Abortai – irgi didelė problema, tačiau spręsti ją galbūt reikėtų ne tiek draudimais, kiek švietimu ir sąlygų daugiavaikėms šeimoms gerinimu. Čia bažnyčios atstovai galėtų labiau spausti Seimą, Vyriausybę ir tuo būdu parodyti savo pilietinę poziciją, nes mirštamumas Lietuvoje jau seniai aplenkė gimstamumą…
Bet štai trečioji hierarcho nurodyta nedorybė – “prezervatyvai” sukelia tik liūdną šypseną. Vienu metu kovoti prieš abortus ir prezervatyvus - tai tas pats, kaip sakyti: jūs nevalgykit ir nenumirkit iš bado. Tuo metu, kai pasaulyje misionierių delegacijos važinėja po mažiau civilizuotas tautas ir aiškina, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo, nuo AIDS, naudojant prezervatyvus, kai kurie mūsų kunigai vis dar kalba tarsi iš XIX amžiaus sakyklų.
Reikėtų jiems atvažiuoti į vaikų namus provincijose ir pasižiūrėti koks Lietuvos ateities genofondas ten auga, pagimdytas asocialių, prasigėrusių motinų, pastojusių neaišku nuo kokio “tėvelio”? Tai padaryta tikrai nenaudojant jokių prezervatyvų – gal tokią ateities Lietuvą matyti nori garbūs kunigai?
Bažnyčios atstovai neretai kalba ir apie jaunimo nusigręžimą nuo tradicinių krikščioniškų vertybių, apie tai, kad jauni žmonės retokai beužsuka į bažnyčią. Tačiau tokie samprotavimai apie prezervatyvus parodo, kad kunigų seminarijoje nepakenktų kokybiškos psichologijos (o gal netgi ir seksologijos) studijos.
Juk norint, kad jauni žmonės Dievo namuose jaustųsi kaip savo namuose, kur jauku, gera, kur esi mylimas – reikėtų pabandyti geriau įsiklausyti į jauno žmogaus sielos ir kūno kalbą? Ir supratus, kad grūmojimais nieko nepakeisi, imti juos globoti, mylėti ir šviesti.
Tačiau čia galbūt iškyla ir kita, daug didesnė problema – pačių kunigų nerealizuotas seksualumas ir jų seksualinis apsišvietimas. Ar gali žmonės su užspausta asmenine seksualika padėti įvairių kompleksų kamuojamam žmogui išbristi iš jo depresijų ir savižudybių liūno?
Be abejo, esama kunigų, kurie savo nerealizuotą seksualinę jėgą sugeba transformuoti į aukštesnę dvasinę energiją ir į atmosferą neišspinduliuoja jokio seksualinio nerimo. Tačiau nemažai esama ir “neramių kunigų” - apie iškrypėliškumus šiame slaptame vyrų pasaulyje pastaruoju metu ir taip nemažai šnekama, rodomi pedofilų teismai Amerikoje etc.
Tad norėtųsi tikėtis, kad ir Lietuvoje kada nors ateis viešesnis apsivalymo, diskusijų momentas – kokios bažnyčios, kokių kunigų reikia Lietuvai - ar įsitempusių ir teisiančių, ar atleidžiančių ir mylinčių? Ar ne dėl nerealizuotos savo asmeninės meilės tiek pagiežos, teisimo ir grūmojimo kitąsyk sklinda iš sakyklų.
Kita vertus, kunigų esama visokių. Dauguma mūsų kunigų yra nuostabūs misionieriai, atliekantys labai daug sunkaus nematomo, kasdienio darbo. Važiuojant link jūros, visada smagu užsukti į Kaltinėnus, pas kunigą Petrą Linkevičių ir pamatyti, kaip jis visa siela rūpinasi šio miestelio žmonėmis, steigia vaikų globos namus, stato sveikatingumo kompleksus, senelių prieglaudas, nenuilsdamas važinėja po verslininkus ir “ubagauja” savo seneliams ir vaikučiams paramos.
Tokį kunigą matydamas supranti, kad šie žmonės Žemėje kuria Dievo namus – ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Jie ne kariauja, o myli ir rūpinasi. Panašią šilumą jauti ir iš jėzuito tėvo Antano Saulaičio, iš broliukų pranciškonų. Duok Dieve jiems sveikatos ir stiprybės, nes Lietuvos provincijoje nūnai - kaip ir kokiais viduramžiais - Bažnyčia dažnai yra vienintelė šviesos institucija, žmogiškumo priebėga ir atsvara tamsybei, alkoholizmui, bulvarinei spaudai bei chamiškai TV.