Geri klausimai, ar ne? Bet aš neketinu prisijungti prie taip klausinėjančiųjų choro – tas choras netyla jau penkiolika metų, žiniasklaidoje beveik kasdien galima rasti labai rimtų samprotavimų šia tema.
Manau, pats laikas paklausti kitaip (ne, iliuzijų išsklaidyti pagraudenimų monotoniją neturiu, tenoriu į ją atkreipti dėmesį): paklausti, ką reiškia TOKS klausimas.
Ką apie mus sako polinkis jį kelti – polinkis sopulių varstoma mina veltis į ŠTAI TOKIAS diskusijas? Kokios yra ŠIO klausimo kėlimo sąlygos? Ką nurodo TOKIA gramatika?
Dar paprasčiau: kokiomis bendromis prielaidomis apie visuomenę, istoriją, socialines ir politines problemas remiasi tie, kas mėgsta medicinines metaforas, tie, kam jos nerėžia ausies (neerzina savo banalumu, netrikdo didaktišku tonu ar “socialinės inžinerijos” tradiciją primenančiu žodynu)? Tai yra, ar nebūtų įdomiau pertraukti diagnozių ir galimų receptų litaniją ir atidžiau apžiūrėti patį klausimą?
Atsisakymas jį kelti nereiškia gėrėjimosi status quo. Atsisakymo priežastis – NE įsitikinimas, kad posovietinės erdvės gyventojų elgsena, socialinės praktikos, savęs ir aplinkos suvokimo būdai nėra kai kuriais atžvilgiais stebinantys, juokingi, kenksmingi, pavojingi, nepriimtini ir todėl keistini; NE manymas, kad jokių problemų, paprastai talpinamų po “mentaliteto” rubrika, nėra. Anaiptol.
Atsisakymas reiškia nepritarimą keistai medicininio žodyno ekspansijai – nepritarimą įpročiui medicininiais terminais kalbėti apie socialinius reikalus ir reiškinius. Nepritarimą, kurio priežastis – abejonė tokio įpročio nekaltybe (ir abejonė analogijų nekaltybe apskritai).
Mat tas įprotis remiasi visa eile gan įdomių prielaidų – klasikinių, bet, deja, politiškai liūdnai pagarsėjusių.
Pirma, kai visuomenė mąstoma kaip sergantis subjektas, daroma prielaida, kad visuomenė yra arba turėtų būti vieningas organizmas, kurio organai-dalys (individai, socialinės grupės ar institucijos) privalo tarnauti aukštesniam tikslui ir egzistuoja tik dėl jo.
Visuomenė personifikuojama: tampa persona, tiksliau, hyper- ar superpersona, monolitu, o visos mažiau bendros socialinės esybės suvokiamos kaip jos priemonės ar funkcijos.
Visuomenė tada – tikrasis ir vienintelis individas (nedalomas, savarankiškas subjektas), o jos nariai – tik ląstelės, statybinė medžiaga, svarbi tiek, kiek naudinga didžiajam Molochui.
Antra, daroma prielaida, kad socialinės negandos yra tokio pat pobūdžio, kaip ir organinės. Nepriimtinas socialinis reiškinys yra “liga”. Nepriimtinumas sutapatinamas su liga.
Užuot kritikavus, visuomenė patologizuojama. O patologizacija – kritikos priešingybė, ji užkerta kritikai kelią, užčiaupia burną savo neginčijama diagnoze (kokie gali būti ginčai su ligoniais?).
Užuot svarsčius, priimtina tai ar nepriimtina, jei nepriimtina, tai kodėl, nuo kalno skelbiamas pamokslas-diagnozė. Viešoji erdvė tampa Gydytojo priimamuoju, kur dominuoja pašnekesiai apie ligas ir laukiama išmintingo eksperto sprendimo.
Mes pratinami prie minties, kad Gydytojas(-ai) egzistuoja ir kad jis (jie) – būtinas(-i). Kad visuomenė yra masė, kūnas, objektas, kuriam reikalinga profesionali pagalba “iš šalies”: pasveiksite, jeigu klusniai vykdysite Gydytojo(ų) nurodymus. Gydytojas žino viską: jis žino, kas yra liga, kokie jos simptomai, priežastys ir pasekmės, ir kaip ją gydyti. Tas Gydytojas įtartinai primena Gelbėtoją-Mesiją.
Jeigu visuomenė – subjektas, kuris serga ir kurį galima ir reikia gydyti, tai kažkur, dera manyti, egzistuoja trokštama sveikata – tokia socialinė būklė, kai “mechanizmas” veikia puikiai, kai nėra jokių problemų, jokių anomalijų, jokių deviacijų. Tikra Arkadija…
Tą būklę, beje, jau esame patyrę praeityje – juk susirgti galėjo tik tas, kas anksčiau buvo sveikas (Įdomu, KADA mes buvome tokie sveikučiai: prieš penkiolika metų, tarpukariu, o gal vytautinėje epochoje? Ir kuo konkrečiai pasireiškė mūsų sveikata?). Taip kuriamos bereikalingos iliuzijos.
Visuomenės šito žodyno dėka suskirstomos į “sveikas” ir “sergančias”, o patologizacija tampa kasdieniu, įprastu visų ir kiekvieno užsiėmimu.
Pakilūs samprotavimai apie visuomenę “iš šalies” (inteligentai – nepainioti su intelektualais – mėgsta įsikurti tame saugiame kampe) neabejotinai prisideda prie visaapimančios patologizacijos, kuri jau nieko nebestebina: žodeliai, vienaip ar kitaip nurodantys ligas, pernelyg dažni kalbant apie socialinius santykius, o pomėgis skelbti diagnozes ir siūlyti gydytis kiekvienam, kuris kuo nors nepatinka, tapo tikra manija (jei už kiekvieną tokį pasiūlymą rinktume baudas – biudžetas išaugtų keleriopai).
Bet ko čia kabinėtis? Gal tai tik palyginimas, analogija, metafora, kurios niekas nevertina rimtai? Vaizdinga retorika (sakinys “Visuomenė serga” piliečiams suprantamesnis nei sakinys “Daugumos mąstymo įpročiai nėra tokie, kokie dera demokratinės šalies piliečiams”)?
Taip, žinoma, metafora – kas gi tuo abejoja. Bet metaforos niekada nėra TIK metaforos: jos turi potekstę, jos modeliuoja dalykų suvokimą tam tikru būdu.
Polinkis vartoti tam tikras metaforas – jau ne metafora. Metaforų parinkimas, manymas, kad šiam konkrečiam reiškiniui paaiškinti tinka būtent ši metafora, kažką sako apie to reiškinio suvokimą IKI metaforos. Metafora tą suvokimą išreiškia, patvirtina ir įtvirtina.
Kabutės greitai nusitrina, prie jų priprantama. Kai kas apskritai nežino, kam jos reikalingos. Tad gal verčiau diskutuoti, pageidautinas vienas ar kitas reiškinys, įprotis, bruožas ar nelabai, priimtinas ar ne, bet ne ieškoti “ligų” ir “sveikatos”? Gal tiesiog: yra problemų, išsprendžiamų ar ne, bet kam tos kalbos apie patologijas? Tos kalbos tik tęsia ir stiprina tą suvokimo tradiciją, kurią patys pavadinome “liga”.