Sovietmečiu daugelis aukštų Lietuvos komunistų partijos funkcionierių norėdavo savo vaikus prastumti dirbti į ambasadas, bet beveik nė vienam jų nepasisekė - šia privilegija daugiausia naudojosi Maskvos partinio elito atžalos. J.Paleckio sūnus Justas Vincas - viena išimčių. Neaišku, ar politbiuras taip atsidėkojo J.Paleckiui vyresniajam, sėkmingai atvežusiam Lietuvon “SSSR saulę”, ar J.V.Paleckis pasirodė esąs stebėtinai gabus jaunuolis, bet vos jis Rusijos sostinėje baigė aukštąją diplomatinę mokyklą, išsyk buvo paskirtas trečiuoju SSSR ambasados Šveicarijoje sekretoriumi. Netrukus jis jau buvo antrasis, dar po keleto metų - ir pirmasis SSSR ambasados Vokietijos Demokratinėje Respublikoje sekretorius, vėliau - ambasados Spaudos skyriaus vedėjo pavaduotojas.
Trys J.V.Paleckio atžalos taip pat “laviruoja” tarp žurnalistikos ir diplomatijos. Vyresnysis sūnus Rimvydas - populiarios televizijos laidos “Prašau žodžio” vedėjas. Vidurinysis Algirdas - diplomatas, kurį laiką rašęs užsienio politikos apžvalgas spaudoje. Jaunėlė duktė Justina, irgi pagauta šeimos tradicijų, panūdo studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Ir J.V.Paleckio, ir A.Paleckio bendramoksliai mūsų savaitraščiui dėstė, kad Lietuvos diplomatija gali didžiuotis turėdama šias neeilines asmenybes. Ir tėvas, ir sūnus savo studijų draugų prisimenami kaip visa galva kitus bendraamžius lenkę jaunuoliai. Elitinė aplinka - buvimas žymių žmonių draugijoje, bendravimas su jais - jiems kur kas greičiau padėjo susiformuoti kaip asmenybėms, įgyti rafinuotų manierų, išmokti laisvai bendrauti. Kartais iš aplinkos galima sužinoti netgi daugiau nei iš perskaitytų knygų. Todėl aukštuomenės vaikai jaunystėje, jei tik to nori, gauna kur kas daugiau žinių nei jaunuoliai, neturėję galimybių suktis elito aplinkoje, nors ir labai daug švietęsi savarankiškai.
A.Paleckis buvo pirmosios Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto laidos absolventas. Iš pradžių šis institutas buvo institucija, suteikianti antrą specialybę kitų disciplinų jau besimokantiems studentams. Taigi reikėjo turėti itin kietą galvą, kad vienu metu universitete galėtum studijuoti du dalykus.
Deja, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai, nenorėję būti viešai įvardyti, ilgai rinko žodžius, pasakodami žurnalistams apie būsimą diplomatę Justiną. “Na, verčiau ji jau būtų pasirinkusi kokią kitą, sau artimesnę profesiją, kur galbūt atsiskleistų kaip tikra profesionalė”, - prasitarė vienas merginos dėstytojų. Kalbintų politologų manymu, be reikalo tėvai stumia savo atžalas rinktis profesiją, kuri pratęstų garbingas šeimos tradicijas, jei ši vaikui nelimpa prie “dūšios”.
Akivaizdu, kad aplinka neretai būna lemtinga formuojantis asmenybei. Ir nors nė vienas gimdamas negalime pasirinkti nei būsimos šeimos, nei tėvų, nei aplinkos, dažnai žmogų vertiname pagal jo socialinį statusą. Kilmė tampa vis svarbesnė.
Štai buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė bei jos vyras, Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. gydytojas Gediminas Degutis neslėpė, kad jiems buvę itin svarbu, ką į porą pasirinks jų atžalos, iš kokios socialinės aplinkos bus jų marti, žentas. Jie atvirai prisipažino, kad jei vaikai būtų ėmę dairytis poros iš žemesnio socialinio lygmens, būtų kišęsi į jų pasirinkimą. Degučiai spaudai prisipažino džiaugęsi, kad susigiminiavo su mikrochirurgijos profesoriumi Kęstučiu Vitkumi bei jo žmona dizainere Daiva. Prieš keletą savaičių susigiminiavusių garsių šeimų atžalos užsuko ir savą verslą - tikriausiai ne be tėvų paramos sostinės centre atidarė grožio saloną.
Apie tai, kad neliks nuošaly dukrai Violetai renkantis būsimą vyrą, prisipažino ir Grožio terapijos bei gydomosios kosmetologijos centro vadovė Sabina Repčenkienė.
Natūralu, kad stebėdami savo tėvus vaikai renkasi ne tik būsimą sutuoktinį, bet ir būsimą profesiją. Matydami, kad tėvai, įgiję konkrečią profesiją, sėkmingai verčiasi, kad tai garantuoja neblogą gyvenimą, vaikai linkę sekti tėvais. Daug šansų, kad nusikaltėlio šeimoje išaugęs jaunuolis eis plėšti kaip ir jo tėvas, o gimęs diplomato šeimoje jau vaikystėje ims domėtis politikos mokslais (nors gali būti ir atvirkščiai).
Tadas Valionis, Lietuvos ambasados Varšuvoje trečiasis sekretorius, rinkosi profesiją stebėdamas tėvą, buvusį mūsų šalies ambasadorių Lenkijoje, o dabar užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį. “Vaikystėje svajojau būti medikas. Vėliau susidomėjau filosofija, politologija, - pasakojo jaunasis diplomatas, paklaustas, kiek renkantis būsimą profesiją kliovėsi tėvų patirtimi, ir pridūrė: - Nors nežinau, jei tėtis būtų buvęs inžinierius ar, tarkime, stalius, kokią specialybę būčiau pasirinkęs”.
Diplomato karjerą pasirinko ir Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Zenono Namavičiaus sūnus Andrius.
Istoriškai susiklostė, kad labai dažnai tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje gydytojų bei teisininkų atžalos renkasi tą patį kelią kaip ir tėvai.
Medikų vaikai, ypač sovietmečiu, matydami, kad tėvai gydytojai yra gerbiami žmonės, gauna neblogą atlyginimą, o ne paslaptis - ir “nedarbinių pajamų”, nedvejodami rinkdavosi mediciną.
Antra vertus, visiškai suprantama, kad daugelis tėvų, pasiekusių puikią karjerą, labiau linkę per gyvenimą sukauptą profesinę patirtį ir paslaptis patikėti ne bet kam, o savo vaikui.
Taigi šiandien galime kalbėti apie Janušonių, Sirvydžių, Marcinkevičių, Simanavičių, Railų, Kiudelių, Zabielų, Čigriejų ir kitas medikų dinastijas.
Panašiai elgiasi ir teisininkai. Štai tik keletas garsių tėvų pavardžių, kurių atžalos pasekė jų pėdom: Pakalniškiai, Greičiai, Paulauskai, Čilinskai, Dziegoraičiai, Pėdnyčios, Kūriai, Katuokos, Staugaičiai, Jarašiūnai, Pumpučiai, Zabielos, Lauciai, Gineikos, Kryževičiai, Pėstininkai, Vadapalai, Gurinai ir dar galybė kitų.
Mūsų savaitraščiui pavyko sužinoti, kad buvusio teisingumo ministro Vytauto Pakalniškio duktė, anksčiau su tėvo pagalba įdarbinta Apeliaciniame teisme, dabar dirba Vyriausybės Teisės departamente. Matyt, ne be ryšių ji tapo dar ir Teisės universiteto lektore.
Mėgsta pasinaudoti savo padėtimi ir itin garsūs teisės korifėjai. Sauliaus Katuokos vadovaujamoje Teisės universiteto katedroje ėmė dėstyti ir jo duktė Inga.
Nors dauguma jaunų teisininkų kalba, kad Aukščiausiajame Teisme net ir padėjėju įsidarbinti itin sunku, Konstitucinio Teismo teisėjos Teodoros Staugaitienės duktė teisėjo padėjėja tapo labai lengvai.
Tiesa, ne visi įtakingų tėvų vaikai geba išlaikyti einamas pareigas, kai jų tėvai netenka posto. Štai buvusio Lietuvos taupomojo banko valdybos pirmininko Romualdo Visokavičiaus sūnaus Regimanto karjera šiame banke baigėsi kartu su tėvo karjera. Lygiai taip po tėvo mirties bankininko karjeros “Tauro” banke nustojo ir prieštaringojo bankininko Genadijaus Konopliovo sūnus Darius.
Abiejų jaunuolių buvę bendramoksliai ir dėstytojai sakė, kad kitaip ir negalėję būti. Neva šie asmenys rėmėsi tik tėvų autoritetu, tai buvę aišku dar studijų laikais.
Jei pasikapstytume po aukštuomenės šeimų istorijas, pasak bankininko Vlado Terlecko, pamatytume, kad tik dalis jaunuolių, stovinčių ant aukščiausio socialinio laiptelio, pasinaudoja turimomis galimybėmis. Nemaža dalis praeityje “daug žadančių” jaunuolių šiandien yra dvasiniai ar fiziniai paliegėliai - narkomanai, alkoholikai, nusikaltėliai ar tiesiog pasyvūs visuomenės nariai, autsaideriai.
Jauniausias Seimo narys Eligijus Masiulis sakė galįs didžiuotis, kad jo niekas niekur nestūmė, o ir nebuvo kam: mama - paprasta bibliotekininkė, tėvas - jūrininkas. “Viską, ko siekiau, pasiekiau pats. Kai neturi, kas stumia, iriesi pats, - dėstė jis. Parlamentaro nuomone, turinčių stiprų užnugarį žmonių atžaloms sunku dėl keleto dalykų. Pirmiausia, būdamas elito vaikas, esi matomas. O kuo daugiau galimybių, tuo daugiau pagundų. Gerai materialiai gyvenantys, turintys pažinčių ir įtakos tėvai neretai savo vaikams daro meškos paslaugą. Jie sukuria vaikui tokias šiltnamio sąlygas, kad jam nebėra jokios motyvacijos ko nors daugiau siekti. Šitai perpratę jaunuoliai tampa pasyvūs, o kartu ir lengvai pažeidžiami. Mat pasikeitus aplinkybėms - mirus tėvams, netekę materialios paramos, jie nėra pajėgūs kovoti patys. “Taigi, tam tikra prasme būti garsios ir turtingos šeimos atžala reikia sugebėti”, - tvirtina E.Masiulis.
Sunku pavadinti laimėtojais puikių galimybių turėjusius premjero Algirdo Brazausko brolio Gerardo sūnus Liną ir Daną. Garsi pavardė jaunuoliams suteikė puikų startą - įtaką, pinigų, bet jie nesugebėjo šiuo kapitalu pasinaudoti. Vienas patyrė visišką fiasko versle, kitas, sukūręs šeimą teturėdamas vos 15 metų, dabar šiaip taip verčiasi.
Labai skiriasi elito žmonių supratimas, kaip auklėti savo vaikus.
“Mano pažįstami elito atstovai savo vaikus stengiasi išsiųsti mokytis į Vakarus. Šitaip garsūs tėvai elgiasi suvokdami, kas sparčiai besikeičiančioje visuomenėje lemia sėkmę. Pirmiausia - geras užsienio kalbų mokėjimas, teisės, ekonomikos žinios, geri darbo su naujausiomis technologijomis įgūdžiai, toliau - aktyvus dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Dauguma darbdavių į darbą mieliau priima jaunus specialistus, baigusius studijas užsienyje, o ne čia, Lietuvoje. Darbdaviai tiesiog mano, kad studijuodami Vakaruose jaunuoliai įgyja ne tik geresnį išsilavinimą, bet ir platesnį akiratį”, - dėsto Raimondas Kuodis, Lietuvos banko Pinigų politikos departamento direktorius.
Patys “paragavę užsienių”, garsūs tėvai ir vaikus ten siunčia. Štai buvusios Laisvosios rinkos instituto prezidentės Elenos Leontjevos vaikai Kaetana ir Arsenas mokosi Vakaruose. Savo atžalas Valdą ir Giedrę studijuoti į užsienį išsiuntė ir tragiškai gyvenimą baigęs verslininkas Gediminas Kiesus.
Tiesa, kitas Vakarų Lietuvoje garsus verslininkas Antanas Bosas, šaltinių teigimu, šiltnamio sąlygas savo vaikams lavintis sudarė ir Klaipėdoje.
Savo vaikus studijuoti į užsienį siunčia dauguma diplomatų. Tik nelabai gražu, kad diplomatai savo ryšiais dažnai naudojasi tam, jog gautų savo atžaloms Vakarų universitetų stipendijas.
Kita vertus, net ir turėdami sąlygas ne visi aukštuomenės atstovai rūpinasi kuo geresniu vaikų išsilavinimu. Neretai jie orientuoja savo vaikus ne į mokslą, o į primityvias vertybes. Tarkim, ekspremjeras Rolandas Paksas didžiuojasi, kad jo duktė yra patraukli, ir “stumia” ją daryti manekenės karjerą. Prieš keletą savaičių Inga Paksaitė dalyvavo “Stiliaus” bikinių konkurse. Ji nelaimėjo pagrindinio prizo, tačiau laimingas tėvas žiniasklaidai sakė manąs, kad jo duktė buvusi gražiausia.
Kiti įtakingi tėvai nori, kad jų vaikai turėtų prestižinių profesijų diplomą, bet yra linkę ieškoti “aplinkkelių”, kad atžalos nepervargtų. Štai vadovaudamas Vyriausybei Gediminas Vagnorius pasistengė, kad Policijos akademija taptų Teisės akademija ir kad ši aukštoji mokykla būtų pakankamai gerai finansuojama. Buvusi policininkų mokykla, neseniai virtusi jau ir universitetu, turi geriausią mokomąją bazę, dėstytojai gauna geriausius atlyginimus, pagaliau esama įvairiausių privilegijų studentams. Ne veltui Teisės universitete studijuoja ekspremjero G.Vagnoriaus sūnus Tomas, o dabar - dar ir duktė Reda bei brolio Aldevido sūnus. Šią aukštąją mokyklą pasirinko ir paties rektoriaus Alvydo Pumpučio atžalos Vidmantas bei Vilma.
Blogiausia tai, kad elitas skuba parūpinti savo atžaloms gerai mokamas pareigas valstybės tarnyboje. Šitai visiškai iškreipia valstybės administravimo sistemą.
Sakykim, būdamas Seimo narys bei kultūros ministras, Saulius Šaltenis darė žygių, kad ir jo vyresniajai dukrai Saulei būtų atidarytos parlamento durys. Ji buvo įdarbinta padėjėja.
G.Vagnoriaus dešinioji ranka Alfonsas Bartkus, išrinktas į parlamentą, čia atsivedė ir savo studentę dukterį Lidiją.
Būdama parlamentarė, Nijolė Oželytė savo jokio išsilavinimo neturėjusią dukterį Saulę įdarbino bičiulio Kęstučio Skrebio vadovaujamoje Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje referente. Kita konservatorė Nijolė Ambrazaitytė parlamente savo padėjėju pasiskyrė sūnų Augį.
Praėjusios kadencijos Seimo narė Danutė Aleksiūnienė parlamente įdarbino sūnų Vaidotą. Jis tapo Tarptautinių ryšių skyriaus vyresniuoju konsultantu.
Bene didžiausias skandalas kilo, kai užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas kultūros atašė Briuselyje skyrė savo dukterį Eglę. Kalbinama mūsų savaitraščio, eksministro duktė dėstė: “Ši tema buvo taip eskaluojama, kad ji man nebemaloni. Lietuva - maža šalis, ir kitų karjera domimasi gal net per daug. Tačiau kodėl niekas nieko nesako, kai sūnus ūkininkas perima ūkį iš savo tėvo, o tas iš senelio. Tai atrodo normalu, tokia tradicija. O diplomatai, teisininkai, gydytojai dažniau patenka į akiratį, todėl visuomenė ir mano, kad tėvai stumia savo vaikus”.
Tačiau kaip prisipažino dabartinio užsienio reikalų ministro A.Valionio diplomatas sūnus Tadas, tėvo pareigos jį šiek tiek slegia, todėl jis stengiasi atsikratyti tėvo “šešėlio”. “Suvokiu, kad tėvo pareigos laikinos, bet tam tikro diskomforto patiriu. Neretai išgirdę mano pavardę, manęs anksčiau nepažinoję žmonės ima domėtis giminystės ryšiais, - sakė T.Valionis. - Todėl šiuo metu kai ko ir negaliu daryti, nes man sakoma, kad esu stebimas pro didinamąjį stiklą”.
Kartu T.Valionis neslėpė manąs, kad apie 20-30 proc. lietuvių diplomatų turi neblogą užnugarį, galėjusį užtikrinti sėkmingą karjerą.
Šios kadencijos politikai savo vaikus į šiltas vieteles, regis, stumia gudriau. Vienintelė Dalia Kutraitė-Giedraitienė įsivėlė į skandalą, savo sūnų įdarbindama parlamente padėjėju.
Vis dėlto Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas socialdemokratas Algimantas Salamakinas nelinkęs džiaugtis, kad žiniasklaida vis rečiau atskleidžia panašių faktų. “Nėra čia ko slėpti, ir man kone kas antrą dieną skambina draugai, pažįstami, ieško protekcijų ir prašo per pažintis įdarbinti sūnų, dukrą ar kitą giminaitį, - prisipažino A.Salamakinas. - Manau, kad ir kiti parlamentarai sulaukia panašių skambučių ir kai kurie neatsilaiko - pasinaudoja tarnybine padėtimi. Juk anksčiau Seimo nario padėjėjais galėdavo tapti tik aukštąjį išsimokslinimą turintys žmonės, bet po kai kurių politikų pastangų šios nuostatos nebeliko ir padėjėjams aukštasis išsilavinimas nebėra būtinas. Keista ir baisu tai, kad net sovietmečiu vaikų ar giminačių stūmimas į pelningas vietas valstybinėse įstaigose nebuvo taip išplitęs kaip dabar”.
“Valdiški darbai labai saldūs - pastovus užmokestis, ir jokios atsakomybės. Daugelis žino, kad čia įlindęs jausiesi kaip užantyje, - dėstė verslininkas Arūnas Degutis. - Beje, pažįstu daugybę verslininkų, kurie siekia, kad jų vaikai įsidarbintų valstybės tarnyboje vien tam, jog būtų socialiai saugūs ir ne taip sunkiai gyventų, kaip kartais tenka sukantis versle”.
Vis dėlto po kurio laiko, pasak A.Degučio, daugumai tėvų, stūmusių savo vaikus į valstybės tarnybą, teks nusivilti. Jau dabar aišku, kad valstybės aparatas pernelyg išpūstas. Jis dirba neefektyviai ir yra užprogramuotas sprogti. Taigi naujoji nomenklatūra patirs tai, ką patyrė sovietinė nomenklatūra, stūmusi savo vaikus į tokias prestižines sritis, kaip prekyba.
Netrukus po šio jau senokai laukiamo sprogimo turėtų visiškai pasikeisti socialinės vertybės. “Kai verslas Lietuvoje pasieks tokius reitingus, kokius šiandien pasiekusi Bažnyčia, elitinė šeimos nustos stumti atžalas į valstybės tarnybą ir ims juos orientuoti į garbingai dirbantį verslą”, - mintijo A.Degutis.
V.Terleckas ir A.Degutis mano, kad ilgainiui vaikui iš provincijos bus vis sunkiau įsidarbinti valstybės tarnyboje. Tik privačiame sektoriuje objektyviausiai matoma, kas ko yra vertas. “Versle pavardė negali padėti. Netgi jei įsidarbinsi savo tėvo ar jo bičiulio firmoje, negali būti visiškas asilas. Versle reikia dirbti, čia nepasislėpsi už kito nugaros, neišsisuksi nuo atsakomybės”, - aiškino A.Degutis.
Beje, vis daugėja sėkmingų verslų, kuriuos būtų galima pavadinti šeimyniniais. Štai tik keletas bendrovių, kurioms vadovauja tėvas ir sūnus: Ekskomisarų biuras - Alvydas ir Alius Sadeckai, “Rokiškio sūris” - Antanas ir Dalius Trumpos, Mažeikių mėsinė, viešbutis “Centrum” - Bronius ir Artūras Vainoros, “Sintagma” - Algimantas ir Evaldas Drąsučiai, Bronislovas ir Jaunius Bieliauskai.
Buvęs skaičiavimo mašinų gamybinio susivienijimo “Sigma” technikos direktorius Bronislovas Bieliauskas bei įmonės vyr. inžinierius Algimantas Drąsutis, po nepriklausomybės atkūrimo ėmęsi bendro verslo, sako nė nemanę, kad po kurio laiko į šį verslą įsitrauks ir jų sūnūs. “Mano sūnus Jaunius ilgokai blaškėsi tarp Konservatorijos ir kompiuterijos. Jis nuo mažumės lankė berniukų chorą “Ąžuoliukas”, taigi baigdamas vidurinę mokyklą pradėjo svarstyti, ką rinktis. Nusvėrė informacinės technologijos. Beje, kitas mano sūnus - irgi inžinierius programuotojas, bet jis turi savo verslą Kaune. Tiesa, abu sūnūs baigė raudonais diplomais, taigi jei būtų buvę nieko verti šioje srityje, nebūčiau galėjęs jų tempt, - sakė B.Bieliauskas. - Kolegos A.Drąsučio sūnus Evaldas baigęs matematikos mokslus, bet jo irgi niekas neagitavo stoti būtent ten”.
Dabar B.Bieliauskas - “Sintagmos” valdybos pirmininkas, A.Drąsutis - generalinis direktorius. Abu jie - didžiausi bendrovės akcininkai. Sūnus J.Bieliauskas - “Sintagmos technikos” generalinis direktorius, o jaunesnysis E.Drąsutis - “Sintagmos sistemų” generalinis direktorius.
B.Bieliauskas neslepia vis dažniau galvojąs apie artėjančią pensiją ir džiaugiąsis, kad verslą galės perduoti į saugias rankas. “Žinoma, kartais mano nuomonė ir nesutampa su sūnaus norais. Bet aš puikiai suprantu, kad jaunimo sprendimai šiuolaikiškesni ir geresni, nei aš galvoju, todėl net ir būdamas bendrovės valdybos pirmininkas nesipriešinu jaunimo idėjoms, - pasakojo B.Bieliauskas. - Juk jeigu manysi, kad vaikai kvailesni už tėvus, vadinasi, negalėsi jų prileist prie tos srities, kurią tik “vienintelis išmanai”. Bet aš manau, kad vaikai protingesni už mus, antraip pažanga sustotų”.
Bendrovės “Alna” generalinis direktorius Valentinas Milaknis, sėkmingai įsukęs informacinių technologijų verslą, prieš porą metų jį paliko sūnui Tomui. Pats V.Milaknis paniro į visiškai naują sritį - jau pusmetį vadovauja Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai.
Tomas Milaknis sakė esąs dėkingas tėvui už jo suteiktą pasitikėjimo kreditą. Kartu verslininkas tvirtino, kad tėvas jam visąlaik buvęs pavyzdys. “Visada labai vertinau tėvo pasiektus rezultatus, aš tuo didžiuojuosi, - pabrėžė T.Milaknis. - Ir tai, kad tėvas man paliko jau sėkmingai dirbančią bendrovę, yra nemažas iššūkis man - turiu ne tik tęsti, bet ir irtis į priekį”.
T.Milaknis sako dar devintoje klasėje susidomėjęs informacinėmis technologijomis. Todėl, sako, net jei tėvas nebūtų buvęs su IT susijęs verslininkas, jis veikiausiai būtų pasirinkęs šią sritį. “Asmenybės požiūriu, matyt, būčiau buvęs panašus, net jei tėvas būtų buvęs kioskininkas. Visuomet buvau užsispyręs ir siekiau savo tikslo, - sakė T.Milaknis. - Bet, žinoma, tai, kad tėvas vertėsi informacinėmis technologijomis, padėjo tapti greičiau tuo, kas esu. Tiesiog tėvai neretai greičiau nukreipia ten, apie ką sakoma: atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje”.
Vis dėlto garsūs tėvai ne visuomet padeda vaikams. Kartais tėvo pavardė kliudo siekti karjeros. Tai “Veidui” prasitarė akušerė ginekologė Audronė Brazauskaitė-Usonienė.
“Tėvas man visuomet buvo autoritetas. Tačiau gyvenime buvo momentų, kai tėvo autoritetas ne tik padėjo, bet ir trukdė. Pavyzdžiui, ką čia slėpti, buvo tokie laikai, kai vien dėl mano tėvo Antakalnio moterų klinika gavo naujos aparatūros. Ir tai buvo gerai, nes atsirado sąlygos tobulėti visiems gydytojams, taip pat ir man, - sakė A.Usonienė. - Antra vertus, girdėjau priekaištų, kad aš nepadariau visko, kai tėvas buvo prezidentas. Ir kai labai norėjau užimti vienas aukštas pareigas Moterų klinikoje, man buvo pasakyta, kad nepadariau visko, ką turėjau padaryti, tai ir pareigų negavau. Esą turėjau per tėvą spausti, kad būtų suremontuotos Moterų klinikos. Kitaip tariant, garsios pavardės poveikis dvejopas”.
Viena geriausių šalies ginekologių A.Usonienė sako, kad nei tėvas, nei mama visiškai nesikišo nei renkantis profesiją, nei vėliau jau studijuojant, nei dirbant. “Pati norėjau tapti gydytoja, stengiausi ir pasiekiau tai, ką pasiekiau”, - sakė premjero Algirdo Brazausko duktė.
Moteris mano, kad daugelis klaidingai galvoja apie valdžios žmonių ir jų atžalų gyvenimą. “Tikrai nėra taip, kad gyventum tarsi mėgaudamasis ant lėkštutės padėtu paukščių pienu”, - sakė A.Usonienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad medicina yra viena tų sričių, kuriose tėvo autoritetas mažiausiai galįs. Čia turi parodyti, ką sugebi, o ne garsią pavardę. Lygiai taip pavardė mažai gali sporte, karyboje, žurnalistikoje, mene. Čia būtų galima minėti begalę pavardžių, kai atžalos, sekdami žymių tėvų, savo srities profesionalų, pėdomis, visiškai susikompromitavo. Jiems teliko kaltinti laikmetį, epochą, kritikus, ne taip susiklosčiusias aplinkybes. O tikroji priežastis - vidutiniai gabumai.
Įdomu, kad reto dabartinio politikos bei valdžios atstovo tėvai kilę iš aukštuomenės. Čia vėlgi tektų prisiminti J.V.Paleckį, ekspremjerą Andrių Kubilių, kurio tėvai Vytautas Kubilius bei Janina Žėkaitė - žinomi sovietmečio intelektualai.
Tuo tarpu premjero A.Brazausko tėvas - paprastas sodininkas-apželdintojas, mama - notarė, premjerų R.Pakso, G.Vagnoriaus tėvai - paprasti Telšių gyventojai. Dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas apskritai negalėtų pasigirti savo tėvais - jie alkoholikai.
Taigi tikrai negalima tvirtinti, kad neturintieji užnugario pasmerkti likti “antrame plane”. Iš paprastų šeimų kilę jaunuoliai savo darbu ir pastangomis dažnai pasiekia kur kas daugiau nei buvusios sovietmečio ar dabartinės besiformuojančios nomenklatūros vaikai.
Kita vertus, praėjęs šimtmetis Lietuvai atnešė pernelyg daug sukrėtimų, kad būtų galėjusios rastis tikros dinastijos. Prieškariu besiformavęs elitas buvo išblaškytas - kas emigravo į Vakarus, kas buvo ištremti į Sibirą.
Įdomiausia, kad ir nemaža dalis gana stiprios sovietinės nomenklatūros staiga buvo nustumta į užribį, pasikeitus visuomenės pripažįstamoms vertybėms. Pasak Liongino Šepečio, buvusio LKP CK sekretoriaus, anuomet daugelis įtakingų tėvų savo vaikus stengėsi prastumti į mediciną, prekybos ekonomiką, menus. Tuo metu šios profesijos garantavo gerą gyvenimą. “Dabar šitas “prastūminėjimas” atsisuko ir prieš tėvus, ir prieš vaikus, - sako L.Šepetys. - Matyt, buvusio elito vaikai nebejaučia tėvams dėkingumo. Šiandien tai neperspektyvios profesijos. Bet ir dabartinis elitas tęsia tradiciją stumti vaikus į naujas prestižines profesijas: teisininko, diplomato, valdininko”.
Pats L.Šepetys sako šiandien galįs tik džiaugtis, kad anuomet nepasinaudojo turimais ryšiais ir negrūdo vaikų į kokią nors “prestižinę” prekybą: “Vienas mano sūnus - architektas, kitas - ekonomistas, abu yra savo sričių profesionalai ir gyvena normalų savarankišką gyvenimą”.
Vakaruose šventa taisyklė - politikos elitas stengiasi, kad jų atžalos būtų kuo toliau nuo politikos, kad nebūtų jokių korupcinių šešėlių. Todėl paprastai orientuoja vaikus į verslą.
Po 20-30 metų, jei nebus jokių sukrėtimų, gal ir Lietuvoje susiformuos ne tik dinastijos, bet ir griežtesni visuomenės elito moralės standartai.