Radioaktyviosios atliekos kaupsis maždaug iki 2030 m., kol bus visiškai išmontuota IAE. Maždaug 3 proc. (apie 2500 t) iš jų – panaudotas kuras – pavojingiausios ir didžiausio radioaktyvumo, 7 proc. – vidutinio radioaktyvumo kategorijai priskiriamos atliekos, 90 proc. (apie 100 tūkst. kub. m) – trumpaamžės nedidelio ir vidutinio aktyvumo radioaktyviosios atliekos, per 300 metų suskilsiančios į visiškai nepavojingus aplinkai komponentus. Pastarųjų saugojimo problema pasaulyje jau išspręsta.
Europoje egzistuoja per 120 paviršinių trumpaamžių mažo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų saugyklų. Radioaktyvios medžiagos supresuojamos, dedamos į betono konteinerius ir kraunamos į specialius betono rūsius. Nuo gruntinių vandenų jos izoliuojamos vandeniui nelaidžiu moliu, o nuo atmosferos – daugiasluoksniu, erozijai atspariu gruntiniu barjeru iš molio, smėlio ir žvyro.
Archeologiniai tyrimai parodė, kad plūktas molis rūsius nuo vandens apsaugojo net du tūkstančius metų.
ES valstybėse regionai dėl teisės įrengti radioaktyviųjų atliekų talpyklą net varžosi. O Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse trumpaamžių atliekų saugojimas dažnai painiojamas su panaudoto branduolinio kuro, kurio talpyklos projektuojamos giliai po žeme, problema.
Specialistai – už Galilaukę
Iš devynių tirtų vietovių išsirinktos dvi – Apvardų ir Galilaukės (Ignalinos r.) aikštelės. Kilus nesutarimams su vietos valdžia dėl Apvardų, Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros (RATA) specialistų akys vis labiau krypsta į už 3 km nuo elektrinės esančią Galilaukę, juolab kad 700–800 m ilgio kalva 2003–2005 m. detaliai tyrinėta.
Pasak Geologijos ir geografijos instituto (GGI) mokslininko Jono Mažeikos, uolienos šioje vietoje yra kietos, mažai plastiškos, todėl radionuklidai „nemigruos“ į požeminius vandenis ar vos už kelių šimtų metrų telkšantį Drūkšių ežerą.
„Iškasus šulinį už 150 m nuo talpyklos, jo vanduo būtų tinkamas gerti“, – teigia mokslininkas. Kalvos atsparumo tyrimai parodė, kad jos šlaitai tvirti. Seisminiu požiūriu ši vieta nepavojinga: nors po kalva aptiktas senas tektoninis lūžis, jis yra neaktyvus. Teigiamai šį pasirinkimą įvertino ir švedų ekspertai.
Kaimynai skundžiasi
Žemė Galilaukėje netinkama aktyviai žemdirbystei. Dauguma aplinkinių sodybų šeimininkų čia tik vasaroja. 3 km spinduliu yra vos 18 registruotų gyventojų. Talpykla užimtų 3 ha, kartu su apsaugos zona ir pagalbiniais statiniais – apie 40 ha. Vienintelė sodyba, galinti atsidurti talpyklos sanitarinės apsaugos zonoje, priklauso jau ne kartą žiniasklaidos dėmesio sulaukusiai Marijai Saulevič. Ji neprieštarauja būti iškelta. Tiesa, moters apetitas, regis, didėja. „Jei pastatys namą kaip Algirdo Brazausko, kodėl neišsikėlus?“ – jau nežinia, juokauja ar rimtai kalba vietos senutė.
Galilaukė yra tik už 700 m nuo Baltarusijos sienos, už kurios driekiasi gražiausias šios šalies nacionalinis parkas, ir Drūkšio ežero, maitinančio didžiausios Latvijos upės – Dauguvos – baseiną. Nors šių šalių specialistai, anot RATA direktoriaus Dainiaus Janėno, bėdos dėl to nemato, politikai sukėlė didžiulį triukšmą, net pasiskundė Europos Komisijai. Esą IAE, pastatyta Lietuvos pakraštyje, šalies teritorijai žalos nepadarys: atsitikus avarijai, vyraujantis vėjas radiaciją neštų į Latvijos ir Baltarusijos pusę.
Planuojama statyti talpykla irgi labiau veiks kaimynus nei lietuvius. Lietuvos ekspertai teigia, kad požeminis vanduo čia yra 300 m gylyje, todėl, net nutekėjus radioaktyvioms medžiagoms, iš vienos valstybės į kitą jos nenutekės. Pasak Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininko Sauliaus Kuto, toks neigiamas baltarusių požiūris galėjo atsirasti ir dėl to, kad Baltarusija rengiasi statyti savo atominę elektrinę. Oficialiai apie tai nekalbama, tačiau gandai netyla.
Mero apetitas
Labiausiai talpyklos projekto rengėjams pagalius į ratus kiša į IAE regioninę tarybą susibūrę Ignalinos ir Zarasų rajonų bei Visagino miesto merai. „IAE šiam kraštui atnešė tik nuostolius. Baimė, kurią kelia čia stūksanti elektrinė, sumažino investicinį regiono patrauklumą. Esame vieni labiausiai atsilikusiųjų Lietuvoje. Uždarius elektrinę čia galėtų prasidėti atgimimas, tačiau talpykla padėtį dar labiau pablogins. Psichologiškai kils didesnė baimė, todėl verslininkai nenorės čia investuoti, taigi nebus ir turizmo infrastruktūros, kuri galėtų būti sėkmingai vystoma.
Taigi valstybė turėtų parengti priemones, kad šio regiono atotrūkis nuo Lietuvos mažėtų“, – teigia Ignalinos rajono meras Bronis Ropė. Atmesdami kaltinimus reketavimu, trijų savivaldybių merai pasiryžę nusileisti tik tuo atveju, jei regiono plėtros planui bus skirta 640 mln., infrastruktūros plėtrai – 420 mln., o dėl talpyklos statybų atsirasiančio neigiamo poveikio šalinimui – 200 mln. Lt. Šią sumą jie norėtų gauti per 30 metų.
Tokie merų reikalavimai pašiurpino net prieš atominę energetiką nusiteikusius žaliuosius. Esą Lietuvoje yra regionų, kurie atrodo gerokai prasčiau, o šio regiono gyventojai už elektrą moka net perpus pigiau, tad nevertėtų spekuliuoti baimės faktoriumi.
„Kaip nuoseklūs atominės energetikos priešininkai turėtume pirmieji gultis kryžiumi prieš tokius planus. Tačiau mes pasisakome už tokio kapinyno statybą ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymą pagal pažangiausias technologijas“, – teigė aplinkosaugos bendrijos „Atgaja“ atstovai.
Pasak GGI mokslininko Ričardo Baubino, šis atokus kraštas tuštėja jau ne vieną dešimtmetį, jame mažėja jaunų žmonių, o senieji aktyvia veikla neužsiima. Tokia aplinka statyti talpyklą – itin palanki, o jos poveikis socialinei aplinkai bus labiau teigiamas negu neigiamas: bus nutiesti keliai, renovuotas medicinos punktas ir pan.
Nauja aikštelė
Įsipliekus ginčams, RATA specialistai šią vasarą pradėjo tyrinėti dar vieną galimą aikštelę visai šalia IAE – buvusiame Stabatiškės kaime (Visagino r.). Žemė čia priklauso IAE, todėl kiltų mažiau rūpesčių derinant projektą. Pagal dabartinius Lietuvos įstatymus, anot ekspertų, projektą su Savivaldybe tenka derinti iki penkių kartų, ir bet kuriame derinimo etape ši turi teisę pasipriešinti. Talpyklą šioje vietovėje reikėtų dalyti į dvi dalis – jas skirtų apie 500 m miško juosta. Vandeningasis sluoksnis čia yra labai arti žemės paviršiaus, todėl nemažai lėšų reikėtų investuoti į drenavimo sistemą, melioracijos darbus. Tačiau ši teritorija jau buvo pažeista statant elektrinę, todėl įrengiant talpyklą nebūtų padaryta didelės žalos aplinkai, nereikėtų daug lėšų infrastruktūrai ir keliams.
Kadangi teritorija yra šalia elektrinės, nereikėtų daug pagalbinių pastatų, tad būtų įmanoma tilpti į mažesnį – 20 ha plotą. Pagaliau, nereikėtų mokėti kompensacijų Savivaldybei už žemę. Todėl, anot RATA skyriaus viršininko Stasio Motiejūno, dabar sunku spręsti, kuris projektas būtų iš tiesų brangesnis.
Akivaizdu viena: įrengus talpyklą ne tik atpigtų IAE eksploatavimo nutraukimas, bet ir padidėtų žmonių bei aplinkos apsauga. Nespėjus laiku įgyvendinti projekto, tektų statyti naujas radioaktyviųjų atliekų saugyklas, o tai dešimtimis milijonų litų padidintų jų tvarkymo išlaidas.
Tyrimai Stabatiškės aikštelėje bus tęsiami kitais metais. Metų pabaigoje planuojama baigti vertinti visų trijų aikštelių poveikį aplinkai ir sulaukti Vyriausybės sprendimo dėl galutinės vietos patvirtinimo. Talpyklos statyba įvertinta beveik 476 mln. Lt. Darbus planuojama pradėti 2008 m., o eksploataciją – 2012 m.