai dūmija, bet kai važiuoja ramiai – tiek neteršia. Pas mus automobilių parkas irgi senas, vairuotojai „draskosi“ ir teršia“, – tikino vyras.

Hubertas
Nors parkas senas, automobiliai dūmija, bet kai važiuoja ramiai – tiek neteršia. Pas mus automobilių parkas irgi senas, vairuotojai „draskosi“ ir teršia.

Beje, atributas, be kurio kone neįmanoma – Georgijaus juostelė automobilyje.

Hubertas pasakojo, kad Kaliningrade yra naujai nutiestų gatvių, kurios į niekur neveda – tik į stadioną, kuris buvo ruoštas futbolo čempionatui, kai ir gatvės.

„Didelė pompastika, kuri buvo kuriama, palikta tiesiog būti. Tos didybės jau ir nebelikę“, – tvirtino vyras.

Dagiau niekada ten nebevažiuos

Su vietiniais pabendravusi kompanija teigia, kad susidarė toks įspūdis, jog kaliningradiečiai didžiuojasi viskuo, ką mieste padarė vokiečiai, nors vokiečių nuopelno nemati. „Plaukiojant laivu su ekskursija pasakoja, kad štai čia buvo pasukamas tiltas, bet mums nepavyko suremontuoti taip, kad būtų pasukamas, todėl padarėme pakeliamą, – įspūdžiais dalijosi Hubertas. – Jų katedra su Imanuelio Kanto palaikais – dar viena vieta, kuria jie didžiuojasi. Bet jos neįmanoma nufotografuoti taip, kad nesimatytų aplinkui daugiabučių.“

Apsilankymą prie Kaliningrado katedros vilnietis palygino taip: „Įspūdis toks, kad išlipi prie Vilniaus katedros, apsidairai, o ten aplink katedrą, kur stovi viešbučiai, stovi devynaukščiai daugiabučiai, kurių kiemuose verda gyvenimas: kažkas tupi ir valgo saulėgrąžas, geria degtinę, žaidžia šaškėmis ir panašiai“.

Jo teigimu, mieste itin gražūs kanalai, taip pat įspūdingai esą atrodo ir medžiai, gausi jų žaluma.

Hubertas, išgirdęs klausimą, ar važiuotų į Kaliningradą dar kartą, nė neabejodamas atsakė: „Niekada. Mes daug nekeliavome po patį pajūrį, nematėme rekomenduotinų objektų, bet mes net nenorėjome ten sustoti, nes visur betvarkė. Sustojęs gali net neišvažiuoti, nes užstatys keliomis eilėmis automobilių ir nė nežinosi, nuo ko pradėt“.

Išvykstant norėjosi kuo stipriau spausti greičio pedalą

Sekmadienio popietę išvykstant iš Kaliningrado teko laukti ir spūstyje, į kurią lietuviai pakliuvo dėl kažkokių techninių kliūčių, susijusių su ekologijos mokesčiu. Tiesa, nežinojo tik iš pradžių, kol nepamatė, kas vyksta eilės pradžioje.

„Aš žmonai palikau vairuoti automobilį, pats išlipau ir ėjau susimokėti už tuos bilietukus. Ėjau šalikele ir girdžiu, kad kažkas už manęs atlekia, atsisuku – džipas. Nes jis kietesnis. Vos spėjau pasitraukti, – pasakojo vyras. – Perėjau į kitą pusę gatvės, kad matyčiau priešais atvažiuojančias mašinas, bet ir ten pradėjo važiuoti džipai, lenkiantys kamščius. Jei turi didesnę mašiną – kamščiuose nereikia stovėti.“

Netrukus paaiškėjo, kodėl susidarė tokia spūstis – poste nėra jokios elektroninės sistemos, kuri parodytų, ar automobilis gali pravažiuoti, ar turi susimokėti mokestį.

Kaliningradas

„Kas antras iš tų, kurie važiuoja, rodo kažkokias korteles ir rėkia ant tų žmonių būdelėse. Tą rėkiantį praleidžia, o visi kiti turi pasistatyti automobilį ir eiti susimokėti. Už dviejų langelių, kur reikia susimokėti, sėdėjo dvi visiškai pavargusios moterys. Susimokėjęs pas tas moteris gauni kvituką ir gali pravažiuoti, – pasakojo Hubertas. – Susimokėjau, nuėjau atgal į eilę, kad galėtume pravažiuoti, o čia pasirodė jų kultūra: atbėgo vyras ir pradėjo aiškinti, kad turi be eilės nusipirkti, nes skuba, o be to – užstatė visą eilę, įjungė avarinį ir paliko taip viską užstatęs, niekas negalėjo apvažiuoti.“

Hubertas
Ėjau šalikele ir girdžiu, kad kažkas už manęs atlekia, atsisuku – džipas. Nes jis kietesnis. Vos spėjau pasitraukti. Perėjau į kitą pusę gatvės, kad matyčiau priešais atvažiuojančias mašinas, bet ir ten pradėjo važiuoti džipai, lenkiantys kamščius. Jei turi didesnę mašiną – kamščiuose nereikia stovėti.

Išvykstant kompanija dar pamatė ir auto įvykį, kuris kone virto muštynėmis. „Pasakiau žmonai „spausk greičiau, dingstam iš tos nesąmonės“, – paskutinius įspūdžius apibūdino Hubertas.

O kuo skiriasi Lietuva ir Kaliningrado sritis? „Pas mus yra tvarka ir naujos žmonės neįvedinėja. O ten tos tvarkos visiškai nėra. Net klausiau vieno iš tų dviejų, kurie tikrina bilietukus, kodėl tokia betvarkė, kodėl neįsigyja elektroninės sistemos, tai atsakė, kad viskas vyksta vos du mėnesius, o po to vėl viskas ramu. Tai kam daryt, – stebėjosi vilnietis. – Aš daugiau gyvenime ten nebevažiuosiu, nes yra daugybė gražių valstybių.“