1. Teismo proceso formalizmas
Priimdamas sprendimus teismas visais laikais rėmėsi tam tikrais įrodymais. Vėlyvaisiais viduramžiais teismuose vartotas terminas „idealieji įrodymai“ – „Dievo teismas“, t. y. įrodymai, pagrįsti įsitikinimu, kad Dievas tiesos pusėje. Dievo valios atspindžiai aplinkoje buvo suvokiami kaip asmens nekaltumo žymės. Skiriamos trys idealiųjų įrodymų rūšys: ordalijos, ritualinė bylininko priesaika, teismo dvikova.
Ordalijos – tai teismo paskirti išmėginimai vandeniu, ugnimi ir kt., kurių rezultatai, paliktos žymės turėjo patvirtinti ar paneigti kaltinimus. Bene populiariausia ordalija buvo išmėginimas vandeniu, pačių dvasininkų kai kur Europoje taikytas raganavimo bylose net iki XVII a. vidurio.
1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute ordalijų ir teismo dvikovos nebeliko, tačiau greta daiktinių, rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų ir prisipažinimo įtvirtinta ir ritualinė priesaika. Dokumentai ir daiktiniai įrodymai turėjo lygią teisinę vertę, o ritualinė priesaika, nors ir paremta priesaikos pagalbininkų, buvo mažesnės vertės ir taikyta neturint minėtų įrodymų.
2. Teisėjo priesaika
Pirmoji žinoma teisėjo priesaika Lietuvoje įtvirtinta 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute. Joje aiškiai suformulotas iki šiol svarbiausias teisėjo nepriklausomumo reikalavimas.
Pagrindiniai skirtumai, lyginant su šių dienų teisėjo priesaika yra du:
šiandien galima prisiekti be Dievo pagalbos;
senojoje priesaikoje dovanos teisėjui minimos tik kaip nedarysiančios įtakos sprendimo priėmimui ir iš esmės nebuvo draudžiamos, nes teisėjais tuomet būdavo skiriami tik kilmingi asmenys, kurie atlikdavo pareigą valstybei ir atlyginimo iš valstybės negaudavo.
Dabartinė teisėjo priesaika: teisėju paskirtas asmuo, prieš pradėdamas eiti pareigas, iškilmingoje aplinkoje prisiekia jį paskyrusiems šalies Prezidentui arba Seimui. Prisiekiantis asmuo turi teisę perskaityti priesaikos tekstą:
Aš, teisėjas (-a) (vardas, pavardė), iškilmingai prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), humaniškas (-a), saugoti man patikėtas valstybės paslaptis ir visada elgtis, kaip dera teisėjui. (Toliau galima nesakyti) Tepadeda man Dievas.
Teisėjas prisiekia dėvėdamas mantiją. Jis priesaikos tekstą pasirašo. Priesaikos tekstas laikomas teisėjo asmens byloje.
3. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas
Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas įsteigtas 1581 m. kovo 1 d. Varšuvoje vykusiame Seime. Iki pat 1792 m. šio teismo posėdžiai vykdavo skirtinguose miestuose, teismas neturėjo vienos buveinės. Tai kėlė daug nepatogumų, nes pasibaigus kadencijai į kitą vietą turėjo vykti ne tik teisėjai, bet ir apsaugos dalinys, taip pat ten buvo gabenamos ir teismo knygos, neretai netgi kaliniai ir maisto produktai. Tik 1792 m. priimtas nutarimas, kad Tribunolas veiks vienoje vietoje, būtent Vilniuje. Pirmieji Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo rūmai iki šių dienų neišliko.
Lietuvos Vyriausiajame Tribunole galiojo draudimas bylos nagrinėjimo metu teisėjams palikti savo darbo vietą ar išsiskirstyti į namus nepriėmus sprendimo – dėl to kiekvienas teisėjas į teismo pastatą turėjo atsigabenti net ir savo patalus.
4. Pirmoji teisėjų dinastija – Romerių giminė
Teisėjų dinastijos – nenaujas reiškinys. Tikėtina, kad teisininko karjerą žinomas pedagogas ir profesorius, o kartu ir ilgus metus teisėju įvairiausio lygmens teismuose dirbęs Mykolas Romeris savo profesiją pasirinko skatinamas savo prosenelio Mykolo Juozapo Romerio pavyzdžio.
Mykolas Romeris (1880–1945 m.) – Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio ideologų. Nuo 1920 m. lapkričio 20 d. dirbo Kauno apygardos teismo teisėju, o 1921 m. birželio 15 d. paskirtas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo, kur dirbo iki 1928 m., nariu teisėju.
Mykolas Juozapas Romeris (1778 –1853 m.) – Vilniaus gubernijos vyriausiojo teismo Antrojo departamento pirmininkas (1803–1806 m.), to paties teismo Laikinojo departamento pirmininkas (1806–1812 m.), Teismo edukacinės pirmininkas (1817–1826 m.), Radvilų komisijos pirmininkas (1820–1826 m.).
5. Lietuvos Respublikos teismų steigimas
1918 m. gruodžio 15 d. Lietuvos teisingumo ministro Petro Leono įsakymu įsteigti nepriklausomos Lietuvos teismai. Įsakyme nurodyta perimti bylas iš vokiečių administracijos ir pradėti naujų teismų darbą.
6. Antanas Kriščiukaitis – iškilus Lietuvos tarpukario teisėjas
Antanas Kriščiukaitis – pirmasis ir ilgametis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, ypač vaizdžiai kalbėjęs apie teisėjo profesiją, kurios tikrai negali pakeisti dabar besikuriantis dirbtinis intelektas: nors teismas ir įpareigotas kiekvieną savo žingsnį sieti su įstatymu, tačiau, A. Kriščiukaičio nuomone, jis nėra „teisės normas gaivinantis negyvas aparatas“.
7. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo darbas Kaune
Vyriausiojo Tribunolo steigimo pradžia galima laikyti 1918 m. gruodžio 10 d. Valstybės tarybos prezidiumo (jį tuomet sudarė A. Smetona, J. Staugaitis ir S. Šilingas) įsakymą, kuriuo, nustatyta tvarka teisingumo ministrui Petrui Leonui pristačius, A. Kriščiukaitis buvo paskirtas Vyriausiojo Tribunolo pirmininku. Iš vokiečių okupacinio aukščiausio teismo perėmęs šešias bylas, teismo primininkas daugiau tuokart nuveikti nespėjo, nes 1919 m. sausio 6 d. sostinę užėmė bolševikai, o jau balandžio 21 d. – lenkai. Neturėdamas galimybių pradėti veiklos, Tribunolo pirmininkas ten pat Vilniuje ėmėsi mokytojo lietuvių gimnazijoje darbo ir tik birželį, gavęs teisingumo ministro įsakymą, atvyko į laikinąją sostinę – Kauną. Pirmas literatūroje fiksuotas oficialus raštas Tribunolo vardu buvo pasirašytas birželio 23 d., o pirmas teisiamasis jo posėdis įvyko rugpjūčio 2 d.
Iš pradžių Tribunolas įsikūrė dabartinėje Laisvės alėjoje, o nuo 1929 m. - naujame pastate.
8. Viena pirmųjų moterų teisėjų Europoje – lietuvė
Pamažu modernėjant visuomenei pirmoji moteris teisėjo pareigas Lietuvoje pradėjo eiti labai anksti – dar 1922 m. teisėja paskirta Elena Jackevičaitė. Be jos, tarpukariu Lietuvoje dirbo dar 4 teisėjos. Kiek anksčiau buvo paskirtos ir pirmosios Norvegijos teisėjos, nors šioje šalyje moterims profesijos įgijimo sąlygos buvo palankesnės. Tuo metu moteris, einanti teisėjo pareigas, buvo retas atvejis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
9. Teismai okupacijų metais
Nuo 1940 m. Lietuvos teritorijoje beveik 50 metų veikė sovietų primesta teismų sistema, kuri ėmė griūti 1990 m. vasario 13 d. priėmus LTSR teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymą. Šiuo laikotarpiu teisėjams buvo ypač sunku išlikti nepriklausomiems, o teismų sistemai padaryta žala neišmatuojama.
1940 m. nauji sovietų teismai pradėjo veikti skubiai panaikinus lietuviškuosius. Po nacių 1945 m. vėl grįžus sovietams teismai toliau kūrėsi labai sunkiai ne tik dėl teisėjo darbui tinkamų asmenų trūkumo, bet ir dėl tuometinio stipraus tautinio pasipriešinimo, todėl pirmieji oficialūs liaudies teismų „rinkimai“, neslūgstant visuomenės įvyko tik 1949 m. Teisėjui, dirbusiam tokioje politinėje struktūroje, kur visą politinę valdžią įgyvendino viena partija, taikydama net savo programinėms nuostatoms priešingus metodus, išlikti nepriklausomam ir bandyti įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą nebuvo lengva.“
10. Nepriklausomi teismai
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo intensyvus teismų pertvarkų metas, trukęs iki pat 2001 m., kai buvo baigta formuoti nauja administracinių teismų sistema.
1993 m. įsteigtas Lietuvos Konstitucinis Teismas, o 1995 m. iš naujo suformuotas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
KOMENTARAS
Knygos „Lietuvos teismų istorija ir dabartis“ redaktorė dr. Dovilė Sagatienė:
Mano apsisprendimą rengti knygą apie Lietuvos teismų istoriją lėmė meilė istorijai ir teisei. Dar studijuodama universitete vis pagalvodavau, kodėl teisės istorija daug kam atrodo tokia nuobodi ir sunki. Todėl šioje knygoje siekiau patraukliai pristatyti mūsų teismų istoriją, įvilkti ją į įdomesnę ir raiškesnę formą.
Galutinai knygos rengimo idėja konkretizavosi prieš trejus metus, kai Nacionalinė teismų administracija nusprendė, kad artėjant nepriklausomos Lietuvos teismų steigimo šimtmečiui būtų prasmingaapžvelgtiteismų istoriją ir pabandyti atskleistinaujusarpamirštusjos aspektus. Praėjus dar metams darbaipajudėjo: pradėta ieškoti atskirus Lietuvos teismų istorijos etapus geriausiai išmanančių autorių, derinti knygos struktūrą ir turinį. Intensyviausias darbas, žinoma, vyko šiąvasarą, kai knygos maketas tiesiogdegėrankose, o skambučiai ir laiškai plaukė nenutrūkstamai.
Ši knyga yra apie lietuviškų teismųgyvenimąnuo mūsų valstybės užuomazgų iki dabar. Knyga prasideda Lietuvos valstybingumo formavimosi metu veikusių teismų apžvalga nuo karaliaus Mindaugo iki Stepono Batoro. Šį periodą pristatoprof. habil. dr. J. Machovenko. Toliau randame istorijos mokslų daktaro A. Stankevičparengtą LDK bajoriškų teismųnuo XVI iki XVIII a. apžvalgą. Teismus, veikusius Lietuvoje Rusijos imperijos laikais, aptarė habilituota istorijos mokslų daktarė prof. T. Bairašauskaitė.
Prof. habil. dr. M. Maksimaitis knygoje analizavo Lietuvos teismus 1918–1940 m. Sovietmečio laikotarpiu Lietuvos teritorijoje veikusius teismus apžvelgiau aš pati, nes šis laikotarpis sutampa su mano mokslinių tyrinėjimų sritimi ir 2013 m. apgintos teisės mokslų daktaro disertacijos tema. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos teismų sistemą nuo 1990 m. apžvelgė ir šiuolaikinę teismų sistemą knygoje analizavo disertaciją apie autentiškos teismų sistemos sukūrimą Lietuvoje parengusi ir apgynusi dr. L. Griškevič.
Vienas esminių knygoje užkoduotų klausimų susijęs su tuo, kiek šiandieninė Lietuvos teisminė tradicija remiasi savo pirmtakais. Deja, tenka pripažinti, kad lietuviško teismo tradicija nėra iki galo susiformavusi, ji ne kartą buvo nutraukta primetant svetimą teisę ir teismus. Todėl dabar turime unikalią galimybę savarankiškai apibrėžti lietuvišką teismą ir įprasminti jį Vakarų teisės tradicijos kontekste. Nors šiuolaikinis lietuviškas teismas savo struktūrą iš esmės perėmė iš tarpukario Lietuvos teismų, o pagrindiniai teismų darbo principai, tokie kaip teisėjo nepriklausomumas, paveldėti dar iš LDK laikų, tačiau gilesnių darbų šia tema nėra atlikta.
Mano galva, galėtume ir turėtume prisiminti daugiau. Galbūt būtų prasminga atgaivinti tam tikrus teismų simbolius, antspaudus ar emblemas, taip pat pažymėti svarbias vietas, sakykim, pirmojo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pastato vietą Pilies gatvės pradžioje. Tikiu, kad teismų istorija mus moko ir drąsina, nes ir gerais, irblogais laikaisžmonės nori tikėtiteisingumuirteismais.
Žmonės nori turėti viltį, kad, esant reikalui, jų pažeistas teises gins orus, nešališkas, spaudimui nepasiduodantis ir nuo dažnai besikeičiančių politinių vėjų nepriklausomas teismas. Todėl šios knygos tikslas yraprimintitai, kas nepelnytai užmiršta, netyčia ar tyčia paslėpta, ir įkvėpti kasdien didžiuotis teisėjo profesija bei padėti atrasti ir įtvirtinti lietuviško teismo vietą Europoje.