Tokias aplinkybes konstatavo teismas, išnagrinėjęs laikinai iš Pravieniškių pataisos namų į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkės pareigas perkeltos Lolitos Vildžiūnienės baudžiamąją bylą.

Keletą metų net po du kartus visose teismų instancijose nagrinėtą bylą peržiūrėję kasacinio teismo teisėjai nustatė, kad L. Vildžiūnienė pagrįstai buvo pripažinta kalta dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kai veikė priešingai įstatymų bei teisės aktų reikalavimams, tarnybos interesams ir keliamiems principams, nes nesiėmė veiksmų, jog būtų išaiškinti asmenys, seksualiai išprievartavę nuteistąjį, kurio saugumą turėjo užtikrinti valstybė.

Daugiau kaip 18 metų teisėsaugos sistemoje dirbusiai L. Vildžiūnienei buvo skirta švelniausios rūšies bausmė – bauda: į valstybės biudžetą nuteistoji privalės sumokėti 3 012 eurų. Šią baudą buvusiai pareigūnei buvo skyręs Kauno apylinkės teismas.

Pasak teismo, L. Vildžiūnienės veika ir elgesys iškraipė pataisos namų, kaip valstybės institucijos, funkcijas ir veiklos principus, jos paskirtį, sumenkino pataisos namų autoritetą.

„Jos elgesys iš esmės pasireiškė ir tuo, kad nebuvo užkirstas kelias kitų asmenų neteisėtiems veiksmams bei nebuvo laiku imtasi priemonių, kad būtų užfiksuoti nusikaltimo pėdsakai bei nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltimą padarę asmenys“, – pabrėžė teisėjai.

Išdrįso kreiptis tik į psichologę

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad apie seksualinę prievartą, patirtą įkalinimo įstaigoje, aštuoniolikmetis pirmiausiai papasakojo psichologei.

„Paskutinę darbo dieną prieš atostogas gavau informaciją, kad pas mane nori patekti nuteistasis – jis buvo sunerimęs, pradėjo verkti, sakė patyręs seksualinę prievartą, iš jo pasityčiojo, – pasakojo psichologė. – Aš jam pasakiau, kad tai yra nusikaltimas ir apie tai turiu informuoti Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkę, klausiau, ar jis sutinka ir jai papasakoti. Jis sakė, kad taip. Vėliau atėjo viršininkė ir jaunuolis papasakojo, kas įvyko, sakė, kad buvo išprievartautas, skundėsi, kad skauda.“

Nukentėjusysis sakė, kad prievartą patyrė kambaryje, kuriame buvo įkalintas.

„Vakare skaičiau knygą, paskui užmigau, o atsibudau nuo smūgių – mane laikė du ar trys asmenys, kažkas kišo į išangę, viskas truko dvi tris minutes, kai atsikėliau, jau nieko nebebuvo, – sakė jaunuolis. – Po dviejų dienų nuėjau pasikalbėti pas psichologę, taip pat kreipiausi į medikus.“

Jis prisiminė, kad apie įvykį kalbėjosi ne tik su psichologe, bet ir šios įkalbėtas – su Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininke L. Vildžiūniene.

„Jai papasakojau apie įvykį“, – neseniai aštuoniolikos metų sulaukęs jaunuolis sakė, kad pareigūnė jam nepasiūlė parašyti pareiškimo, o jis esą net nežinojo, jog tokią galimybę turi.

Kad toks pokalbis iš tikrųjų buvo, patvirtino ne tik psichologė, bet ir kiti įkalinimo įstaigos darbuotojai: „L. Vildžiūnienė keletą kartų vaikino vis klausė, ar nematė, kas jam taip padarė.“

Išprievartavo dar vieną

Nors neigė kaltę ir aiškino, kad nukentėjusysis nieko jai apie išprievartavimą pataisos namuose nepasakojo, tačiau nagrinėjant bylą dar pirmosios instancijos teisme Kriminalinės žvalgybos skyriui vadovavusi L. Vildžiūnienė prisipažino, jog nuteistasis jai „pasakė, kad iš jo tyčiojamasi, galbūt patyrė prievartą“, taip pat jis klausė, kas apie įvykį sužinos, jeigu jis papasakos. Į tai pareigūnė atsakė, kad priklausys nuo informacijos, o jeigu nepasakos – turi išdėstyti raštu ir pridūrė, kad „jeigu neturi ką man pasakyti, durys – ten“.

Bet nukentėjusysis iš baimės taip ir neišdrįso parašyti pareiškimo, todėl įkalinimo įstaigoje dėl prieš jį panaudotos prievartos tyrimas net nebuvo pradėtas. Tačiau situacija pasikeitė po kelių savaičių, kai izoliatoriuje buvo išprievartautas dar vienas jaunuolis – tik tada pradėta aiškintis, kodėl nebuvo tiriamas anksčiau įvykdytas nusikaltimas.

Kaltės nepripažinusi L. Vildžiūnienė tikino, kad jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esą ne tik siekiant ją paveikti, bet ir norint susidoroti.

„Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas siekiant paveikti mane nedalyvauti konkurse į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus–pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, taip pat tokius veiksmus vertinu kaip siekį susidoroti su manimi dėl principingo požiūrio į Valstybės tarnybos įstatyme ir Tarnybos Kalėjimų departamento Statute numatytų teisingumo, teisėtumo, skaidrumo, padorumo ir sąžiningumo principų vykdymą bei principingo mano požiūrio į tam tikrų pareigūnų galimai neteisėtus veiksmus“, – nurodė pareigūnė.

Ji tikino, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu ji buvo „vienintelis proceso dalyvis, kuris siekė nustatyti tiesą šioje byloje“ – dėl esą neteisėtų tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmų L. Vildžiūnienė skundėsi ir Generalinei prokuratūrai, ir Specialiųjų tyrimų tarnybai, ir teismui.

Netiki, kad išprievartavo

„Aš nukentėjusiajam pasiūliau rašyti pareiškimą, bet jis atsisakė tai daryti, – L. Vildžiūnienė teigė, jog pokalbio metu jaunuolis pasakojo, kad jam nepatinka gyventi su kitais nuteistaisiais, tvarkytis ir pan.. – Tuo metu dirbau už tris pareigūnus, o toks nuteistojo pasakojimas man nesudarė pagrindo atlikti kokius nors veiksmus. Be to, apie nuteistojo pamąstymus ir samprotavimus informavau įstaigos vadovą, kuris pažadėjo viską išsiaiškinti. Kaip dabar suprantu, esu kalta tik dėl vieno – kad nesurašiau tarnybinio pranešimo apie tai, kad pas mane buvo nuteistasis ir man nieko nepasakojo.“

Buvusi Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkė mano, kad neatitinka tikrovės jai pateiktame kaltinime nurodyta aplinkybė, jog nebuvo atskleistas ir ištirtas sunkus nusikaltimas, nebuvo apgintos nuteistojo teisės, neapginti visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų – esą joks nusikaltimas net nebuvo padarytas.

„Visų pirma, nėra jokių duomenų apie tai, kad buvo padarytas būtent sunkus nusikaltimas, – pabrėžė L. Vildžiūnienė. – Antra, nors man ir nebuvo leista susipažinti su nukentėjusiojo seksualinio prievartavimo byla, tačiau kiek žinau, tyrimas dėl to buvo atliktas ir tariamai pažeistos nukentėjusiojo teisės buvo užtikrintos. Kaip tyrimas buvo atliekamas, man nėra žinoma, tačiau manau, kad nesu atsakinga už tai, kad prokuroras, tyręs seksualinio prievartavimo bylą, esant aiškiai apibrėžtam įtariamųjų ratui, nerado (ir negalėjo rasti) ir nenustatė įtariamųjų asmenų.“

Pareigūnė pažymėjo, kad „per ilgalaikę savo tarnybą buvo daug kartų skatinta, gavusi apdovanojimų už gerą tarnybą, tiek buvusio tiesioginio vadovo, tiek ir Kalėjimų departamento pareigūnų charakterizuojama kaip išimtinai teigiama, tarnybai atsidavusi, profesionali pareigūnė, o per 18 metų darbo teisėsaugos sistemoje nėra nei karto bausta drausmine tvarka.

„Pataisos namai yra specifinė įstaiga, tarnybos metu tenka išsamiai aiškintis bet kokio pobūdžio nuteistųjų susižalojimų aplinkybes, o su šiuo nuteistuoju manęs nesiejo jokie santykiai, todėl neturėjau pagrindo nereaguoti į jo pateiktą informaciją tuo atveju, jei jis tą informaciją būtų pateikęs“, – atsakomybės kratėsi moteris.

Arogantiškai liepė išeiti

Tačiau tokie L. Vildžiūnienės argumentai neįtikino teisėjų. Tiesa, kartą L. Vildžiūdienė buvo išteisinta dėl jai pateiktų kaltinimų – Kauno apygardos teismas net buvo nusprendęs, jog Kriminalinės žvalgybos skyriui vadovavusi viršininkė neturėjo pareigos pradėti ikiteisminio tyrimo dėl seksualinio prievartavimo. Šis išteisinamasis nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs, bet su juo nesutiko Kauno apygardos prokuratūra.

Vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius skunde kasacinės instancijos teismui pažymėjo, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmę teisėjai iš esmės rėmėsi tik L. Vildžiūnienės parodymais, o išvestinius ir netiesioginius įrodymus iškėlė aukščiau tiesioginių, be to, buvo iškraipyti nukentėjusiojo parodymai, o atsakomybę bandyta suversti psichologei.

„Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ar iškraipydamas turinį atmetė duomenis, kuriais buvo galima patikrinti L. Vildžiūnienės parodymus, be to, teismas iškraipė nukentėjusiojo parodymų esmę – visų apklausų metu jis vienodai patvirtino, kad tiek psichologei, tiek Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkei nurodė, jog patyrė seksualinę prievartą ir kaip tai įvyko, kad jis neparašė pareiškimo apie nusikalstamą veiką L. Vildžiūnienei, kadangi ši jam nepaaiškino tokios galimybės, elgėsi arogantiškai ir liepė išeiti iš kabineto“, – pažymėjo Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras.

Anot jo, teismas šias svarbias aplinkybes sumaišė vietomis ir faktą, kad nukentėjusysis neparašė pareiškimo, ėmė laikyti faktu, jog jis apskritai nepasakė L. Vildžiūnienei apie patirtą seksualinę prievartą.

„Didžioji dauguma suimtų ar laisvės atėmimo bausmę atliekančių nepilnamečių sunkiai adaptuojasi laisvės atėmimo įstaigoje, nelinkę pasakoti savo jausmų ar išgyvenimų, nesutaria su kitais nuteistaisiais ir nelinkę atsiskleisti įstaigos personalui, dėl to netinkami teismo argumentai, kad nukentėjusysis melavo, kadangi atsisakė medicininės apžiūros, vengė pasakoti apie patirtą seksualinę prievartą arba papasakojo neįtikinamai, – tokio pobūdžio informacija yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių nuteistojo statusą neformalioje subkultūroje (priskyrimas pačiai žemiausiai kastai), todėl akivaizdu, kodėl nukentėjusysis nenorėjo niekam daugiau apie tai pasakoti, o tik asmenims, kuriais jis pasitikėjo (psichologui) ir kurie privalėjo jį apginti (Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui)“, – skunde Aukščiausiajam Teismui pabrėžė D. Valkavičius.

Turėjo suprasti, kur dirba

Šiems prokuroro argumentams pritarusi trijų teisėjų kolegija konstatavo, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės prieštarauja bylos duomenims, todėl jau įsiteisėjęs teismo verdiktas buvo panaikintas.

„Apeliacinės instancijos teismas iš principo ydingai vertino bylos duomenis, nes neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, t. y. izoliuotoje bendruomenėje, kuri turi savo neformalios subkultūros taisykles, neretai iškreiptą žmonių tarpusavio bendravimo supratimą, – pabrėžė Aukščiausiojo Teismo teisėjai. – Šioje pataisos įstaigoje bausmę atliekantys asmenys, tarp jų – ir nukentėjusysis, yra nepilnamečiai ar neseniai pilnametystės sulaukę asmenys, turintys labai mažą pozityvią gyvenimišką patirtį, be to, dažnai jų bendravimo patirtis yra negatyvi ir grįsta nepasitikėjimu svetimais žmonėmis, taip pat ir pareigūnais, todėl jie nelinkę atsiskleisti įstaigos personalui apie savo negatyvias patirtis.

Atsižvelgiant į tai ir pačios nusikalstamos veikos pobūdį bei tai, kad nukentėjusiajam dėl padaryto seksualinio nusikaltimo teko bendrauti išimtinai su moteriškos lyties personalu, natūralu, kad jis atsisakė medicininės apžiūros, vengė atvirai ir detaliai pasakoti apie patirtą seksualinę prievartą arba papasakojo neįtikinamai, – tokio pobūdžio informacija yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių nuteistojo statusą neformalioje subkultūroje.“

Anot teisėjų, nebuvo pagrindo iš nukentėjusiojo reikalauti adekvataus ir atsakingo kontakto, detalaus paaiškinimo net ir šiuo atveju, kai jis tapo nusikaltimo auka.

„Tokių asmenų elgesys yra pagrįstas baime, nes jie žino, kad jiems gali tekti grįžti į tą pačią aplinką, kurioje patyrė smurtą, ir už bendravimą su pareigūnais ar jų informavimą jie gali būti pasmerkti ar patirti dar sunkesnius padarinius, – pabrėžė kasacinio teismo teisėjai.

– Tam tikru požiūriu nusikaltimai tokioje aplinkoje gali būti prilyginami nusikaltimui artimoje aplinkoje ar net sukelti didesnes rizikas ir pavojus nukentėjusiam asmeniui už nusikaltimus artimoje aplinkoje, kuriems ištirti ir kurių prevencinėms bei užkardančioms priemonėms taikyti įstatymų leidėjas skiria labai didelį dėmesį. Todėl dirbdama su tokia socialiai nebrandžia ir pažeidžiama asmenų bendruomene L. Vildžiūnienė privalėjo atlikti ne tik prevencinį darbą aiškindamasi jų santykius ir šalindama grėsmes padaryti nusikalstamas veikas, bet ir atsakingai bei jautriai reaguoti į kiekvieną pranešimą ar išaiškėjusį požymį apie galimai padarytą nusikaltimą, išsamiai išnagrinėdama tokius atvejus ir imdamasi priemonių jų priežastims šalinti bei nusikaltusiems asmenims patraukti atsakomybėn.“

Svarbiausia – atjauta

Pasak teisėjų, net ir tuo atveju, jei nukentėjusysis būtų atsisakęs rašyti pareiškimą, tačiau iš jo pateiktų duomenų būtų matyti nusikalstamos veikos požymiai, alternatyvi vada pradėti ikiteisminį tyrimą būtų pareigūno, nustačiusio nusikalstamos veikos požymius, tarnybinis pranešimas.

„Pataisos namuose su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba ir, kiek leidžia bausmės vykdymo trukmė, formuojamas atsakomybės jausmas bei skatinami tie požiūriai ir įgūdžiai, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis, – nurodė teisėjai.

– Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams visuomenėje keliami ypač aukšti reikalavimai, ten dirbantiems žmonėms keliami ypatingi profesionalumo reikalavimai, bet pirmiausia – atjauta, noras jiems padėti, sąžiningas pareigų atlikimas. Bet kokie veiksmai, priešingi nurodytiems reikalavimams, pakerta pasitikėjimą valdymo tvarka, turi įtakos valstybės tarnautojo ir valstybės institucijų autoritetui.“

Pasak teisėjų, bene geriausiai L. Vildžiūnienės asmeninę poziciją ir požiūrį į įvykį apibūdino jos žodžiai, pasakyti nuo seksualinės privartos nukentėjusiam jaunuoliui: „Jeigu neturi ką man pasakyti, durys – ten.“