Paprastas pilietis, nuolat girdėdamas kalbas apie politinės valdžios stagnaciją ir matydamas apie tai diskutuoti nesiliaujančias televizines "galvas", nejučiom ima nuo viso šito atsiriboti. Kad nepakvaištų. Kad nepalaikytų valstybę valdančių nomenklatūrininkų Alfa ir Omega. Kad tikėtų, jog gyvenime esama svaresnių dalykų nei turtas ir valdžia, ir suvoktų, kokia kaina už visa tai mokama. Juolab dabar, kai politiniai procesai ir jų dalyviai artėja link tokio valstybės valdymo modelio, kurį Romualdas Ozolas pavadino "valdoma demokratija".

O Lietuvoje jau prasidėjo adventas...

O Lietuvoje jau prasidėjo adventas. Laukiama Kristaus gimimo ir šviesesnių bei ilgesnių dienų. Aišku, užgriuvo ir įvairios kalėdinės akcijos, orientuotos į vartotoją ir pirkėją. Žiniasklaida stengiasi, kad jie nepraeitų pro šalį. Ir jeigu jau sakraliosios šventės, turinčios įdiegti žmogui, jog geriau atsisakyti, nei glemžti kaire ir dešine, geriau duoti, nei imti, geriau patylėti, nei varyti demagogiją, tampa vartojimo dalimi, ką ir kalbėti apie politiką. Kokio Mesijo čia laukiama? Kokias nuodėmes numatoma išpažinti? Kuris įtakingas valdžios sluoksnių atstovas prisipažins esąs tikintysis? Juk toks prisipažinimas suponuoja ir tam tikrą vertybių sistemą, ir elgseną, kuriai melas ir savanaudiškumas - visiškai netoleruotini.

Mūsų politikai pasitenkina tuo, kad pasiskelbia esą demokratijos garantai ir pliuralizmo šaukliai. (Ponas Zuokas dar mano esąs Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais). Tai jau būtų labai daug, jei būtų tiesa. Bet kodėl nė vienas nesiskelbia esąs Evangelijos muitininkas, kuris, graužiamas gėdos, nedrįsta nė artintis prie bažnyčios vidury susibūrusių teisuolių? Ogi todėl, kad mūsų ponai labai savitai įsivaizduoja teisumą, o posakį "bijok Dievo", matyt, jau seniai nurašė kaip pasenusį folklorą.

Renata Šerelytė:
Nors adventas - krikščioniškajai kultūrai priklausanti sritis, matyt, galima būtų teigti, jog mūsų valdininkai liko paskutiniai pagonys Europoje ir tuo, regis, net didžiuojasi. Taigi ir laukti jie nieko nelaukia. Nebent palankaus savo "garbingam" verslui sprendimo ar kokios naujos privilegijos.
Ir nors oficialiai bei neoficialiai diskutuojant beveik palaidota viltis, jog politikoje, kaip sistemoje, įmanomas moralinis atgimimas, negalima atmesti ir menkiausios galimybės. Sistemą sukuria žmonės, o jie (net politikai!) visada turi pasirinkimo galimybę ir alternatyvą vyraujančiai sistemai.

Kai kurie prelegentai mano, kad etinio prado formavimasis sietinas su verslu, kur gaminamas "grynas produktas", kur laikomasi įstatymų ir garbingos konkurencijos. Bet kas gali paneigti, jog vis dėlto pinigai, o ne etika šioje srityje užima svarbiausią vietą, kaip politikoje - valdžia ir galia? Ar garbę ir konkurenciją įmanoma sieti kaip adekvačias sąvokas? Kur galima atskirti "gryną" verslą ir kur - susijusį su politika? (Pagėgių mero atvejis, kai yra numatyta statyti kaimo turizmo sodybą, neleistinai praplečiant teritorijos ir statinių ribas, liudija, kad nei etikos, nei sveiko konkurencingumo čia nė su žiburiu nerasi).

Nors adventas - krikščioniškajai kultūrai priklausanti sritis, matyt, galima būtų teigti, jog mūsų valdininkai liko paskutiniai pagonys Europoje ir tuo, regis, net didžiuojasi. Taigi ir laukti jie nieko nelaukia. Nebent palankaus savo "garbingam" verslui sprendimo ar kokios naujos privilegijos. Arba aukščiau sėdinčio gero dėdės ar šeimos draugo pasukto riebaus kąsnio. Net savo dievą jie gali patepti sviestu ar taukais, kad nesirūstintų. O jeigu pateptas dievas neklauso ir nepadeda verslui, yra pastatomas į kampą ir pasmerkiamas mirti badu.

Adventas praeis, Kristus atgims, bet ar kada nors atgims pagonis?