„Kančių, kokias patyriau gyvendamas 1-ajame lokaliniame sektoriuje, negaliu nusakyti žodžiais, – Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams, tyrusiems „Pravieniškių mafijos“ bylą, ikiteisminio tyrimo metu sakė Erikas A. – Visi nuteistieji, kurie nėra „bachūrai“ ir neturi užtarimo ar draugų, gyvena baimėje ir kentėdami, kaip ir aš, jie taip pat patiria dideles fizines ir dvasines kančias.“
Šiandien Erikas A. šių ir kitų teisėsaugos pareigūnus šokiravusių žodžių išsižada – nors ir ne kartą ikiteisminio tyrimo metu pasakojo apie patirtą vergovę ir net pasirašė įspėjimus dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, tačiau tikina, jog nieko panašaus zonoje nebuvo, o siaubą keliantis pasakojimas esą yra išgalvotas.
„Aš niekam neturiu pretenzijų“, – antradienį Vilniaus apygardos teisme pareiškė bausmę dėl tyčinio nužudymo atliekantis marijampolietis. Jis tikino, kad jo pasakojimą esą išgalvojo „Pravieniškių mafijos“ bylą tyrę pareigūnai – prieš teismo posėdį iš Marijampolės pataisos namų, kur dabar atlieka bausmę, į Lukiškių kalėjimą atvežtas Erikas A. teigė sulaukęs ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų kalinių ir jų draugų, bet tyrimą atlikusių pareigūnų ir su jais bendradarbiaujančio vieno nuteistojo spaudimo.
„Atėjo pareigūnas ir padavė lapus, kuriuose buvo surašyti mano parodymai, ir sakė viską, kas surašyta, pasakyti teisme, – sakė nuteistasis. – Jis taip pat sakė, kad jeigu man kils problemų, galėsiu likti Lukiškėse. O dar prieš teismo posėdį gavau nuteistojo Manto N. laišką, kuriame jis prašo, kad sakyčiau taip ir taip, sakė, būk protingas.“
Anksčiau apie vergovę ir patirtą pažeminimą Pravieniškėse pasakojęs nuteistasis teismo posėdyje atrodė labai pasimetęs – jo apklausą stebėjo visi šešiolika kaltinamųjų ir ne mažesnis būrys advokatų, taip pat keliasdešimt kaltinamuosius saugančių konvojaus pareigūnų. Savo ikiteisminio tyrimo metu pasakytų žodžių išsižadėjęs Erikas A. įtikinamai nesugebėjo paaiškinti, kodėl keičia poziciją, tačiau prisipažino, kad iš Pravieniškių buvo perkeltas ir į Kybartų, ir į Marijampolės pataisos namus, kuriuose esą buvo pažemintas iki žemiausios – nuskriaustųjų kastos.
„Pridariau klaidų, todėl ir buvau pažemintas“, – nedrąsiai kalbėjo nukentėjusiuoju pripažintas, tačiau šiandien šio statuso išsižadantis nuteistasis. Jis patikino, kad kiti nuteistieji nedarė jokio poveikio. „Aš (ikiteisminio tyrimo metu) pasirašiau po apklausos protokolais, tačiau jų neskaičiau – dabar žinau, kad čia viskas surašyta melagingai, ne pagal mano žodžius“, – teisme sakė Erikas A., kuriam, kaip ir kitiems nukentėjusiesiems nėra skirta apsauga ir jie zonoje lengvai pasiekiami bet kuriems nuteistiesiems.
Vis dėlto, kalinys pripažino, kad vos iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus patekęs į Pravieniškių pataisos namus jau žinojo apie įkalinimo įstaigose egzistuojančią kalinių subkultūrą ir nerašytas nuteistųjų taisykles. „Kai mane atvežė ir uždarė į karantino patalpas, kalbėjausi su „bugoru“, o po to su pataisos namų komisija, kuriai išreiškiau norą bausmę atlikti pirmajame lokaliniame sektoriuje, nes buvau girdėjęs, kad ten sėdi normalūs, tvarkingi žmonės, nebūna bardakų“, – sakė dėl nužudymo nuteistas kalinys.
„O kuo jūs buvote išskirtinis, kad nereikėjo mokėti?“ – stebėjosi baudžiamosios bylos nagrinėjimui vadovaujantis teisėjas Ernestas Rimšelis. Į šį klausimą Erikas A. taip ir neatsakė, tik užsiminė, jog gyvendamas laisvėje absoliučiai neturėjo pinigų, jų esą net nėra matęs, o jo kalinimu Pravieniškėse niekas nesirūpino, nė karto jis iš tėvų nėra gavę siuntinių.
„Aš į pirmąjį lokalinį sektorių ėjau dirbti – Andriui Obelieniui (vienam iš galimų „Pravieniškių mafijos“ lyderių – aut. past.) gaminau valgyti, džioviau jo drabužius, klojau lovą, valydavau, – sakė Erikas A. – Už tai jis man kas savaitę nupirkdavo po du tris pakelius cigarečių, taip pat jis nusipirkdavo maisto, kurį pagamindavau, o paskui kartu valgydavome kartu. Iš A. Obelieniaus už tai, kad jam dirbau, buvau gavęs drabužių, išmanųjį laikrodį. Buvau „dūchas“ – kitaip tariant, A. Obelieniaus tarnas. Aš pats nusprendžiau, kad juo būsiu, ir tuo buvau patenkintas.“
Apie gyvenimą zonoje teismo salėje nelinkęs pasakoti nukentėjusysis vis dėlto prisipažino, kad po metų vergovės nutarė „išsilominti“ – išeiti iš gyvenamosios zonos.
„Kitame lokaliniame sektoriuje sėdėjo mano draugas, su juo dar laisvėje bendravome, kartais susitikdavome pasivaikščiojimų rate ir jis kalbino pereiti gyventi pas jį, – sakė Erikas A. – Gal jis matė, kad kažkas ne taip vyksta, gal suprato, jog esu pervargęs, todėl ir pasiūlė pereiti į kitą „lokalkę“ – vadinamąjį „ožyną“. Sakė, kad viskas ten bus geriau – panašiai ir buvo, tačiau čia nebuvo jokio darbo, pajamų, nebuvo ir sporto salės, čia – gerokai prastesnės sąlygos, net karšto vandens nebūdavo.“
Teisėjo paklaustas, kas yra „ožynas“, Erikas A. sakė, kad „ožiais“ zonoje vadinami tie nuteistieji, kurie bendrauja su pareigūnais. „Apie subkultūrą kalėjimuose žinojau dar iš laisvės“, – patikino jis.
Tačiau net ir vadinamajame „ožyne“ Erikui A. „atsibodo“ gyventi – nors nesakė kodėl, tačiau prisipažino, jog įkalinimo įstaigoje net sužalojo kitą nuteistąjį, kad tik būtų perkeltas į Kybartų pataisos namus. Bet ir ten nebuvo gerai, vėl nusikalto, todėl buvo pervežtas į Marijampolę, kur iki šiol atlieka bausmę.
„Dabar esu nuskriaustasis – juo tapau būdamas Marijampolės pataisos namuose“, – nedrąsiai, nuleidęs galvą teisme kalbėjo jis.
Tačiau ikiteisminio tyrimo metu Erikas A. pareigūnams kalbėjo visai kitaip – prisipažino, kad „gaidžiu“ tapo dar Pravieniškėse, kai nepaklusęs „bachūrams“ nutarė „išsilominti“. Apie itin jo liūdną likimą pasakojo ir kiti zonoje tuo metu bausmę atlikinėję nuteistieji – jų šiurpą keliančios instorijos publikuojamos ką tik pasirodžiusioje knygoje „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“.
„Tik dabar suprantu, kad A. Daukšas mane apgavo ir kad 1-asis lokalinis sektorius man buvo tarsi gyvenimas pragare, gal net baisiau“, – kalinimą pataisos namuose Erikas A. teigė prisimenantis lyg didžiausią košmarą.
Patekęs į „elitinę“ nuteistųjų valdybą Erikas iš karto buvo „nubilietuotas“ – iš jaunuolio A. Kupčiūnas esą pareikalavo 4 tūkst. eurų įmokos į „obščiaką“. Erikas sutiko mokėti vos po 300 eurų per mėnesį, todėl, kaip ir kiti nuteistieji, su visais asmeniniais daiktais buvo išsiųstas į pataisos namų kiemą. Pagalvoti.
„Dvi dienas vaikščiojau po kiemą nuo ryto iki vėlaus vakaro, kol galėdavau eiti miegoti į man skirtą brigadą – dienos metu negalėjau būti patalpose, – policijai pasakojo nuteistasis. – Po dviejų dienų vėl atėjau į „kamorą“, kurioje buvo Artūras Zykovas (taip pat teisiamas – aut. past.) ir A. Kupčiūnas – jie įsakmiu tonu pareikalavo 4 tūkst. eurų, o kai pasakiau, kad neturiu ir nežinau, iš kur jų tiek gauti, tačiau „dūchu“ nenoriu būti, A. Kupčiūnas trenkė kumščiu į veidą ir liepė išeiti. Po pusvalandžio vėl buvau pakviestas į „kamorą“, kur be A. Kupčiūno ir A. Zykovo buvo ir Erlandas Palukaitis (taip pat teisiamas – aut. past.), tik šis – su bokso pirštinėmis. Jie trise ėmė mane daužyti, bet daugiausiai daužė A. Kupčiūnas – daužė tarsi isteriškai, nuolat rėkė, kad aš dabar „dūchas“, kad jie sprendžia čia, kas ir ką daro. Nuo mušimo sąmonę buvau praradęs gal du kartus – jie daužė visur, kur tik pakliuvo. Aš buvau visas mėlynas. Tada A. Zykovas mane nuvedė į 2-ojo būrio virtuvę, kurioje buvo kiti „dūchai“ – juokdamasis jis pasakė, kad čia yra mano nauji kolegos.“
Nuteistasis pasakojo, kad buvo asmeninis A. Obelieniaus tarnas – jam klodavo lovą, gamindavo valgyti, plakdavo sporto kokteilius ir „darydavo viską, ką tik šis liepdavo“.
„Kai paruošdavau per šaltai arba pavėluodavau A. Obelieniui atnešti maistą į brigadą arba maistas šiam būdavo neskanus, arba gėrimas būdavo per šaltas ar per karštas, mano „vierchas“ be jokių žodžių mane daužydavo kumščiais, – sakė Erikas A. – A. Obelienius liepdavo kitiems „dūchams“ mane plakti laidais, o šie, neturėdami kito pasirinkimo, daužydavo, nes jei atsisakytų, patys būtų nuplakti. Praktiškai kas antrą dieną arba net kas dieną, beveik metus laiko A. Obelienius mane daužydavo. Kartais atrodė, kad šiam tai patinka, A. Obelienius juokdavosi ir šaipydavosi iš manęs.“
Nukentėjusysis sakė, kad ne kartą jį sumuštą matė pataisos namuose dirbantis Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas Evaldas Baronėnas, kuris taip pat patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau esą nieko nedarydavo.
„Aš jau nebegaliu prisiminti kiekvieno įvykio, nes tai tapo kasdienybe, aš jau pripratau – tai, kas normaliam žmogui nėra suprantama, čia buvo normalu ir priimtina. Aš netgi žinodavau, kada man suduos per veidą, suspardys ar nuplaks“, – teigė jis.
Visą Eriko A. pasakojimą ir kitus Pravieniškių pragarą patyrusių nuteistųjų pasakojimus, taip pat iki šiol neskelbtus faktus apie „Pravieniškių mafijos“ susivienijimą, teisėsaugos nuslėptus nusikaltimus, mirtiną kovą dėl valdžios pataisos namuose ir išskirtines kalinių išpažintis skaitykite knygoje „Pravieniškių mafija“.
Apie tai, ką patiria prižiūrėdami pavojingus nusikaltėlius, pasakojo ir pataisos namų darbuotojai, kurie dėl to sulaukė nemalonumų. Knygoje taip pat publikuojamos istorijos apie pramogų pasaulio atstoves ir jų mylimuosius, kurie dėl valdžios zonoje net buvo pasiryžę įvykdyti pačius sunkiausius nusikaltimus, o pataisos namų vadovybė pavojingų nusikaltėlių daromus nusikaltimus dangstė – tuo metu, kai buvo terorizuojami ir net žudomi nuteistieji, netvarka įkalinimo įstaigoje buvo slepiama prisidengiant vienu itin garsiu televizijos dainų projektu.
„Pravieniškių mafija“ – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.