Papasakosiu, kaip mano paauglė duktė nepradėjo rūkyti. Ir dar mane privertė mesti. Jos logika buvo geležinė: tu juk, tėveli, žinai, kad rūkyti nesveika, bet vis tiek rūkai. Todėl nusipelnei bausmės – turėsi sumokėti litą kiekvieną kartą, kai būsi pagautas su cigarete. Kaip vaikų psichiatras gerai žinojau, kad paaugliai itin jautrūs bet kokiai neteisybei. Kaip tėvas nė kiek ne blogiau jaučiau, kad vaiko lūpomis kalba nuoširdi meilė. Kas man beliko? Tik giliai atsidusti ir pripažinti, kad litą aš tikrai turėčiau susimokėti. O kadangi šeimoje yra dar du sūnūs, mintyse sumečiau, kad, kaskart mokėdamas po tris litus, greit liksiu tuščiomis kišenėmis. Todėl nusprendžiau mesti rūkyti.
Nuo to laiko praėjo beveik metai. Prisipažinsiu – retkarčiais dūmą užtraukiu. Bet tai būna labai retai ir niekada prie vaikų. Pasitaikė ir kurioziškų situacijų. Kartą su bičiuliu stovėjom kalbėdamiesi prie namų ir jis pasiūlė užsirūkyti. Staiga žiūriu – nuo autobusų stotelės pareina visi trys vaikai. Aš taip skubiai puoliau gesinti cigaretę, kad draugas iš nuostabos išsižiojo: “Ką čia darai?!” O kai paaiškinau, jis tiesiog apstulbo...
Bet juk čia ir glūdi pats paprasčiausias atsakymas į jau beviltiškai naiviai skambantį klausimą: “Kaip kovoti su vaikų rūkymu?” Ne su vaikų rūkymu reikia kovoti, o su suaugusiųjų požiūriu į tai. Beje, dukra neseniai prisipažino, kad ji taip pykdavusi ant manęs už rūkymą, kad ir pati kelis kartus norėjusi užsidegti cigaretę. Iš principo!
Iš tiesų nelengva paaugliui rasti argumentų, kodėl nereikia rūkyti, jei suaugusieji diskutuoja apie tai, kad draudimas rūkyti viešose vietose pažeidžia žmogaus teises. Klasikinis dvigubų standartų pavyzdys – suaugusieji piktinasi, kad negalės rūkyti kur panorėję, o vaikai už tai baudžiami. Nors, tiesą sakant, nelabai tie vaikai ir baudžiami…
Netgi mokymo įstaigose, kur apie rūkymą neturėtų būti nė kalbos. Tik viena kita pagrindinė mokykla ar gimnazija yra aiškiai paskelbusios savo poziciją šiuo klausimu.
Didžioji dauguma elgiasi lyg stručiai – puikiai žino, kad vyresniųjų klasių mokiniai rūko vos ne masiškai, bet stengiasi to nematyti. O paklausus apie narkotikų vartojimą garsiai šaukia, kad “šito” jų mokykloje tai jau tikrai nėra. Bet juk nikotinas yra vienas iš pačių pavojingiausių narkotikų. Šitą pedagogai turėtų žinoti. Bet kaip elgiasi patys? Ar ištveria be cigaretės bent jau iki pamokų pabaigos? Vargu ar Lietuvoje tokią mokykloje rastume. Tik direktorius rūko savo kabinete, pedagogai – mokytojų kambaryje, o vaikai susiranda nuošalesnį kampą kur nors prie stadiono.
Visai neseniai vienoje mokykloje Vilniuje pasijutau lyg absurdo teatre. Vyko renginys apie rūkymo, alkoholio ir narkotikų žalą. Po jo visi pedagogai ir pats pranešėjas, ką tik gąsdinęs vaikus, užsidarė kabinete, draugiškai užsitraukė dūmą ir pradėjo šnekučiuotis. Nesusivaldžiau nepasišaipęs ir paklausiau, kur viso šio renginio moralas. Norit tikėkit, norit ne, bet man rimtu veidu buvo atsakyta: “Vaikai juk nieko nemato.”
Namuose – ta pati komedija. Tėvas ar motina po rimto pamokslo apie gyvenimo prasmę ir narkomanijos pavojų užsikelia koją ant kojos ir užsirūko. Nervams nuraminti. Kas belieka paaugliui? Nueiti už kampo, atsiremti į sieną ir užsirūkyti. Taip pat nervams nuraminti.
