– Kaip Jūsų gyvenime atsirado teisė? Ar nuo pat vaikystės žinojote, kokį kelią rinksitės?
– Vaikystėje nebuvo jokių minčių apie teisę. Netgi mano šeimoje nebuvo nė vieno teisininko – giminėje dominuoja medikai, mokytojai, dėstytojai, muzikantai, dailininkai. Nuo mažens svajojau būti dizainere ir atrodė, kad įdomesnio darbo nė negali būti! Paskui svajonės keitėsi: dvyliktoje klasėje išlaikiau valstybinius egzaminus ir ėmiau svarstyti, kokias studijas geriausia pasirinkti. Galiausiai įstojau į teisę. Įdomu, kad mano lietuvių kalbos mokytojas tarsi žinodamas visiems sakydavo neabejojąs, jog vieną dieną aš būsiu teisininkė. Prisimenu, kaip mokytoją varydavo iš proto ganėtinai rimtas, kartais net pernelyg sausas mano rašinėlių tekstas – visą laiką numeruodavau sakinius, dėliodavau žodžius labai glaustai, išvengdama papildomų, atrodytų, nereikalingų detalių. Matyt, ir mano charakterio savybės buvo itin palankios teisininko profesijai, tačiau tai, kad noriu mokytis teisės, juolab dirbti teisėja, suvokiau gerokai vėliau.
– Kaip tuomet pasukote į teismų sistemą?
– Mintis tapti teisėja kilo visiškai atsitiktinai. Iš pradžių savo ateitį siejau su advokatūra, bet gyvenimas viską sudėliojo savaip: atlikau praktiką vienoje verslo įmonėje ir pakviesta ten dirbti tapau teisininke. Vėliau, per pasaulį nusiritus didžiosios finansų krizės bangai, netekau darbo nekilnojamojo turto srityje. Teko šiek tiek atsitraukti ir pagalvoti, kas įvyko, ką daryti toliau.
Pastebėjau, kad gyvenime nutinka nemažai atsitiktinumų: kaip tik tuo metu Vilniaus apygardos teisme vyko konkursas į teisėjo padėjėjo pareigas. Pamaniau, kodėl gi neišbandžius jėgų valstybės tarnyboje? Nuo pat pirmos akimirkos man beprotiškai patiko tas darbas, nedvejodama supratau, jog ateityje noriu būti teisėja, nors turiu pripažinti, kad lengva tikrai nebuvo – dėl sudėtingos ekonominės situacijos šalyje tais metais buvo ypač daug bankroto bylų, taip pat nerimavau, ar pavyks išlaikyti pretendentų į teisėjus egzaminą.
– Jūsų vyras Marius Liatukas taip pat yra teisininkas, tiksliau – tarptautinės advokatų kontoros partneris. Kaip užsimezgė Jūsų pažintis?
– Su Mariumi susipažinau, kai advokatų kontora, kurioje jis tuo metu dirbo advokato padėjėju, teikė įmonei, kurioje aš dirbau teisininke, konsultacines paslaugas. Dalyvavome verslo pietuose, o po kelių mėnesių, kaip tik per mano gimtadienį, gavau iš būsimo vyro kvietimą į pasimatymą. Kartais pajuokaujame, kad mano vyras yra mano gimtadienio dovana.
– Esate skirtingų sričių specialistai, taigi dirbate tarsi skirtingose barikadų pusėse. Kokių privalumų ir trūkumų įžvelgiate?
– Mūsų atveju galima įžvelgti ir trūkumų, ir privalumų. Negaliu apibendrintai sakyti, kad teisininko profesija yra gyvenimo būdas, nes kiekvieno istorija skirtinga, bet dideliame teisme dirbančio pirmosios instancijos teismo teisėjo darbo diena yra be galo įtempta. Pavyzdžiui, aš vidutiniškai per dieną turiu ne mažiau kaip 3–4 posėdžius, tarp jų dar reikia suspėti paskirstyti darbus padėjėjui ir sekretorei, surašyti sprendimus. Lygiai taip pat ir advokato darbe – mes nuolat skubame, turime labai atsakingai planuoti savo laiką.
Kadangi gerbiu savo vyrą ir jo pasirinkimą, esu linkusi įžvelgti daugiau pliusų. Tikrai nėra taip, kad namie kalbamės tik apie darbą, bet dėl panašios veiklos ir interesų turime nemažą bendrų draugų ratą, nepraleidžiame progos padiskutuoti įvairiomis teisinėmis temomis. Matyt, profesijos išugdytas dėmesingumas detalėms, domėjimasis įvairiausiais dalykais skatina plėsti akiratį ir išklausyti žmogų, kuris viską mato iš kito žiūros taško.
Ypač vertinu Mariaus pastabas apie teisėjo profesionalumą. Niekada nebūčiau susimąsčiusi, kad tam tikri teisėjo žodžiai ir veiksmai gali būti labai skirtingai interpretuojami, įžeisti advokatus. Žinodama, jog vien baigiamąją kalbą mano vyras rengia ne vieną dieną, teismo posėdyje niekada nepertraukiu advokato, sakančio savo kliento baigiamąją kalbą, aišku, jei tai daroma laikantis teismo posėdžio taisyklių.
Kita vertus, dirbdama teisėja pastebiu, kaip dalis vyresnės kartos advokatų bando teisėją vedžioti už nosies, manydami, kad jaunas teisėjas pasimes, nebus įsigilinęs į bylos medžiagą. Noriu paneigti šį stereotipą – jauni teisėjai toli gražu nėra naivūs, detaliai analizuoja visus bylos faktus. Taigi nors namie, prie pietų stalo, dominuoja temos apie darbą, dėl to tarp mūsų nekyla jokių pykčių.
– Įsipareigojimų šeimai ir karjerai derinimas – daugelio porų vienas sunkiausių iššūkių. Kaip Jums abiem pavyksta balansuoti tarp rūpinimosi šeima ir karjeros aukštumų? Kur yra Jūsų šeimos stiprybė?
– Klausimas, kas eina pirmiau – šeima ar karjera, amžinas. Viena vertus, tiek mano vyras, tiek aš esame beprotiški darboholikai, savo darbuose praleidžiame tiek laiko, kad net ir savaitgaliai kartais būna skirti darbui. Kita vertus, jeigu nebūtume tokie darboholikai, sunku pasakyti, ar būtume galėję sukurti šeimą. Juk ne kiekvienas gali toleruoti nuolatinį bėgimą, buvimą toli. Tai žinodami stengiamės suprasti ir palaikyti vienas kitą, kartu praleisti kuo daugiau laiko. Manau, mums pavyko sukurti šiuolaikiškos skandinaviškos šeimos variantą – visus namų ruošos darbus dalijamės per pusę, abu pagal galimybes rūpinamės namais. Tiek charakterio, tiek požiūrio į darbą prasme pasiekėme aukso viduriuką.
Kopiant karjeros laiptais ir kuriant šeimą itin svarbu turėti kuo lankstesnes darbo sąlygas. Mano nuomone, šis aspektas ypač aktualus teisėjams, auginantiems vaikus. Pavyzdžiu mūsų šaliai galėtų būti Belgija – ši valstybė skiria lėšų tam, kad teisėjas įsirengtų darbo kabinetą savo namuose ir tam tikras dienas dirbtų nuotoliniu būdu. Mano vyras juokaudamas kartais pasako, kad pas mus vienas žmogus dirba šeimai, o kitas – valstybei. Nėra vieno teisingo kelio – kiekvienas jį pasirenkame pats, bet jei turi mėgstamą darbą, stengsiesi atrasti sau tinkamiausią sprendimą.
– Klausantis Jūsų atrodo, kad tiek teisėjo, tiek advokato darbas kupinas emocinės įtampos. Kaip Jums pavyksta atsiriboti nuo negatyvių emocijų, atsipalaiduoti?
– Emocinė įtampa ir stresas palengva tapo įprastine dienotvarke ir kažkokiu būdu su tuo jau susigyvenome. Vis dėlto po ilgo ar emocingo posėdžio geriausiai gelbsti bėgimas arba pasivaikščiojimas gamtoje. Grynas oras išvalo mintis ir įkvepia naujos energijos.
– Ieškoti šviesiųjų visa ko pusių, ko gero, padeda ir geras humoro jausmas?
– Tikrai taip! Štai per mūsų vestuves su Mariumi buvome sugalvoję visokių juokingų dalykų, pavyzdžiui, svečiams išsiuntėme kvietimus, panašius į šaukimą į išvažiuojamąjį teismo posėdį. Mūsų „byla“ buvo dėl civilinės santuokos sudarymo, tik jos „teisėja“ buvau aš, o „atstovas advokatas“ – Marius. Į kvietimą taip pat įdėjome mūsų bendrą nuotrauką, kurioje vilkime teisėjo ir advokato mantijas. Galite įsivaizduoti, kaip nustebo svečiai, sulaukę tokio kvietimo – dalis net pamanė, kad iš tiesų vyks bylos nagrinėjimas!
– Esate minėjusi, kad jau kelerius metus Kazimiero Simonavičiaus universiteto studentams dėstote šeimos teisę. Kokia yra šiuolaikinė karta? Kokias pastebite tendencijas – ar šeima tebėra vertybė?
– Dėstyti universitete pradėjau dar dirbdama teisėjo padėjėja. Man labai patinka dėstyti, ypač įdomu stebėti, kaip keičiasi kartos ir studentų požiūris į gyvenimą! Puikiai prisimenu savo studijų metus: kokie mes būdavome nedrąsūs, profesoriai buvo mūsų idealai, jiems bijodavome net žodį pasakyti. O dabartiniai studentai yra visiškai kitokie – jie pasitiki savimi, kalba drąsiai ir į dėstytojus žvelgia kaip į lygiaverčius pašnekovus.
Be abejo, pastebiu, kad daugelis studentų pradeda gyventi kartu dar iki vestuvių, todėl labiau domisi įvairiais turto teisės klausimais nei šeimos teise. Nors santuoka ir šeima yra atidedama vėlesniam laikui, tai tikrai nereiškia, jog šeima kaip vertybė yra mažiau svarbi. Dalis apskritai nusprendžia nesituokti, tačiau kuria šeimą. Keičiasi laikai, natūraliai keičiasi ir supratimas, kokia turi būti šeima.
– Kokių turite bendrų pomėgių po darbo ar per atostogas?
– Na, laiko poilsiui lieka ne tiek jau ir daug, bet labai mėgstame nekomercinius, neholivudinius filmus. „Kino pavasario“ ir „Scanoramos“ festivaliai jau yra savotiška šeimos tradicija. Taip pat labai mėgstame slidinėti, tad kiekvienais metais keliaujame į kalnus. Neįsivaizduoju žiemos be slidinėjimo kalnuose – kai aplinkui stūkso ramūs ir išdidūs kalnai, kaipmat pasimiršta visi rūpesčiai.