Jau ne vienerius metus branduolinių ginklų tema Lietuvoje dažniausiai būdavo neliečiama, apeinama ratu arba simboliškai apleista, kaip ir dauguma Šaltojo karo laikais įrengtų slėptuvių, kuriose saujelė žmonių galėjo tikėtis išgyventi branduolinį karą.

Net ir prabilus apie tokią mirtiną ginkluotę, viešojoje erdvėje kalbos dažnai apsiriboja gandais: ar Kaliningrade yra branduoliniai ginklai? Kokią grėsmę jie kelią? Jei ne gandai, tai nesolidžios, nerimtos diskusijos „apie vieną bombą arba raketą, kurią čia numes ir viską sunaikins“. O kartais viskas baigiasi tiesiog nesusipratimais.

Kai 2010 metų balandį prezidentė atsisakė važiuoti į Prahą susitikti su tuometiniu JAV prezidentu Baracku Obama, ji vėliau savo sprendimą motyvavo nenoru gerti šampano už perspektyvą, kurios esmė – Baltijos šalių interesų neatitikimas.

Barackas Obama ir Dmitrijus Medvedevas

Tai esą buvo siejama su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl strateginių branduolinių ginklų mažinimo (START), nors pastarojoje Lietuvos ar kitų Baltijos šalių vaidmens nė nebuvo.

Tad kai praėjusią savaitę Lietuva audringai aptarinėjo mokytojų streikus, nepastebėtu liko gruodžio 4-ąją Briuselyje vykęs NATO Užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame visos 29 Aljanso valstybės vieningai konstatavo: sukūrusi, išbandžiusi ir dislokavusi naują sparnuotąją raketą Rusija išties pažeidė vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, kurią Maskva ir Vašingtonas pasirašė dar 1987 metais.

Tą pačią dieną JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo Maskvoje kone oficialiai įteikė Rusijos vadovybei ultimatumą: per 60 dienų įrodyti, kad Kremlius gali laikytis įsipareigojimų. Į tai Rusija atsakė naujais sparnuotųjų raketų „Kalibr“ bandymais.

Ir nors tokie veiksmai gali pasirodyti eilinis apsižodžiavimas, iš tikrųjų tai yra reikšmingas atskaitos taškas. Aljanso šalys faktiškai pripažino JAV mestus kaltinimus Rusijai, kad ši sukūrė ginkluotę.
Juk šios INF sutartimi draudžiamos raketos – 9M729 pirmiausiai turėtų kelti nerimą visai ne amerikiečiams, o europiečiams, mat jų skrydžio nuotolis – nuo 500 iki 5 tūkst. km – kitaip sakant, raketos su galimai branduoliniais užtaisais skirtos Europos valstybėms. Vaizdas – kaip ir gūdžiausiais Šaltojo karo laikais – 8-9 dešimtmečiais. O ką tai reiškia?

Mokymuose – provokaciniai pareiškimai

„Ruoškitės branduoliniam karui: pasirengimo jam pratybos – vėl tikros, o mirtinas šokis tik prasideda“, – beveik tuo pat metu Vilniuje neviešame renginyje leptelėjo vienas ekspertas iš JAV.

Būtent jis ir jo žodžiai privertė suklusti: sekant šio amerikiečio atsargius, išsamiai argumentuotus, dažnai skeptiškus ir kritiškus jo pasisakymus ar straipsnius, kuriuose ekspertas dažniausiai užima neutralią poziciją, siūlo nepervertinti Rusijos grėsmės, o Vašingtonui – neskubėti atsakyti į Kremliaus veiksmus, toks pareiškimas nuskambėjo drastiškai, net jei viešojoje erdvėje teiginys „ruoškitės karui“ skamba jau senokai.

Deja, eksperto pavardės atskleisti negalima: sudalyvauti renginyje „Atgal į branduolinį amžių?“, kurio metu aukšti NATO karininkai, ekspertai iš įvairių šalių dalyvavo Baltijos gynybos koledžo organizuotuose mokymuose, išskirtinę galimybę DELFI gavo tik sutikęs laikytis Chatham house taisyklių: galima dalintis informacija, tačiau neleidžiama atskleisti pranešėjų ar dalyvių tapatybių, siekiant atviros diskusijos jautriais klausimais.

Ne paslaptis, kad tokia taisykle kartais mėgstama manipuliuoti, sudarant svarbesnio, nei iš tikrųjų renginio iliuziją. Tad gal ir šį kartą susireikšminę organizatoriai persūdė? Abejonės greitai išsisklaidė – klausantis buvusių ir esamų aukštų NATO karininkų, pareigūnų, iki šiol turinčių prieigą prie slaptų dokumentų ir ekspertų, kurie apie branduolinius ginklus, jų istoriją bei panaudojimo strategiją žino ne iš nuogirdų, šiaušėsi plaukai.

V. Putino ir D. Trumpo akistata

Priežasčių, kodėl šie žmonės nenori būti cituojami – ne viena. Juo labiau, kad tokių pesimizmu, bloga nuojauta ir šaltais argumentais paremtų kalbų neteko girdėti jau senokai, o viešuose renginiuose iš kai kurių šalių atstovų niekada ir neišgirsi.

„Vladimiro Putino kovo mėnesį pristatyti stebuklingieji ginklai – tai branduolinė pornografija, amerikiečiai apie juos žinojo jau anksčiau, klausimas tik tas – kiek jie tokių raketų turi dislokavę“, – tikino jau minėtas amerikiečių ekspertas. Tačiau jis pripažino: rusais pasitikėti negalima, kaip ir pervertinti viešai deklaruojamų dokumentų.

Pavyzdžiui, spręsti apie tikruosius rusų kėslus iš Rusijos karinės doktrinos, kurioje esą galima įžvelgti prevencinių branduolinių smūgių galimybę, anot eksperto, neverta.

„Tai tas pats, kas žiūrėti į dramblio užpakalį ir pagal tai spręsti, kaip atrodo priekis – čia ne operacinis dokumentas. Bet siūlyčiau atsargiai vertinti tą Rusijos – popierinio tigro mitą. Rusai turi pakankamai branduolinių ginklų ir pristatymo priemonių“, – teigė ekspertas.

„Ta nauja rusų raketa, kuri pažeidė sutartį, tėra pleištas į NATO vienybę. Juk atgrasymas visada yra lažybos“, – antrino aukšto rango ekspertas iš Prancūzijos, pripažinęs, kad savo branduolinį pajėgumą turintys ir juo nesidalijantys prancūzai tokį ginklą panaudotų tik tada, jei kiltų tiesioginė grėsmė pačiai Prancūzijai. O jei Lietuvoje žūtų prancūzų kariai? Klausimas liko atviras, mat įtampa dėl Rusijos įvykdytų pažeidimų ir JAV reakcijos į Kremliaus veiksmus persikėlė į Senąjį Žemyną.

„Kur mes buvome anksčiau? Europa turėjo kalbėti vieningai, gerokai anksčiau ir spausti Rusiją, bet to nepadarė, už mus tai vėl atliko amerikiečiai, kurių sprendimas trauktis iš INF sutarties tik dar labiau įkaitino atmosferą“, – pareiškė vienas buvęs aukštas NATO pareigūnas iš Vokietijos. Kalbėdamas argumentuotai, ramiu, dėmesį prikaustančiu tonu, bet kartu ir nevyniodamas žodžių į vatą jis negailėjo priekaištų Aljanso narėms Europoje.

Galiausiai viskas baigėsi aukšto prancūzų karininko provokacija: o kodėl amerikiečių ar prancūzų karys turėtų sulaukti branduolinio smūgio ginant Taliną, Rygą arba Vilnių? Pamėginkite šį klausimą iškelti didžiųjų NATO šalių sostinėse.

Į tai – netikėtai išstojusio estų karininko atsakas: „jei atvirai, mūsų kariai išvyko kautis, liejo kraują ir žuvo dėl dviejų bokštų Amerikoje“.

Tokia reakcija, primenant Estijos ir kitų šalių sprendimą reaguojant į 2001 rugsėjo 11-osios išpuolius Niujorke – siųsti karius į Afganistaną, dar labiau įkaitino atmosferą. Atrodė, kad rankų mostais atvėsinti susirinkusius bandęs diskusijos moderatorius galiausiai išgrynino tik vieną bendrą vardiklį: atgrasymas kol kas veikia ir privalo veikti, nes alternatyva – neįsivaizduojama.

Viskas kartojasi ir eina tik blogyn

Bet ar tikrai? Iš pradžių pernelyg nesireiškę lietuvių karininkai tyliai klausėsi ir godžiai siurbė žinias – iki šiol daugelis apie branduolinį karą galėjo tik domėtis savarankiškai.

O kas, jei neįsivaizduojama nutiktų? Gal tas visuomenėje įsišaknijęs „viena bomba ir viskas“ mitas yra tiesa? Arba kaip tik atvirkščiai – kuo daugiau tokių ginklų turėsime, kad ir pas save, tuo saugesni būsime – juk praėjęs Šaltasis karas nesibaigė branduoliniu Holokaustu, o sovietų imperija tiesiog nebepajėgė išlaikyti savęs ir subyrėjo.

Ne visiems renginio dalyviams branduolinis konfliktas atrodo svetimas, tolimas ar praeities reliktas. Dešimtmečius trukusios iliuzijos apie taikią, nedalomą Europą, JAV ir Rusijos draugystę bei susitelkimas ties kitomis temomis griuvo 2014-siais Kryme. Bent jau taip kalbėjo vienintelis oficialiai DELFI sutikęs šnekėti mokymų dalyvis – Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas Kristensenas.

Hansas Kristensenas

Jis pabrėžė, kad daugelis šiandieninių sprendimų priėmėjų jau nebepamena tos įtampos, kuri tvyrojo tarp Vašingtono ir Maskvos Šaltojo karo įkarštyje – 9 dešimtmetyje, kai viena į kitą laikė nutaikiusios dešimtis tūkstančių branduolinių ginklų. Bet dabar atrodo, kad viskas kartojasi: rusai kuria naujas raketas, JAV traukiasi iš sutarties, abi pusės aštrina retoriką ir, regis, ginkluojasi vis labiau, tai negi viskas kartosis?

„Manau, taip – gal nebus tas intensyvumo lygis, bet ironiška, kad 3 dešimtmečius trukęs įsivaizdavimas, kad tie ginklai jau praeitis, kad didelio karo grėsmė mažėja, neva dabar gali bauginti tik atsitiktiniai purvinų branduolinių bombų panaudojimų atvejai – visa tai nuėjo grimzta į užmarštį. Grįžtama prie tos minties, kad gali kilti didelis karas panaudojus branduolinius ginklus.

Be to, artimiausiu metu nė viena šalis nenorės atsisakyti savo branduolinių ginklų, nors ir branduolinis penketukas yra išreiškęs, kad tokį tikslą. Dabar toks metas, kai viskas, atrodo, eina velniop“, – sakė vienas garsiausių branduolinių ginklų kontrolės ekspertų.

GLCM raketų paleidimo įrenginys

Jis mokymuose pristatė JAV branduolinių ginklų strategiją ir įspėjo, kad dėl sprendimų Vašingtone bei Maskvoje pasekmės bus juntamos visame pasaulyje. Kitaip nei Šaltojo karo laikais, abi stovyklas nors ir skyrė ideologiniai skirtumai, anuomet egzistavo abipusė pagarba bei abipusio susinaikinimo baimė. Dabar šie veiksniai – pamiršti.

„Ir dar matau tokią tendenciją, kad dėl blogėjančių JAV ir Rusijos santykių mes linkstame kalbėti apie atsvaros būtinybę. Aš norėčiau, kad šiuose mokymuose žmonės suprastų: kad ir ką galvotume apie branduolinius ginklus saugant Baltijos šalis, nereikia skubėti su atsakymais. Pirma reikia gilesnės analizės, suprasti, ko ir kokiomis priemonėmis mes norime pasiekti“, – pabrėžė iš Danijos kilęs, bet daugelį metų JAV gyvenantis profesorius.

„Rusai meluoja, kaip ir sovietai melavo anksčiau. Mums dabar reikėtų mažiau jautriai vertinti tai, ką daro rusai, o verčiau vertinti profesionaliai – rinkti faktus. Juk buvo laikas, kai net ir rusai mums nemelavo.

Kita vertus, dabar turime dar vieną problemą: patys nebeturime pakankamai žmonių, kurie išmano šiuos reikalus, kurie gali kalbėtis su rusais, vertinti jų pajėgumus. Didelė dalis jų – tų sovietologų dabar jau yra pensininkai, nebedirba sistemoje. Tad mums reikia augintis naująją kartą“, – sakė H. Kristensenas.

Atsisakėm ginklų – kas po to?

Jis pabrėžė, kad išsitrynus institucinei atminčiai šiais laikais pernelyg dažnai ir pernelyg lengvai manipuliuojama branduolinių ginklų tema.

Rusų laivai ar bombonešiai priartėja prie NATO sienų? Trečio pasaulinio karo grėsmė – mirga bulvarinė ir ne tik žiniasklaida. Viena šalis sukūrė branduolinį ginklą arba išbandė raketą? Ji nenugalima! Taip trimituoja tos šalies propaganda.

„O juk dažnai pamirštama, kad branduoliniai ginklai yra beverčiai be pristatymo sistemų, kurios ir jų išlaikymas labai, labai daug kainuoja. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja turi nedidelį skaičių branduolinių ginklų ir jų pristatymo priemonių.

Ar jos patikimos? Ar jų užtektų kare prieš tokį varžovą, kaip JAV? Vargu, nes amerikiečiai Šiaurės Korėją galėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Bet tai jau veikia, kaip atgrasymas ir, korėjiečių manymu, tai yra vienintelė priemonė priversti amerikiečius su jais kalbėtis.

Tą pačią pamoką jau išmoko ir Indija, ir Pakistanas – nori kalbėtis su JAV, turėk branduolinius ginklus“, – teigė H. Kristensenas, tačiau pabrėžė: tokia taisyklė veikia ne visuomet. Pavyzdžiui, Irako režimui masinio naikinimo ginklo ambicijos atsirūgo. Pietų Afrikos Respublika pati atsisakė branduolinių ginklų juos vos sukūrusi, o Ukraina šių iš subyrėjusios Sovietų sąjungos paveldėtų ginklų atsisakė mainais į saugumo garantijas.

Budapešto memorandumas

O jei Ukraina nebūtų pasirašiusi Budapešto memorandumo 1994 metais ir neatsisakiusi savo branduolinių ginklų, kas tada? Gal Rusija nebūtų išdrįsusi atplėšti Krymo?

„Galbūt, – į provokaciją atsargiai reagavo H. Kristensenas, pabrėžęs, kad pirmiausiai šių ginklų atsisakyti spaudė būtent amerikiečiai, kurie vargu ar būtų pripažinę Ukrainą ir skyrę jai ekonominę pagalbą. Be to, tuo metu atsisakymo nauda, Kijevo manymu, nusvėrė riziką, – tuo metu neatrodė, kad Rusija taps priešu.

Bet, tarkime, pasilikę šiuos ginklus Krymo atveju ukrainiečiai būtų pagrasinę, o kas tada? Jei tiki atgrasymu, privalai turėti tikrus panaudojimo planus ir gebėti panaudoti, o juk kodai buvo pas rusus“.

„Svarbu rasti pusiausvyrą tarp atgrasymo ir rizikos nedidinimo. Šaltojo karo laikais didžiosios šalys turėjo beprotišką skaičių tokių ginklų, būtent jie veikė, kaip atgrasymo priemonės. Bet tie, kurie tuo metu tarnavo ir valdė šiuos ginklus, puikiai prisimena, kiek buvo klaidų, netikrų aliarmų, incidentų. Ir tas atgrasymas suveikė ne tiek dėl puikios strategijos, bet ir dėl sėkmės veiksnio – buvome labai arti branduolinės katastrofos ir dabar pamažu grįžtame į tokius laikus“, – pridūrė ekspertas.

Pratybų "Aurora" planavimas

Jis pažymėjo, kad efektyviu ir optimaliu branduolinių galvučių skaičiumi galima laikyti apie du šimtus, turint efektyvias baudžiamąsias pristatymo priemones – raketas, kurias galima saugiai paleisti atsakant į užpuolimą.

„Tačiau jei norime atsisakyti tokių ginklų, turime kelti kitą klausimą: o kaip karinės pajėgos veiks be jų, kaip užtikrins atgrasymą ir tai, kad visos susitarusios šalys laikysis įsipareigojimų – kodėl, pavyzdžiui, kinai turėtų patikėti amerikiečiais arba rusais?“, – sakė H. Kristensenas.

Ir tai – ne vien juokai, kaip sename anekdote, kuriame susitarimą dėl branduolinių ginklų sunaikinimo su JAV įvykdęs Rusijos prezidentas sužino, kad amerikiečiai jį apgavo – išsaugojo 10 raketų, bet tada staiga paaiškėja, kad tik dabar išsiblaivęs vienas rusų pulkininkas pamiršo sunaikinti 20 turėtų raketų, už tai jis paaukštinamas iki generolų.

Kaltinimai Europai: o ką jūs padarėte?

„Rusais pasitikėti sunku, turint omeny jų melavimą per pastarąjį dešimtmetį. Bet taip pat gali būti sunku tikėti tais, kurie kaltina rusus – o kur įrodymai? Neužtenka parodyti pirštu į rusų pratybas ir sakyti, kad jie taip darytų – branduoliniu smūgiu atakuotų Varšuvą“, – pabrėžė H. Kristensenas.

Jo manymu, kol kas viešai įrodymų amerikiečiai nepateikė dėl kelių priežasčių: tokios informacijos atskleidimas paviešintų žvalgybos metodus, o pirmas žingsnis visuomet yra instinktyvus – saugoti savo šaltinius ir metodus.

Be to, jis pabrėžė, kad kol kas Vašingtonas suteikė nemažai galimybių tiek Maskvai, tiek Europai – būtent Nyderlandai tapo antrąja šalimi, kuri atvirai apkaltino Kremlių pažeidus INF sutartį. Tiesa, H. Kristensenas taip pat pripažįsta – europiečiai padarė per mažai, norėdami išsaugoti minėtą susitarimą.

V. Putinas ir Tu-160

„Jūs, europiečiai, rodote keistą reakciją: sakote, kad nenorime naujų ginklavimosi varžybų, tačiau kartu sakote, čia jūsų – rusų su amerikiečiais susitarimas. Europa gali padaryti daugiau, juk į Europą tos rusų raketos ir nutaikytos, o pats V. Putinas taip jau senokai veikia – keli žingsniai į priekį stebint reakciją, vienas atgal, jei stabdo“, – sakė ekspertas.

Anot H. Kristenseno, rusai jau kurį laiką žaidžia žaidimą: JAV apkaltina Rusiją pažeidimu – rusai apsimeta, kad nieko nepadarė. Tada JAV nurodo kokia konkrečiai sistema ir kada buvo išbandyta ir kaip pažeidė INF sutartį – rusai toliau apsimetinėja. O galiausiai pripažįsta, kad taip, sukūrė raketą, bet nuotolis sutarties nepažeidžia.

„Nemanau, kad rusų interesas yra naujos ginklavimosi varžybos – jiems užtenka keliomis veikiančiomis sistemomis įbauginti europiečius ir to užtenka.

Taip gali tęstis be galo – rusai vis atsikalbinės, be to, sakys, kad amerikiečiai patys pažeidžia sutartį. Juk daug kas nežino, kad JAV, kaip ir Rusija turi tą pačią „eskaluok tam, kad deeskaluotum“ taktiką – amerikiečiai gali panaudoti branduolinius ginklus preventyviais veiksmais, siekdami išvengti didesnio konflikto.

Nuclear missiles range

Skirtumas tarp JAV ir rusų tas, kad mūsų konvenciniai pajėgumai tokie, jog mums nereikia ankstyvoje konflikto stadijoje naudoti branduolinius ginklus, kaip tą, greičiausiai, darytų rusai. Be to, INF pažeidimus amerikiečiai ilgus metus galėjo ignoruot, nes turėjo efektyvesnių priemonių atsakyti rusams iš jūros ar oro“, – pabrėžė H. Kristensenas.

Maskva bijo dviejų dalykų

Būtent todėl dabar esą labai svarbu suprasti, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos sprendimas trauktis iš INF sutarties gali būti labiau žalingas, nei naudingas. Ypač kalbantis su dabartine Rusija, kurią kai kurie ekspertai atvirai įvardija, kaip mafijinę valstybes, valdoma senais KGB ir nusikaltėlių organizacijos metodais.

Rusijos valdžia labai myli pinigus, tad mes galime spausti asmenis, finansinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, dar yra vietų, kur galima pasukti varžtelį. Tos pastangos gali nueiti šuniui ant uodegos, jei JAV pasitrauks iš INF.

Gali inkšti, pykti ir kitaip reikšti nepasitenkinimą, kad rusai nesilaiko susitarimo, bet jei pirmas tai padarai – jiems tai bus puiki proga išlipti sausiems. Jie kalti, jiems tos sutarties reikia labiau, nei Vašingtonui, nes sutartyje apribotos raketos JAV grėsmės nekelia.

100 kilotonų galios branduolinio sprogimo pasekmės

Bet jei tu pasitrauki – viskas baigta“, – pabrėžė ekspertas, pažymėjęs, kad sugriovus INF sutartį siunčiamas signalas ir kitoms šalims, kad net tokie susitarimai tarp dviejų didžiųjų valstybių gali būti beverčiai, tad kodėl panašias sutartis norėtų pasirašyti Kinija?

„Kai kas sako, kad šis JAV pasitraukimas karine prasme pirmiausiai susijęs būtent su Kinija, kuri niekada nebuvo pasirašiusi INF, kūrė ir tebekuria vidutinio nuotolio raketas. Bet ir Kinijos atveju daug efektyviau būtų naudoti branduolinius ginklus, kurie paleidžiami iš oro arba iš jūrų“, – pabrėžė H. Kristensenas, pažymėjęs, kad kaip ir rusai, amerikiečiai taip pat išbandė balistines raketas su hipergarsinėmis galvutėmis.

Pastarosios yra konvencinės, ne branduolinės, o būtent tai esą yra viena asimetrinių priemonių, kuriomis galima atsakyti Rusijai. Pavyzdžiui, Suomija ir Lenkija įsigijo šimtus itin pažangių sparnuotųjų raketų JASSM.

Lenkijos KOP F-16 su sparnuotosiomis raketomis JASSM-ER

„Nebūtina į rusų branduolines galvutes atsakyti tokiu pačiu būdu. JASSM pagaminta yra apie 4 tūkst.“, – po reikšmingos pauzės prasitarė ekspertas, pažymėjęs, kad Rusijos vadovybė, kaip ir SSRS Jurijaus Andropovo valdymo laikais paniškai bijo žaibiškos r tiesioginės atakos.

Ant plauko – ne šiaip dar viena sutartis

Dar didesnė grėsmė, anot pašnekovo yra ta, kad JAV kai kurie aukšti pareigūnai pabilo ne tik apie pasitraukimą iš INF, bet ir bandė sieti šią sutartį su strateginės ginkluotės mažinimo sutartimi (START). O tai – dar vienas Lietuvos, iš pirmo žvilgsnio tiesiogiai neužkabinantis, tačiau bendrame fone ypač svarbus dėmuo.

Ta pati START sutartis, kurios fone į Prahą 2010 metais atsisakė vykti D. Grybauskaitė, nustos galioti jau 2021 metais. Jos nepratęsus rusai galėtų dar labiau stiprinti savo strateginį arsenalą – tarpžemynines balistines raketas, kurios leidžiamos iš šachtų, mobilių platformų sausumoje ir povandeninių laivų.

Skeptikų argumentai, esą „o kas čia tokio? Juk praėjusį kartą Šaltąjį karą Kremlius pralaimėjo, nes nesugebėjo gaminti raketų ir sviesto vienu metu“ H. Kristenseno neįtikina. Rusai esą gal neturi tokių ekonominių, intelektualinių, pramoninių pajėgumų, kuriuos turėjo Sovietų sąjunga, tačiau amerikiečiai nenorėtų prarasti vieno svarbaus įrankio.

Pasaulio valstybių branduolinis arsenalas

„Taip, rusai labiau remiasi branduoliniais ginklais, tai paradoksaliai pigus būdas įtvirtinti jų supervalstybės statusą – kad ir ką tai reikštų, tik jie negali sau leisti jokių naujų ginklavimosi varžybų.

Bet mes prarastumėme tikrinimo galimybę: amerikiečiai nori matyti, ką daro rusai ir tą dabar gali – tikrinimai vyksta kasmet, apie 18 inspekcijų iš abiejų pusių – inspektoriai atskrenda į šalį ir tik tada informuoją ką ir kur nori tikrinti, o priimanti šalis privalo paklusti. Tai daroma slapta, kaip ir dvišalis keitimasis informacija – koks bombonešis iš kokios bazės kada pakils – visa tai nėra vieša, bet vyksta.

Jei START dėl rusų elgesio su INF taps įkaitu, tai bus absurdiška, nes tai yra iš tikrųjų veikianti ir naudinga sutartis, kuria, kitaip, nei INF, turėtų būti suinteresuoti amerikiečiai – juk būtent START sutartyje minimi pajėgumai gali kelti tiesioginę grėsmę Amerikai“, – pabrėžė H. Kristensenas.

Jis atkreipė dėmesį, kad kol kas nepanašu, jog abi pusės siektų nusileisti. Ir ne tik todėl, kad nepaisant visų argumentų, amerikiečiai linkę trauktis iš INF, o susitarimų nesilaikantys rusai demonstruoja norą veltis į naujas ginklavimosi varžybas ir nepripažįsta savo kaltės.

Abi valstybės jau kurį laiką praktiškai atgaivino kai kurias metodikas, kurias pastaruosius dešimtmečius buvo apleidusios: neseniai JAV vėl surengė kelis dešimtmečius nerengtas slapias technologijas naudojančių bombonešių B-2 skrydžius nuo Aliaskos, kur imituotas Rusijos puolimas. Kitų bombonešių įgulos mokėsi skraidyti be GPS navigacijos, jei ją karo atveju atjungtų tokias galimybes turintis priešininkas.

Bombonešis B-21

Be to, amerikiečiai skubina naujojo bombonešio B-21 priėmimą į karines oro pajėgas, svarsto naujų sparnuotųjų raketų dislokavimą laivuose ir lėktuvuose. Rusai tokias bombonešių pratybas, kurių metu imituojamos JAV ir kitų NATO šalių atakos, rengia pastaruosius kelerius metus, o kompleksiniai visų strateginių pajėgų mokymai bei politinės ir karinės vadovybės mobilizacijos bei evakuacijos pratybos tapo įprastomis per pastaruosius dvejus metus.