Kičiniai blizgučiai ir prasto skonio muzika
Įvedus nemokamas elektronines vizas į Kaliningrado sritį, ten ėmė plūsti tūkstančiai lietuvių, kiekvieną savaitę jų vis daugiau ir daugiau. Bet vien kirtus Rusijos sieną tikėtis, kad bus labai įdomu nereikėtų. Kaliningrade daug miestų, kurortų, kaimelių. Kuriuos iš jų labiausiai reikėtų rinktis turistams? Vietiniai žmonės sako, kad be jokios konkurencijos laimi pagrindinis šio regiono kurortas – Svetlogorskas. Jie net lyginą jį su mūsų Palanga, tik didžiuodamiesi nevengia pabrėžti, kad Svetlogorske daug geriau.
– Kodėl taip sakote? – paklausiau gintarais prekiaujančių moterų, kurios lyg kokios turizmo specialistės dalina savo patarimus.
– Čia degtinė pigesnė, ir žmonės geresni, – užtikrintai atsakė ir puolė juoktis. Svetlana ir Ira prisistačiusios moterys dar pabandė perspėti, kad daug lietuvių tos degtinės padaugina, todėl atostogos ne visiems baigiasi laimingai. Jų akyse – mes, lietuviai, esame – saiko nejaučiantys ir išprotėję dėl mažų vietinių kainų.
– Pamatysite, po metų žmonės ne į Palangą važiuos ilsėtis, o visi pas mus sulėks, kai pamatys koks čia grožis, – mane perspėjo ir vietinis Svetlogorsko paplūdmio gelbėtojas. Su juo turėjome ilgą pokalbį apie poilsį Kaliningrado srityje.
– Mama Liuba, davai davai. Mama Liuba, davai davai, – visu garsu skamba gyvai atliekamas rusiškas hitas. Šalia muzikantų trepsi keli linksmybių ištroškę poilsiautojai. Vaizdelis toks sakyčiau juokas pro ašaras. Bet čia tai vadinama – pramogomis. Na, kai kam tokios patinka ir tokių reikia.
Meno elito vieta
Svetlogorskas (dar vokiškai vadinamas Rauschen) miestas įsikūręs istoriniame Rytų Prūsijos Sambos regione. Čia buvo mažytis žvejų kaimelis, tačiau XIX amžiaus pradžioje išskirtinė lokacija prie Baltijos jūros, netoliese esantis ežeras, mineraliniai vandenys ir medicininio poveikio dumblas jį pavertė populiaria turtingų vokiečių atostogų vieta. Ji taip išpopuliarėjo, kad čia ėmė kilti apgyvendinimo vietos, atsirado pramogų ir 1820 metais šis miestas prie jūros oficialiai tapo kurortu.
Tuomet čia apsilankė ir pats Prūsijos karalius Frederick William IV, kuris po to įsakė kurortą pagražinti: apsodinti miškais nuo ežero iki jūros. Tuomet žmonės ėmė tiesiog plūsti: 1895 metais čia buvo 215 gyventojų ir 800 turistų, o 1930-tiais jau 2000 gyventojų ir 6000 turistų. Tada kariuomenės elitas čia ėmė statytis atostogų vilas ir prasidėjo Svetlogorsko aukso amžius.
1900 metais buvo nutiesta Königsberg (Kaliningrado) traukinio linija, tai dar labiau padidino šios vietos populiarumą.
Klestėjimo laikais čia važiuodavo tie, kurie norėjo netyčia gatvėje sutikti to meto meno elitą – rašytojus, skulptorius ir kitokius menininkus: pavyzdžiui, pasaulinio garso rašytoją Tomą Manną (kuris mėnesį gyveno prie Kurhaus, netoli promenados), skulptorius German Brahert ir Köte Kolvitz.
Svetlogorsku miestas pramintas 1946 metais, kai po karo atiteko Rusijai ir tapo Kaliningrado regiono dalimi. Kai Svetlogorkas nebebuvo Vokietijos dalis, šį kurortą pamėgę vokiečiai prarado susidomėjimą. Rusams paliko savo vasarnamius ir kitus statinius. Dar dabar anuos, didingus miesto laikus mena įmantrūs vokiškos architektūros pastatai, kurių garsiausias – vandens bokštas.
Nuo seno liko ir kitas miesto išskirtinumas. Čia labai daug skirtingų augalų. Anuomet kaip mokestį už įvažiavimą į miestą, žmonės, o ypatingai daug keliaujantys jūrininkai, turėjo duoti kokį nors augalą. Taip čia sužaliavo viso pasaulio medžiai, krūmai ir gėlės, tad Svetlogorskas dar vadinamas botanikos sodu. Miestelėnai tuo nuolat giriasi.
Kainos nesikandžioja
Atvykus į šį kurortą nenustebkite. Iš tiesų dabar Svetlogorskai yra du: vienas turistinis, tas, apie kurį netrukus papasakosiu, o kitas – tiesiog paprastas paprastų žmonių miestelis prie ežero Tikhoe, kur gyvenimas verda pilkuose, sovietinės statybos daugiabučiuose. Vos per 15-20 minučių galima per mišką takeliu nueiti nuo vieno iki kito. Kaip Nidoje nuo marių iki jūros. Bet gyventojams skirta miesto dalis – visiškai nuobodi ir manau, kad neverta jūsų dėmesio.
Miesto centras – dvi gatvės – Maskvos ir Lenino. Jose daugiausiai viešbučių, svečių namų, kavinių, restoranų, parduotuvių ir daug pavienių, lauko prekyba užsiimančių pardavėjų. Pati populiariausia pramoga – tiras. Už šaudymą į taikinius galima laimėti įvairius prizus. Tai labai vilioja poilsiautojus, prie tirų nuolat stovi nedidelės eilutės šaulių ir jie vis bando išlošti tai pliušinį meškį, tai butelį brangaus alkoholinio gėrimo. Kiekvienas taškas siūlo savo apdovanojimus.
Dauguma Svetlogorsko poilsiautojų – atvykėliai iš Maskvos, taip pat nemažai latvių, lenkų. Šiek tiek mažiau lietuvių ir vokiečių. Taupantys turistai apsistoja pas vietinius žmones, nuomojasi iš jų butus ar kambarius. Viena naktis dviem žmonėms pas privatininkus kainuoja nuo 5 iki 15 eurų. Kur kas brangiau – nakvynės ieškoti internetu, populiariuose rezervacijų puslapiuose. Pavyzdžiui naktis vieno kambario bute „Apartment Olkhovy” kainuos 33 eurus, o kiek šiuolaikiškiau įrengtuose apartamentuose „Rozavaya Pantera“ 88 eurus.
Jeigu galite sau leisti stipriai netaupyti, Svetlogorske siūlau pasinaudoti galimybe ir rinktis prabangesnį poilsį. Mažai tokių vietų pasaulyje, kur penkių žvaigždučių viešbučiai nakčiai nekainuoja šimto eurų. Vietiniai žmonės labiausiai giria naują, tik pernai atidarytą, jų akimis prabangų viešbutį „Madame L“. Olandiško stiliaus namuose įrengti kambariai – erdvūs, tvarkingi ir labai išsiskiria iš kitų Svetlogorsko vietų. Tik lyginti su Anglijos, Prancūzijos ar kitų vakarų Europos šalių prabanga nereikėtų. Čia šiek tiek kitaip, bet ir kaina kitokia – naktis vos 92 eurai. Pavyzdžiui Londone už tokią sumą galėtumėte išsinuomoti tik patį pigiausią, trijų žvaigždučių kambarį, kur nors toliau nuo centro.
Kitas prabangus variantas, tiesiai ant jūros kranto – penkių žvaigždučių „Hotel Grand Palace“. Pro langus matysite Baltijos bangas, bet ir mokėsite daugiau – naktis 119 eurų.
Maistui išlaidauti nereikės
Nemėgstantiems išlaidauti – Svetlogorskas patiks dėl gerokai pigesnio maisto. Kaip Lietuvos pajūryje visur pardavinėja čeburėkus po 2-3 eurus – taip Kaliningrado srityje ant kiekvieno kampo galite nusipirkti ne tik jų, bet ir beliašų, bei kitokių riebaluose keptų pyragėlių. Tai pagrindinis gatvės maistas, kurį valgo ir vietiniai, ir turistai. Čeburėkas kainuoja 99 euro centus, beliašas su mėsos įdaru 84 centus, pyragėliai su bulvėmis, kopūstais, obuoliais ir kitais vegetariškais įdarais – apie 56 centus.
Čia taip pat populiaru dešrainiais ir karštais kukurūzais prekiaujantys kioskeliai – abiejų greitų užkandžių kaina tokia pati – 100 rublių, arba 1 euras 41 euro centas.
Šiame kurorte nuo sovietinių laikų liko daug valgyklų. Dauguma jų – nei kiek nepakeistos, visiškai tokios, kaip 1970-iais. Net pardavėjos atrodo tos pačios. Aplinka gal ir neįkvepianti, bet kainos jums gali patikti. Lietinis kainuoja 46 centus, krabų lazdelių salotos 93 centus, vištienos kotletas 1 euras 24 centai, vištienos troškinys 1 euras 92 centai, pats brangiausias patiekalas valgyklose – ant grotelių kepta žuvis – ji kainuoja 4 eurus. Kai kuriose valgyklose galima išsipirkti specialų, turistinį abonementą – visą savaitę ten galėsite valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę. Jų kaina būna apie 25-30 eurų. Tai tikrai apsimoka, bet ypatingais skoniais nenudžiugins.
Išbandžiau ir prabangesnes Svetlogorsko valgymo vietas – internete daug gerų atsiliepimų rašoma apie kaukazietiškos virtuvės restoraną „Novy Ochag“. Jie turi terasą su panoraminiu vaizdu į mišką ir jūrą. Sėdi, tarsi kokiose džiunglėse. Su draugais net pajuokavome, kad primena Tailandą. Tik palmių ir beždžionių trūksta.
Šiame restorane užsisakėme bene brangiausią patiekalą – iš jautienos pagamintą liulia kebabą su ant ugnies keptomis bulvytėmis, paragavome tradicinės rusų sriubos „Okroška“, kuri būna gaminama dviem būdais – iš kefyro arba iš giros. Mes gavome pirmąjį variantą – balta, šiek tiek primenanti šaltibarščius, tik be burokėlių.
Taip pat užsisakėme gaiviųjų gėrimų, vandens, kavos. Už viską sumokėjome 37 eurus. Tad žmogui pietūs kainavo apie 12 eurų.
Pramogos – paplūdimyje
Kai Svetlogorske visų iš eilės ėmiau klausinėti: ką jie savo mieste siūlo veikti ir ką būtina pamatyti – žmonės man liepė leistis žemyn, į centrinį miesto paplūdimį. Sakė, kad ten visos geriausios pramogos, daug kavinių ir žinoma jūra. Taip ir padariau.
Tik privalau jus, brangūs skaitytojai, įspėti, tą dieną dangų aptraukė tamsūs debesys ir šiek tiek linojo. Tad besideginančių visiškai nebuvo.
Poilsiautojai tiesiog vaikštinėjo ties paplūdimiu nusidriekusiu pėsčiųjų bulvaru, mėtė akmenukus į jūrą, galvojo norus ir svajojo, kad kuo greičiau liautųsi lietus.
Dvi sutiktos maskvietės, Jekaterina su drauge neslėpė liūdesio, kad Baltijos šalių oras kaip kokia loterija. „Jau du metus atvykstame į Kaliningradą ir pastoviai pataikom ant lietaus. Kai blogas oras, čia nėra ką veikti. Vieną dieną važiuojame pirkti gintarų, o ką toliau daryti, niekas negali pasakyti“, – skundėsi jos. Pasiūliau ponioms aplankyti vietinį kino teatrą arba tiesiog skaniai pavalgyti. Bet jų tai nesudomino.
– Išlepusios ožkos, – kiek nemandagiai leptelėjo mūsų pokalbio klausęs vyras, vietinis gyventojas Sergėjus. Jam nepatinka maskviečiai, nes jiems pastoviai kas nors kliūna. Bet jam nepatinka ir lietuviai, nes mes, šio vyro nuomone – į jo miestą atvažiuojame tik gerti. Nusistebėjau, kodėl jis taip galvoja. Tada vyras pradėjo priekaištauti, kad ir aš – šių eilučių autorius esu išgėręs. Tai nebuvo tiesa, bet vyras tuo nenorėjo tikėti. „Buvo čia kompanija iš Kauno, prisigėrė ir butelius tiesiai mūsų bulvare sudaužė. Pasakiau jiems, kad nešdintųsi, jeigu taip elgiasi, tada jie puolė mane, vos nesusimušėm“, – mūsų tautiečius skundė jis. Puoliau atsiprašinėti už juos, bet tai vyro širdies nesuminkštino. Maskviečiai ir lietuviai – nepatinka ir viskas.
Su šiokiu tokiu priekaištu mane sutiko ir centrinio Svetlogorsko paplūdimio gelbėtojas Aleksėjus. Dirbantis nedidukame kioskelyje, pėsčiųjų bulvare. Jam ilgu sovietinių laikų, pikta, kad lietuviai nemėgsta rusų ir nesuprantama, kodėl pastoviai burbam ant Putino. Aleksėjus reikalavo viską jam paaiškinti ir bandė ginti savo šalies lyderio politiką. „Mūsų prezidentas viską daro dėl žmonių gerovės, viskas tik dėl mūsų – paprastų žmonių“, – puolė aiškinti man. Pabandžiau kalbą nuo politikos pasukti prie kasdienio gelbėtojo darbo. Bet dar pusvalandį teko klausytis Putino reklamos. Tada sutiko atskleisti ir šio pliažo subtilybių.
Jūrininko kepurė ant galvos, ryški oranžinė gelbėjimosi liemenė ir treningai – toks neįprastas šio pareigūno stilius. Dešinėje jo ausyje visada ausinė – tai laisvų rankų įranga, kad darbo metu galėtų kalbėti telefonu. Aleksėjus gelbėtoju dirba dar tik porą metų, kai pasitraukė iš privataus verslo ir tapo pensininku.
„Visus poilsiautojus įspėju, kad čia labai pavojinga. Jūroje dar nuo karo laikų liko daug visokių metalinių strypų, gelžgalių. Jie slepiasi smėlyje, bet kartais išlenda. O tada jau būna bėdų. Greitoji važiuoja beveik kiekvieną dieną“, – dūsavo Aleksėjus. Ir papasakojo, kad praėjusią dieną turėjo itin nemalonų nutikimą – tie metalai vandenyje nuplėšė poilsiautojo skalpą. Kartu per bangas šokinėjusią žmoną ištiko šokas, Aleksėjus kvietė net dvi greitąsias. Kuo viskas baigėsi – gelbėtojas nesidomėjo. Jam svarbiausia suteikti pagalbą čia – ant Baltijos jūros kranto.
Turistai plūsta dėl pigaus alkoholio
Gelbėtojas irgi buvo tos nuomonės, kad dauguma lietuvių ir turistų iš kitų Europos sąjungos šalių čia į jo miestą atvyksta dėl pigaus alkoholio. Baisiausia gelbėtojui, kad, stipriai padauginę jie lenda į vandenį, o tada skęsta. Kaip su tuo tvarkytis, Aleksėjus nežino, girtų būna tiek daug, kad visų jų jis tikrai nespėja sudrausminti.
Visai netoli gelbėtojo kioskelio, tame pačiame pėsčiųjų bulvare – vis dar veikiantis, senas, bet kiek sumodernintas gazuotų gėrimų aparatas, sovietiniais laikais vadintas „gazirovke“. Jis vis dar veikia, ir pila pasaldintus, įvairių skonių gėrimus. Naujovė ta, kad aparate naudojamos vienkartinės stiklinės. Kiekvienam klientui – vis kita. O anksčiau visi geriantys naudodavo tą pačią.
Iškart už istorinio aparato – vienas iš pagrindinių Svetlogorsko turistų traukos taškų – funikulierius. Ant kasos, kur už 70 euro centų reikia nusipirkti bilietą – didžiulis lipdukas su pjautuvu ir kūju – bei antrojo pasaulinio karo data 1941-1945. Kodėl jis ten užklijuotas – net ir pati kasininkė paaiškinti negalėjo.
Svetlogorskas nepatiks tiems, kas mėgsta linksmintis naktiniuose klubuose, šokti pagal šiuolaikinę muziką. Visame kurorte nėra naktinių klubų, tik rusiškos muzikos baras, į kurį mano viešbučio administratorė net patarė neiti. Sakė, kad šokiai ten prasideda tik apie 1 valandą nakties ir perspėjo, kad su turistais vietiniai vyrukai gali būti nelabai mandagūs. Tad geriau patarė likti viešbutyje – taip saugiau. Matyt bijo konkurencijos dėl merginų. Suprask – žengei į ne savo zoną.
Šis kurortas Palangai nusileidžia ir restoraninių muzikantų srityje. Nei vieno tokio ryškaus kaip Vitalija Katunskytė ar Tikroji Išdykėlė. Nei vieno sutraukiančio daug publikos. Jeigu kas ir dainuoja – tai tik pora stalų stebi, linguoja į taktą. Kai didesnį hitą išgirsta – stoja pašokti, tada vėl sėdasi. Kažkokie nusilpę visi.
