Pas mus aukštosios araukarijos auginamos vazonuose kambariuose ar oranžerijoje. Norfolko saloje araukarijos vadinamos Norfolko pušimis ar eglėmis ir dažnai puošiamos per Kalėdas. Mes irgi vietoj tradicinės eglės galime auginti ar nusipirkti araukariją ir ją puošti. Augalas įdomus tuo, kad turi taisyklingą sodriai žalią ir labai švelnią lają.

Tinka ne bet kokia vieta

Prieš penketą metų vėlyvą rudenį gavau dovanų nediduką įdomų augalą su smulkiais žaliais lapeliais, primenančiais eglės spyglius. Labai džiaugiausi, kad užsiauginsiu kalėdinę eglutę ir kiekvienais metais nereikės rūpintis, ką papuošti namie švenčių proga. Nors buvau girdėjusi, kad šis augalas labai įnoringas, vis dėlto pabandžiau auginti. Sekėsi ne itin ir padariau išvadą, kad šiam augalui reikia specialių sąlygų.

Araukariją įkurdinau šviesiausiame kambaryje, kurio langai žvelgia į rytų ir vakarų puses, nes augalui reikia švelnios šviesos. Vazoną pastačiau prieš langą, ant gėlių stalelio. Retsykiais jį perkeldavau ant rytinės ar vakarinės palangės.

Linksta į šviesą

Araukarijai ant palangės vietos užteko, kol ji buvo maža. Po dvejų metų, kai augalas paaugo, ant palangės pasidarė per ankšta. Jos ūgliai pradėjo remtis į stiklą, nustojo augti. Augo tik tie ūgliai, kurie buvo ant šakų į kambario pusę. Teko nukelti nuo palangės ir paieškoti vietos ant didesnio stalo, nes pastačius ant žemės mažai eglutei buvo pernelyg tamsu. Pasukau vazoną į šviesą taip, kad paaugtų trumposios šakutės ir susilygintų su pailgėjusiomis kitame augalo šone.

Tada supratau, kad vazoną reikia sukioti. Dabar dažnai, maždaug kas 2-3 dienas, vazoną pasuku 180 laipsnių kampu, kad šakos augtų simetriškai, nenulinktų dėl šviesos stygiaus ir būtų sodriai žalios.

Jei kambariai yra pietinėje pusėje, kur patenka tiesioginiai saulės spinduliai, yliški araukarijos lapeliai pagelsta. Jie nuo ryškios šviesos apdega ir netenka labai gražios, tik araukarijai būdingos žalumos. O patalpos šiaurinėje pusėje, kur per maža šviesos, araukarijai taip pat netinka - šakelės nusvyra, auga menkai, neproporcingai. Kartais lapeliai net pradeda džiūti ir kristi.

Temperatūra ir drėgmė

Į mūsų gėlių parduotuves atvežama įvairaus aukščio araukarijų - nuo keliasdešimties centimetrų iki pusantro metro, tačiau patiems iš mažo augalo išauginti šią gražuolę ne taip paprasta. Tik pas vieną gėlininkę Tauragėje mačiau maždaug iki dviejų metrų jos pačios išaugintą araukariją. Klausiau, kaip pavyko? Moteris sakė, jog svarbiausia nelaikyti augalo visą laiką šiltai, žiemą ji vazoną visada išneša į vėsią verandą.

Literatūroje irgi perskaičiau, kad žiemą araukarijoms patinka vėsesnis oras, todėl aš svetainėje prisuku radiatoriaus rankenėlę, sumažinu temperatūrą iki 10-13 laipsnių. Maždaug vieną kartą per 10 dienų nupurškiu augalą minkštu vandeniu. Purkšti reikia būtinai minkštu vandeniu, kitaip ant žalių šakų liks kalkių pėdsakų.

Žiemą nemėgsta sauso ir šilto oro

Dauguma butų turi centrinį šildymą, kurio negalima reguliuoti ir dėl kurio oras yra sausas bei šiltas. Todėl žiemą išlaikyti araukariją neturint tinkamų patalpų labai sudėtinga. Joms būtinas vėsus ir drėgnas oras, o bute sudaryti tokį sunku. Ten, kur patalpos šildomos krosnimis, araukarijos jaučiasi puikiai. Tad jeigu nusprendėte įsigyti ar kam nors padovanoti žavią eglutę, verta prisiminti šią sąlygą: jei bute nėra vėsių patalpų, pirkti ar dovanoti šio augalo neverta.

Kaip ir kiek auga

Jei temperatūra patalpoje aukšta - apie 18-25 laipsnių, žiemą vidutiniškai tokia mūsų kambariuose ir būna, o šviesos irgi per mažai, pradeda gelsti ir kristi araukarijos lapeliai, apatinės šakelės. Geriausias vaistas - išnešti augalą į vėsią patalpą.

Šiltame ir sausame kambaryje būtina drėkinti kambario orą, augalą 2 kartus per dieną purkšti vandeniu. Mačiau araukariją auginamą vonios kambaryje (tokiame, kur yra langas), baseino patalpoje. Švelniai drėgnoje patalpoje jos jaučiasi puikiai.

Tiesa, vasarą ir kambaryje, ir lauke, ypač medžių paūksmėje, araukarijai irgi patinka. Tad tuo metu problemų paprastai nekyla. Kambaryje auginama araukarija per metus paauga 5-20 centimetrų - per vieną menturį - šakų atsišakojimą. Jaunos šakelės išsidėsto horizontaliai, sudarydamos penkiakampę žvaigždę.

Araukarija yra viena lėčiausiai augančių kambarinių gėlių. Esant tinkamoms sąlygoms, ji auga taisyklinga piramidės forma.

Substratas

Po dvejų metų dovanotą eglutę, atsargiai saugodama šaknis, balandžio mėnesį persodinau į 16 centimetrų skersmens molinį vazoną. Į jį pripyliau kompostinės žemės, smėlio ir nerūgščių durpių mišinio (3:1:1), kurio pH 5,5-6,5. Į vazono dugną padėjau keletą molinių šukių, kad ten nesilaikytų vanduo.

Galima nusipirkti tokio rūgštingumo gatavo durpių substrato, tai daug paprasčiau, nei pačiam ruošti mišinį. Bet augalas geriau veša pasodintas būtent į tokį žemių mišinį. Po metų persodinsiu dar į didesnį vazoną, kurio skersmuo bus 22 centimetrai.

Laistau pagal poreikį - vasarą gausiau, rudenį ir žiemą retai ir būtinai minkštu vandeniu. Kuo kambaryje žiemą vėsiau, tuo rečiau laistau. Vandens nepilu į vazoną, tik į lėkštutę. Kiek reikia araukarija šaknimis įsiurbia, o perteklių nupilu, kad žemė neužmirktų. Tiesa, vasarą galima vandenį pilti ir į vazoną.

Jei araukarija auga pernelyg drėgname substrate, nulinksta ir pagelsta šakos, pradeda pūti šaknys. Tokiu atveju būtina ilgesnį laiką nelaistyti, kad substratas išdžiūtų. Galima palaistyti keletą kartų kalio permanganato tirpalu ar fungicido previkuro tirpalu (l arbatinis šaukštelis - 5 litrai vandens).

Jei augalas neatgauna jam būdingos žalios spalvos, pabandykite persodinti į naują žemę, prieš tai patrumpinę apnykusias šaknis.

Tręšimas

Nuo kovo iki liepos pabaigos kas tris savaites tręšiu skystomis trąšomis, skirtomis lapinėms kambarinėms gėlėms (l arbatinis šaukštelis - 10 litrų vandens) ir lauko spygliuočiams (šiomis tręšiu du kartus mažesne doze nei nurodyta ant pakuotės). Araukarijos nemėgsta didelių trąšų dozių, jautrios per didelei maisto medžiagų koncentracijai.

Tad jei pavyks keletą metų išlaikyti šį įdomų augalą, kasmet galite turėti nuostabaus grožio ir nepaprastai žalią Kalėdų eglutę.