Prieš pusmetį atlikti tyrimai rodo – tai tiesa. Vilniečiai džiaugiasi kylančiais naujutėlaičiais dangoraižiais. Tiesa, yra keletas, kurie dejuoja, lyg kas kirstų Anykščių šilelį ar vėl griūtų Trakų pilis. Gal jiems vertėtų apsilankyti pas psichiatrą – juk sostinė ne griūva, o tik auga?
Prisipažinsiu – prie potencialių psichiatrų pacientų priklausau ir aš. Man maniakiškai norisi paskandinti Neryje “Delfiną”, išsprogdinti “Novotelį”, nukapoti dešimt aukštų nuo “Europos” viršūnės.
Kažkodėl matydama naujo architektūros šedevro griaučius prie Mindaugo tilto, svajoju, jog dar nebaigtą statinį nuneštų koks uraganas. O nuvažiavusi į Žirmūnus, pirmiausia baisiuosi ne sovietinėmis degtukų dėžutėmis, o ant vaikų žaidimo aikštelių pastatytais naujos statybos daugiabučiais.
Ir galvoju – gal mane ėda lietuviškas nevisavertiškumo kompleksas, peraugantis į pavydą. Juk dar negreit (arba niekada) turėsiu privačius apartamentus 33 dangoraižio aukšte. Gal iš ten Šnipiškių gaisrai atrodo lyg fejerverkai?
Dauguma architektų turbūt irgi bijo pasirodyti pavydūs – tik patyliukais, anonimiškai, jie tvirtina – užsakovai jau seniai nebereikalauja projektuoti “architektūros”. Užtenka kvadratinių metrų, taip pigiau.
Filosofuoti, ar Vilnius tikrai gražėja - pernelyg pavojinga. Architektūros profesionalai užmėtytų kritikos bombomis. Sakytų, nesuprantu moderniosios architektūros, sakytų, kažkada ir Vincentas van Gogas atrodė š…
Grožis - sąlyginas dalykas. Štai Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas modernųjį Vilniaus veidą komentuoja taip: „kai tik atsiranda naujas objektas tuščioje erdvėje, jis žiūrisi vienaip. Bet kai užsistato visa erdvė, viskas visai kitaip“.
Taigi, garbaus architekto manymu, jei pastatas netinka prie aplinkos, reikia pastatyti dar naujų – ir viskas bus gerai.
Gal jis teisus?
Šią vasarą, atostogaudama perskaičiau keletą minčių, kurios, atrodo, adresuotos pačiam K. Pempei. Garsus prancūzų architektas Jean Nouvel savo paroda „Louisiana Manifesto“ kviečia kovoti su tais, kurie stato, neatsižvelgdami į kontekstą. Kodėl? Jis tikina - tokia architektūra žudo emocijas.
J. Nouvel mintis, išspausdintas ant didžiulių plakatų, pamačiau parodoje Danijoje. Nedideliame Humlebaek miestelyje, netoli Kopenhagos, yra didelis meno centras - Louisiana.
Jis šiek tiek primena mūsiškį Europos parką – lauke skulptūros, paėjus takeliu krūmuose netikėtai galima atrasti namelį ar kažkur vedančius laiptus. Galima prisėsti pievelėje ir stebėti jūrą. Tarsi nematomoje, įsiliejančioje tarp krūmų ir medžių galerijoje eksponuojami žymiausių pasaulio dailininkų kūriniai.
Tai vieta, kurią sunku apibūdinti, reikia pajausti – tiesiog ten būti labai gera. Prisimenu – taip nesinorėjo išeiti, kai meno centro darbo laikas baigėsi.
J. Nouvel manymu, Louisiana – įrodymas, jog architektūra gali būti kitokia. Ji gali atskleisti geografiją, istoriją, spalvas, horizontus, šviesą. Garsus architektas šiame meno centre savo „Louisiana Manifesto“ agituoja menininkus kovoti su tais, kurie „gamina“ bedvasę architektūrą.
Jean Nouvel manymu, svarbiausia geros architektūros sąlyga - prisitaikyti prie kraštovaizdžio, atskleisti jo dvasią, unikalumą. Kurti pastatą – šventas veiksmas, tarsi mikropasaulio kūrimas.
„Mes privalome laikytis jautrumo ir poezijos taisyklių, įsiklausyti į kvapus, spalvas, charakterius, saulę, lietų, jūrą ir kalnus“ – rašoma manifeste.
J. Nouvel tikras – architektūra labai stipriai veikia žmones. O tokia architektūra, kuriai svarbu tik kiekybė, tik naujų statinių skaičius, į skaičius paverčia ir pačius žmones. Pranyksta individualumas, jausmai, svajonės.
Deja, tokia filosofija lietuviai pradės vadovautis negreit. Pinigai paprastai nužudo norą kurti poeziją. Architektų mąstymas pasikeis tik tuomet, kai jų klientai pradės suprasti - nepakanka gražaus interjero ir puikaus vaizdo pro langą. Namo eksterjeras – taip pat prestižo reikalas. Juk butas meno kūrinyje kur kas vertingesnis nei butas stiklo akvariume.
Jei visi užsakovai būtų mąstę tik apie buto vidų, pasaulis neturėtų tokių šedevrų, kaip Antonio Gaudi namai Barselonoje, ar Hundertswasser namas Vienoje.
Pabaigai – optimistinė gaida. Vienas pažįstamas menininkas-filosofas man pasakė – nežiūrėk į viską taip kritiškai. Vilnius - dar toks jaunas miestas, jis išgyvena paauglystę. Jam knieti būti tokiam pat, kaip visi, būti europietiškam.
Pasipuoš blizgučių makiažu, pasipuikuos dešimt, dvidešimt, na, gal šimtą metų – ir praeis. Subręs visuomenė, subręs miestas. Gaila tik, jog tai, kas pastatyta, nepranyks taip lengvai, kaip spuogai nuo paauglio veido.