Iš pirmo žvilgsnio šie reitingai atrodo labai naudingas bei žavus reiškinys, ypač, kai straipsnių antraštėse skelbiama itin drąsi žinutė – tyrimai parodo, kas iš tiesų vyksta Lietuvos mokyklose, kas geriausiai išmoko kalbų, chemijos, o kas ugdo olimpiadų prizininkus. Bet ar tikrai tai yra tikroji švietimo kokybės išraiška, o gal tik kreivas veidrodinis atspindys, kuriame išryškėja paslėptos reklaminės grimasos?
Ši tema man visada atrodė įdomi, kadangi žvelgiant į švietimo veiklą reglamentuojančius dokumentus bei ugdymo programas visada atrodydavo, kad juose užkoduota kiek kitokia žinutė, nei skelbia reintingų gerbėjai. Mokyklos tikslas yra ugdyti įvairių gebėjimų moksleivius. Taip pat numatoma ir savitų ar specialiųjų poreikių mokinių integracija, ugdymas pagal specialiąsias programas bei, reikalui esant, švietimo pagalba.
Dažnai reitingų medžiotojai, užburti dailių antraščių, praleidžia pro akis faktą, jog reitinguojama yra pagal mokymosi rezultatus. O kas galėtų tiksliai apibrėžti, ką iš esmės galima laikyti ugdymo(si) rezultatu? Ar tikrai pažymys ir per egzaminą surinkti procentai išmatuoja, kokią naudą atnešė moksleiviui mokykla?
Pažymys svarbu, nes jis suteikia aiškumo, tačiau nereikėtų slėptis už jo sukuriamos iliuzijos. Lietuvoje (ir pasaulyje) yra mokyklų, kuriose pažymiai skaičiaus išraišką įgauna tik 8-oje klasėje, o iki tol vaikai yra vertinami aprašomuoju būdu, periodiškai vyksta įsivertinimo bei motyvacijos pokalbiai, kuriuose dalyvauja tiek tėvai, tiek mokinys, tiek klasės auklėtojas. Taip išeina, kad šie moksleiviai jau nebe moksleiviai, nes jų kasdienybė nesusieta su skaičiais, kurie virsta žurnalų reitingais? Apie tai rašydama turiu galvoje konkrečią gimnaziją, su kuria pačiai yra tekę susidurti. Skeptikai gali pagalvoti, kad ten savo vaikus leidžia tik žmonės, kurie nesirūpina savo vaikų ateitimi, tačiau kaip tada paaiškinti faktą, jog į šią mokyklą patekti tiesiog panorėjus praktiškai neįmanoma dėl norinčiųjų gausos.
Verta atkreipti dėmesį, kad ir kiti reitingavimo kriterijai nekelia pasitikėjimo. Pavyzdžiui, bendro skaičiuojamo balo dalį sudaro visų moksleivių valstybinių egzaminų rezultatų vidurkis, taigi jei abiturientui dalykas sekėsi ne taip gerai, kad jis rinktųsi valstybinį egzaminą, arba gimnazistas ketina stoti į aukštąją mokyklą užsienyje, jis nė nesirinka minėtojo egzamino ir kartu apsaugo savo gimnazijos reitingo kritimą. Šiame kontekste siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad itin nepatikimi pasidaro reitingai, kurie yra susijęs su lietuvių kalbos valstybiniu brandos egzaminu.
Dar viena reitingo balo dalis yra skiriama pagal tai, kiek abiturientų įstojo į valstybės finansuojamas vietas Lietuvos aukštosiose mokyklose arba gavo studijų stipendijas, ir kiek mokinių išvyko studijuoti į užsienį. Šį kriterijų yra gana lengva diskredituoti kaip nepatikimą, nes šiais laikais daugybė moksleivių po mokyklos baigimo nuspendžia padaryti metų pertrauką (angl. gap year) ir skirti šį laiką savanorystei. Taip pat ne paslaptis, kad dalis įstojusių abiturientų studijas meta iki pirmos sesijos. Ir pagaliau, jei galima pagal tokius duomenis reitinguoti, tai ko tada vertas šiandien visiems žinomo mokslininko, Nobelio premijos laureato Alberto Enšteino akademinis kelias? Retas kuris žino, jog šis žmogus, šiandien visuotinai laikomas genijumi, savo laiku turėjo sunkumų su vidurinės mokyklos baigimu ir tik po metų papildomo mokymosi jam pavyko įveikti šį etapą, taip pat jis iš pirmo karto neįstojo į universitetą, nes neišlaikė stojamųjų egzaminų.
Kitas svarbus klausimas – kokią viešąją nuomonę formuoja reitingai apie mokyklas, kurių pagrindinis tikslas nėra ypatingi moksleivių pasiekimai, arba kurios apskritai atsisako dalyvauti šiame pasipuikavimo žaidime ir nepateikia duomenų, o tiesiog ramiai ugdo moksleivius nesivaikydami tuščios garbės. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Švietimo ministerija nevykdo jokių reitingavimų, todėl bet kokį kitų „kontorų“ spaudimą mokykloms šiuo klausimu galima pavadinti manipuliacija.
Galima užsiminti ir apie mokyklas, kurios savo ar ne savo noru nevykdo ypatingo testavimo ir priima visus ar daugumą pageidaujančių ten mokytis. Kuris mokytojas ar mokykla širdies gilumoje nesvajoja ugdyti mokinių, kuriems sekasi puikiai? Tačiau turime nustoti kurti neegzistuojančias iliuzijas ir suvokti faktą, badantį akis, kad vaikai yra skirtingi, jų gebėjimai yra įvairūs, atsiskleidžiantys nevienodu tempu, skirtingose srityse, o taip pat prie to prisideda ir socialiniai, psichologiniai bei materialiniai faktoriai. Panašu, jog meldimasis šv. reitingams pažeidžia vaikų teises būti savimi – tobulėti unikaliu tempu dėl to nejaučiant gėdos ar nepilnavertiškumo, taip pat reitingų siūloma strategija užkerta kelią ieškoti bendrystės, gerbti savo ir kito skirtumus bei suvokti kiekvienos asmenybės savitumą.
Ne vienas žmogus, linkęs iš esmės įsigilinti į įvairius įvykius bei problemas, pritartų, kad Lietuvoje su tinkama komunikacija bei efektyviu informacijos perdavimu turime problemų – dažnai nepavyksta nei sklandžiai, konstruktyviai dėstyti mintis, nei klausytis ar išgirsti, o ne retai ir išgirstą informaciją priimti ne kaip pagrindinę, o kaip vieną iš galimų požiūrio taškų. Dėl šios priežasties netikiu, kad mokyklų bei savivaldybių reitingavimas padeda efektyviau susikalbėti bendruomenės nariams.
Sakyčiau, kad tai sukelia netgi priešingą efektą, kuris nėra orientuotas į problemų sprendimus – juk konkurencija ir įtampa dažniausiai nepriveda prie bičiulystės ir darbo vardan bendro tikslo.
Žinoma, negalima atmesti, jog vadovėliniu atveju kritinė mintis turėtų prisidėti prie esamos situacijos gerinimo, tačiau kol kas atrodo, kad Lietuvoje pasiekta nebent pirma bazė – išdrįstama kalbėti arba užduoti klausimą apskritai. Manau, kad konstruktyviai reaguoti į kritines pastabas, kurios yra gana apibendrinto pobūdžio, ir iš to gauti naudos gali tik žmonės, kurie yra savimi pasitikintys, stabilūs, drąsūs, išsigryninę savo poziciją bei nuomonę, gebantys globaliai mąstyti. Ar tikrai mes jau tokie?
Manau, kad neapdairus mėtymasis skambiomis frazėmis, geriausiųjų titulų dalinimas(is) yra naudingas tik tiems, kurie blizga eilių priekiuose, kadangi tai puiki nemokama reklama, o taip pat garantas visada ir pritraukti geriausius, kad būtų galima tas pačias mokyklas kaip prekės ženklus naudoti pirkimo ir pardavimo rinkoje. Taip, aš tai drįstu pavadinti rinka, nes jei jau antraščių formuluotėse yra kalbama apie mokyklų kuriamą pridėtinę vertę, tai gal galima ir mokyklas prekės ženklais vadinti, o mokinius prekėmis, unikaliais numerias? Nesudėtinga pastebėti, kad tuo metu kiti, ne tokie tituluoti, gauna štampą bei meškos paslaugą kaip nevykėliai. Jei ši lietuviško motyvavimo strategija turėtų suveikti teigiamai, tai norėčiau, kad atsirastų žmonių, kurie išaiškintų, kaip tai susiję su logika ir kilniais tikslais.