– Prieš 15 metų tapote teisėja. Koks buvo Jūsų kelias į šį darbą ir atrandant pašaukimą?
– Kodėl būtent teismas? Ten pašaukė, ir tiek. Juk mano karjera prasidėjo nuo vaikų lopšelio-darželio auklėtojos profesijos. Apie pirmąją darbovietę man likę patys geriausi prisiminimai – labai patiko dirbti su vaikais, nors pati buvau dar visai jauna, vos 18 metų. Tai buvo puikūs metai, suformavę mane kaip asmenį.
Vėliau dirbau įvairiose įmonėse, vis prireikdavo teisinių žinių: vienur reikėjo rūpintis kolegų priėmimu į darbą, atleidimu ir atostogomis, kitur – atstovauti įmonei ikiteisminiuose ginčuose ir teismuose. Susimąsčiau, kad man trūksta teorinių teisinių žinių, todėl nieko nelaukdama įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.
Atvirai pasakius, visada jaučiausi gyvenanti gyvenimą, atspindintį teisėjo pašaukimą, – grįstą pareigomis, teisingumo jausmu, gebėjimu išklausyti žmones. Vis dėlto ką tik baigus teisės mokslus buvo baugu prisiimti moralinę atsakomybę – nesijaučiau sukaupusi tiek patirties ir žinių, kad galėčiau gerai atlikti tą darbą. Atrodė, kad tapti teisėja bus labai sunku, tačiau štai nuo 2003 m. esu teisėja.
– Kokių pastebite skirtumų savo darbe? Kaip per tuos metus pasikeitė teismas?
– Be abejo, dabar teismas yra kitoks ir jis vis dar keičiasi. Akivaizdu, kad tam įtakos turi ir technologijos: jos perima darbuotojų rutininius darbus, palengvina buitį ir kasdienybę, leidžia akimirksniu gauti bet kokias norimas žinias ir susisiekti su žmonėmis tolimiausiame pasaulio kampelyje. Pokyčiai tokie reikšmingi, kad neįmanoma jų nepastebėti. Pavyzdžiui, argi ne puiku, kad teismo paslaugos šiandien yra prieinamos tiesiai iš namų, kad netgi teismo posėdyje galima dalyvauti nuotoliniu būdu?
Esu be galo patenkinta ir tuo, kad esame aprūpinti specialia garso įrašymo įranga, kuri užtikrina teismo posėdžių autentiškumą ir viešumą. Anksčiau teismo posėdžių sekretoriai turėdavo ranka protokoluoti visą teismo posėdį. Padidėjusi darbo sparta taip pat leidžia sutaupyti lėšų ir laiko, dėl to pamažu trumpėja darbo valandos, mažėja krūvis.
Kita vertus, šiais laikais be galo sudėtingi teisiniai santykiai – globalėjant pasauliui, reikia suspėti su žmonių mentaliteto, ekonomikos ir mokslo pokyčiais. Kitaip sakant, bylos nesuvienodėja, jos netampa paprastesnės, o išminties priimti teisingą sprendimą reikia ne mažiau, bet daugiau. Tik skubėk domėtis, skaityti ir gilintis!
– Lietuvos teismai teikia paslaugas internetu nuo 2013 m. liepos 1 d. Jūs vien per 2014-2015 metus parengėte 2582 elektroninius dokumentus, du metus iš eilės (2014–2015 ir 2015–2016 m.) buvote įvertinta kaip aktyviausia elektroninio proceso teisėja (e-teisėja). Kaip Jums pavyko taip greitai prisijaukinti technologijas?
– Neslėpsiu, kad iš prigimties esu smalsi, mėgstu iššūkius ir naujoves. Užtat kai Klaipėdos apylinkės teisme, kuriame tuo metu dirbau, sulaukiau pasiūlymo dirbti su elektroninėmis bylomis, nedvejodama sutikau. Žinoma, iš pradžių šiek tiek trūko teorinių žinių, kildavo ir techninių problemų. Bet man tai patiko, nes buvo nauja ir įdomu. O ir teismo posėdžių sekretoriai, raštinių darbuotojai mielai siūlė savo pagalbą. Džiaugiuosi, kad šioje srityje buvau įvertinta net du kartus.
– Esate ne tik teisėja, bet ir teismo mediatorė – viena pirmųjų Lietuvoje. Papasakokite, kaip vyksta mediacija? Kokius ginčus sprendžiate?
– Mediacija – tai ginčo sprendimo būdas, kuriam taisykles nustato pačios ginčo šalys. Padedamos trečiojo neutralaus asmens – mediatoriaus, jos siekia išspręsti konfliktą, suderinti priešingus interesus ir rasti bendrą, abiem pusėms naudingą sprendimą. Mediacija veikia tarsi draugiškos derybos – žmonės savanoriškai atskleidžia vieni kitiems savo išgyvenimus, aiškinasi, dėl ko, jų manymu, galėjo kilti ginčas, tačiau jie žino, kad atskleisti faktai ir aplinkybės bus išlaikyti paslaptyje.
Mediacijos būdu teisme sprendžiami patys įvairiausi ginčai, pradedant šeimos, garbės ir orumo, baigiant verslo santykių, net statybų rangovų bylomis. Į teismo mediatorių sąrašą esu įrašyta nuo 2008 m. ir galiu drąsiai sakyti, kad didžioji dalis mediacijos atvejų vienaip ar kitaip yra susiję su konfliktais šeimoje.
– Sutaikyti žmones nėra lengvas darbas: kur kas lengviau išnagrinėti kelias civilines bylas, nei sutaikyti vieną besibylinėjančią porą. Kodėl?
– Iš dalies, taip. Matote, teismo procesas civilinėje byloje yra aiškiai formalizuotas ir nuspėjamas – kai šalys ateina kartu su savo advokatais, iš anksto pasiruošia argumentus ir įrodymus, gerbia viena kitos laiką, tokią bylą išnagrinėti kartais lengviau, ypač jei ginčijamu klausimu yra susiformavusi teismų praktika.
Mediacijos atveju yra kitaip. Čia ginčas dažniausiai sprendžiamas be advokatų įsikišimo. Kadangi, neskaitant mediatoriaus, žmonės santykius aiškinasi be tarpininkų, kiekvienas mediacijos atvejis yra individualus, dėlionė susideda iš skirtingų aplinkybių: dėl ko nutraukiama santuoka, ar šeimoje auga mažamečiai vaikai, ar į poros santykius įsitraukia tretieji asmenys...
Sunku paprastai nupasakoti, kas dedasi asmens viduje, kai vyksta mediacija, tačiau pastebiu, kad skirtingi žmonės grindžia savo nuomonę skirtingomis vertybėmis, įsitikinimais, gyvenimiška patirtimi. Mes, mediatoriai, kai susirenkame į pirmąjį susitikimą ir užduodame klausimą, o kodėl jūs čia, išgirstame įvairiausių atsakymų. Pavyzdžiui, daliai santuoką nutraukiančių sutuoktinių vaikų išlaikymo klausimas yra pats svarbiausias argumentas ieškoti teisybės teisme, kiti kaip tik trokšta nuoširdaus pokalbio ir dėmesio.
Nesupraskite klaidingai – diskusijos tarp kitaip tą pačią problemą suvokiančių žmonių netgi įdomesnės, nes ir tada yra galimybė rasti bendrus taškus ir prieiti prie sutarimo. Jeigu atėjus į mediaciją tikslas yra susipykti ir galvoti, kad tik aš teisingai manau, nieko nebus, nes toks žmogus siekia pergalės, o ne tiesos.
Kita vertus, kad ir kaip lietuviai mėgtų pabrėžti savo šaltumą ir uždarumą, iš patirties galiu pasakyti, jog kone kiekvienoje mediacijoje emocijos liejasi per kraštus. Ir tai yra nemenkas iššūkis mediatoriui. Žinoma, reikia leisti žmonėms išlieti savo emocijas, nes tik išsilaisvinę nuo neigiamų jausmų žmonės yra pajėgūs įsiklausyti ir išgirsti tai, ką jiems nori pasakyti kita šalis. Tada prasideda racionali diskusija. Kaip nešališkas asmuo, privalau kontroliuoti procesą, kad žmonės kreiptųsi vieni į kitus pagarbiai, būtų sąžiningi, nepertraukinėtų, neįžeidinėtų kitų, kalbėtų po vieną.
Kaip mediatorė, kartais net privalau pasakyti ginčo šalims tai, ko jos nenori girdėti. Tarkime, man tenka akcentuoti, kad tėvai spręstų savo problemas nepainiodami į tai vaikų. Patikėkite, žmonės yra labai spontaniški, gali staigiai sureaguoti į, jų nuomone, netinkamą klausimą, ypač jei tai liečia vaikus. Taigi kiekvienu atveju be galo svarbu grąžinti šalis prie ginčo esmės, kad nebūtų peržengta raudona linija, kurią kirtus konfliktas perauga į neapykantą.
Nepaisant to, kas pasakyta, aš nenuleidžiu rankų net tuomet, kai žmonės pasitraukia iš mediacijos, nes žinau, kad įdėtas darbas vėliau gali pasitarnauti teisme – jei ir ne taikos sutarčiai sudaryti, tai bent šalių santykiams atkurti.
– O ar mediacijų metu nutinka nekasdieniškų nutikimų? Kokie gyventojų ginčai Jums labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Visko nesuminėsi ir nesuskaičiuosi, bet galiu pasidalyti istorija apie mediaciją, kuri per vieną sesiją truko net septynias valandas! Tai buvo aštrus dviejų besiskiriančių sutuoktinių ginčas dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos. Abu tėvai jau siejo savo ateitį su skirtingomis užsienio valstybėmis. Nors ginčo dėl gyvenamosios vietos kaip ir nebuvo, iškilo nelengvas klausimas dėl didelio tų šalių geografinio atstumo – kas ir kada nuveš atžalas tėvams, kas apmokės visas kelionės išlaidas? Juk iš vieno pasaulio galo į kitą kada panorėjęs nenukeliausi... Visgi mediacijos būdu kompromisas buvo pasiektas.
Taip pat prisimenu vieną šiek tiek kuriozinį atvejį, kai mediacija vyko ieškovės namuose. Kaip įprasta, susitarėme su atsakovais dėl jų mediacijos teisme laiko. Tai buvo jauni, nesusituokę žmonės, mediacijos būdu bandantys susitarti dėl vienų metų vaiko išlaikymo. Likus maždaug valandai iki susitikimo paskambino man toji moteris ir pasakė niekaip negalinti atvykti, nes susirgo vaikas. Na, gerai, pamaniau, galiu ir aš nuvykti pas jus. Taigi, sutikus abiem pusėms, sėdau į automobilį, nukeliavau į jų namus ir pradėjome kalbėtis. Kol tėvai tarėsi dėl vaiko išlaikymo dydžio ir kitų aspektų, man teko tiek medijuoti, tiek tą mažylį pagloboti. Ir šį kartą viskas baigėsi laimingai – buvo pasirašyta taikos sutartis.
O po vienos mediacijos atsakovas liko toks patenkintas, kad bučiniais apdalijo ir buvusią sutuoktinę, ir mane, teismo mediatorę.
–Ką Jums pačiai duoda mediacija? Ko mokotės iš ginčo šalių?
– Ar tai būtų mediacijos procesas, ar teisminis ginčas, nuolat mokausi pagarbos žmogui. Į mediacijos posėdžius ateina įvairių sluoksnių žmonių, dalis jų kartais menkina, įžeidinėja šalia esančius žmones ir teisėjus, elgiasi nepagarbiai. Tai kas, kad mūsų nuomonės nesutampa, – laikausi pozicijos, jog savo nuomonę reikia grįsti faktais ir pagarba kitam.
– Kokio teisėjo, Jūsų nuomone, tikisi žmonės? Ar tradicinis teisėjo stereotipas – konservatyvus, uždaras, nuo emocijų ir visuomenės atsiribojęs žmogus – tebėra aktualus šiandien?
– Daugelis žmonių susiformavę tokį stereotipą, kad tikras teisėjas turi būti uždaras ir susimąstęs. Aš manau, kad žmonės tikisi paprasto, kvalifikuoto, sąžiningo, bet nearogantiško teisėjo, kuris išspręs jų problemą. Juk teismas – tai vieta, kur sprendžiasi žmonių likimai, todėl be galo svarbu, kad žmogus matytų, jog teisėjui ne vis tiek – jis gilinasi į žmogaus problemą, atidžiai jį išklauso, žiūri į akis . Tokiu teisėju žmonės tiki, kad ir koks sprendimas būtų priimtas.
Laikas jau keičia mūsų suvokimą: didžioji dalis teismo posėdžių yra vieši, bylomis besidomintys asmenys gali dalyvauti teismo posėdžiuose, viešos ir teisėjų biografijos, atrankose dalyvauja visuomenės atstovai. Mano kabinete net langai atviri, be užuolaidų.
Aš esu subalansuoto požiūrio į gyvenimą ir darbą šalininkė. Manau, kad teisėjai yra tos pačios visuomenės dalis, ne iš kosmoso juk esame atskridę. Sutinku, teisėjų temperamentai gali būti skirtingi.
Pavyzdžiui, mano temperamentas toli gražu nėra flegmatiškas: mėgstu bendrauti su žmonėmis, imtis naujų užduočių, džiaugiuosi, jei mano šypsena ir gera nuotaika įžiebia pozityvius jausmus ir pasitikėjimą.
Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kodėl teisėjo profesija įpareigoja mus būti šiek tiek santūresnius teismo posėdyje, apmąstyti, su kokiais asmenimis vengti artimesnio bendravimo. Esu įsitikinusi, kad teisėjo darbas – tik emociškai tvirčiausiems, nes teismo sprendimai turi būti priimami teisingai net ir tada, kai įstatymas sako viena, o teisėjo emocijos – ką kita.
– Ar Jūsų asmeninės savybės Jums labiau padeda, ar visgi sudaro keblumų darbe?
– Galiu drąsiai sakyti, kad mano asmeninės savybės niekada man netrukdė dirbti ir siekti tikslų. Pernai bendradarbių buvau išrinkta teisingumo herojumi. Žinoma, tai tik simbolinis titulas, nes vykdyti teisingumą – mano pareiga. Žmonėms visada maloniau bendrauti su komunikabiliais ir linksmais žmonėmis. Kam patinka paniurėliai?
Žinau viena, kad teisingumas grįžta teisingumu, meilė – meile, geras žodis – geru žodžiu, o pavydas, pagieža, blogas poelgis – tuo pačiu.
– Pastarųjų dešimtmečių mokslo pažanga sukūrė virtinę robotų, kurių gebėjimai vis plečiami: robotai programuojami valdyti automobilius, mokomi gydyti žmones, atlieka karines užduotis. Kaip manote, galbūt netolimoje ateityje robotai perims teisėjo darbą arba taps mediatoriais – ims taikyti žmones teisme?
– Tai labai sunkus klausimas, į kurį, ko gero, neatsakytų net daugiausia pasiekę kūrėjai.
Informacinių technologijų išradimai, robotai ir dirbtinis intelektas atlieka didžiulę revoliuciją įvairiose pramonės srityse. Vis dėlto, kaip jau minėjau, žmogui visada reikia gyvo bendravimo, o mediatoriaus bei teisėjo darbo esmė ir yra gebėti įsijausti į žmonių problemas, stengtis suprasti šalių reiškiamas emocijas, išgirsti tai, ką jos nori tau pasakyti.
Mediatorius taip pat turi gebėti sukurti ir nuolat palaikyti viltingą, pozityvią ir saugią aplinką, ypač kai ginčo šalys yra sugniuždytos ar suirzusios. Gebėjimas sukurti saugią aplinką dažnai yra raktas į sėkmingą ginčo sprendimą, tai kuria pasitikėjimą mediatoriumi ir pačiu mediacijos procesu.
Ar robotas tikrai gebės staigiai reaguoti į besikeičiančią ginčo sprendimo situaciją, supras žmogaus mintis, užtikrins saugumą? Kol kas drįstu tuo abejoti, tačiau viskas priklauso nuo technologijų vystymosi spartos. Jei mokslininkams visgi pavyks sukurti tokį robotą, kuris turės jausmus ir žmogiškąsias savybes, kodėl gi ne?
– Technologijos palengvina mūsų gyvenimą, bet kartu blaško dėmesį: darbe nuolat skamba telefonas, vienas po kito į pašto dėžutę plaukia laiškai, kalendorius mirga nuo suplanuotų posėdžių, susitikimų su teisėjo komanda, mediacijos dalyviais. Iš kur semiatės tiek energijos ir optimizmo?
– Didžiausias mano energijos šaltinis – laikas su šeima. Aš jiems atiduodu visą savo meilę, rūpestį, globą, tą patį gaudama atgal, ir tai yra didelė laimė.
Mano šviesios atminties tėveliai buvo labai linksmo būdo. Vaikystėje buvau auklėjama taip, kad niekada nenusiminčiau, daug dirbčiau, nepasiduočiau gyvenimo sunkumams.
Be to, esu klaipėdietė. Kadangi gyvenu gamtos prieglobstyje, netoli miško ir jūros, mėgstu šiaurietišką vaikščiojimą su lazdomis, važinėtis dviračiu. Dar man patinka skaityti knygas.
Matyt, iš prigimties esu optimistė – tikiu, jog gėris visada nugalės.