Naftos kainoms pasiekus neregėtas aukštumas, Kremlius įgavo gerokai daugiau pasitikėjimo. Kad Rusija atsigauna, patvirtina ir turčių statistika. Anot „The Guardian“, šioje šalyje yra 36 milijardieriai ir 88 tūkst. milijonierių, kurių turtas vertinamas doleriais. Bet milijonieriai – dar ne visa visuomenė. Kaip su kitais? Vidutinis Rusijos piliečių uždarbis siekia 250 dolerių per mėnesį. Apskritai visa ši statistika, turint galvoje, kad vos prieš 20 metų šalis vadino save pažangiausia, teisingiausia, geriausia ir t. t., nuteikia keistai.

Tariamos ar tikros rusų didybės nostalgija prasiveržia ir drastiškomis formomis. Net ir oficiali statistika pripažįsta, kad Rusijoje 2003 m. buvo 15 tūkst. „skinhedų“ (skustagalvių), kurių filosofija – mušti kitokius.

Kai vasaros pradžioje Voroneže peiliu buvo nudurtas jaunuolis iš Peru Anchelis Urtago Enrike Arturo, neapsikentę užsieniečiai studentai (jų miesto aukštosiose mokyklose studijuoja 1200) išėjo į demonstraciją. Prieš tai Voroneže nužudytas studentas iš Gvinėjos Bisau Amaru Lima, parke žvėriškai sumuštas tos pačios šalies pilietis Antoniu Gomishi, ėjęs nusipirkti duonos. Vasarį Sankt Peterburge užmušta 9-erių tadžikų tautybės mergaitė, prieš tai – studentas iš Vietnamo.

Maskvos priemiestyje Dolgoprudne žiauriai sumušti du uzbekai darbininkai, vienas iš jų mirė. Užpuolę čigonus skustagalviai užmušė 6-erių mergaitę. Anot „Izvestija“, užpuolimą matė nemaža žmonių, tačiau nė vienas neatskubėjo į pagalbą. Čitoje girti paaugliai papjovė kiną. Sankt Peterburge skustagalviai ne tik nužudė azerbaidžanietį Mahomedą Mahomedovą, bet ir nufilmavo procesą. O kur dar vos ne vieši raginimai naikinti atvykėlių iš Kaukazo ar Vidurinės Azijos turtą, vyti juos lauk?

Skustagalvių siautėjimas atspindi visuomenės kriminalinę padėtį. Kai kelis šimtus tūkstančių gyventojų turintis miestas per pačius didžiausius speigus dar prieš 5–7 metus staiga galėjo likti be šildymo ar elektros, kai biurokratų sugalvota socialinių garantijų reforma prieš porą metų privertė rusų pensininkus išeiti į gatves, Čečėnijos karo metu per dieną prasisukdavo 800 tūkst. naftos dolerių, o po to buvo užiminėjamos mokyklos ir teatrai, sprogdinami gyvenamieji namai ir metro (per 5 metus Maskvoje per teroro aktus žuvo 354 žmonės) – kažin ar tokioje terpėje žmogus gali jaustis saugus, užtikrintas ir ramus.

Kriminalinių apraiškų Rusijoje galima rasti visur. „The New York Times“ rugpjūčio 15 d. straipsnyje „Visa apimanti korupcija – tai viso labo tik verslas“ pasakojama apie kompaniją, mėginusią prekiauti įranga biurams ir gyvenamiesiems namams. Jai nesisekė tol, kol vasarą į verslininkų duris pasibeldė porą „tarpininkų“ ir pasiūlė kontraktą su vieno Rusijos regiono administracija. Anot verslininkų, sėkmės kaina – nuo 5 iki 10 proc. nuo kiekvieno kontrakto. Didžiausias kyšis siekė 90 tūkst. dolerių. Šiuo metu kompanija jau turi 4 kontraktus ir planuoja naujus.

Ar kyšininkavimas yra tipiškas šiuolaikinėje Rusijoje? Ko gera, daugeliui toks klausimas pasirodytų naivus. Maskvoje veikiantis fondas „Indem“ suskaičiavo, kad per metus paprasti Rusijos piliečiai kyšiams išleidžia 3 mlrd. dolerių, verslininkai – 316 mlrd. Tad ko gi norėti iš įnirtusių didžiosios daugumos piliečių, vidutiniškai uždirbančių tuos 250 dolerių per mėnesį?

Toks nerimo kupinas, nestabilus gyvenimas nepalankus visuomenės sveikatai: pagal vidutinę gyvenimo trukmę rusai lygiuojasi į Trečiojo pasaulio šalis. Pasak Nikolajaus Petrovo onkologijos mokslinio tyrimo instituto vykdomojo direktoriaus Vladimiro Moisejenkos, plaučių vėžiu Rusijoje kasmet suserga 63 tūkst. žmonių, iš jų 53 tūkst. vyrų. Rusija yra antra šalis pasaulyje po Kinijos pagal tabako vartotojų skaičių, nors pasaulyje pastebima rūkalių mažėjimo tendencija.

Vis dėlto Rusija jau gyvena pasauliniame informaciniame lauke. Net kai Varšuvoje ir Maskvoje lenkai su rusais apsikeitė diplomatų vaikų ir pačių diplomatų sumušimais, tarptautinė žiniasklaida išsamiai aptarė susidariusią situaciją, o patys rusai apie tai įvairių vertinimų galėjo pasiskaityti rusiškuose tarptautinės žiniasklaidos interneto puslapiuose. Vakarų žiniasklaida dažniau yra geranoriška, siekia aiškintis, susivokti, kas pagaliau toje Rusijoje vyksta.

Kitoks nei prieš dešimtmetį yra ir dabartinis Rusijos elitas. Rusijos liaudies ūkio prognozavimo instituto vyriausio mokslinio bendradarbio Jakovo Pappe teigimu, didžiojo verslo struktūros (naftos sektoriuje Rusijoje jų apyvarta siekia daugiau kaip milijardą dolerių) per pastaruosius 5 metus pasikeitė iš esmės, nes derinamos prie globalaus pasaulinio verslo procesų. Norinčios žaisti tarptautiniame versle didžiosios rusų kompanijos taikosi prie pasaulinės fondų bei finansų rinkos reikalavimų.

Pavyzdžiui, „Norilsko nikelis“ vienas pirmųjų atskleidė savo akcininkų struktūrą, mat siekia, kad akcijos būtų kotiruojamos pasaulio akcijų biržose.

Tiesa, Rusija kartais ironiškai dar pavadinama AB „Kremlius“, nes, pavyzdžiui, pernai devyni valstybės valdomi rusų koncernai dėl padidėjusių žaliavų kainų savo pajamas sugebėjo padidinti vidutiniškai 54 proc., o prezidento Vladimiro Putino artimiausia aplinka šiuo metu kontroliuoja 37 proc. viso Rusijos BVP. Valstybės mastu tai gana paradoksali padėtis. Bene geriausiai ją apibūdina JAV laikraščio „The International Herald Tribune“ straipsnio apie Rusiją pavadinimas – „Atvira ekonomika, uždara visuomenė“.

Išbandę įvairiausius totalitarizmo malonumus, pridarę bėdų kitiems rusai nelabai turi kur trauktis. Neseniai Maskvoje vykusiame Pasaulio ekonomikos forume konstatuota, kad valstybė Rusijoje vis dėlto turėtų užtikrinti privačios nuosavybės teisę ir kad net laukiniai praėjusio dešimtmečio privatizacijos sandoriai nebūtų peržiūrimi (be abejo, prisimintas „Jukos“ likimas).

Pagal Norvegijos pavyzdį Rusija 10–12 proc. BVP nukreipia į stabilizacijos fondą. Bet pasaulio bankui kelia abejonių, kad dalis tų pinigų panaudojama užsienio skoloms gražinti. Dauguma forumo dalyvių atsargiai vylėsi, kad Rusijai vis dėlto pavyks pasiekti ūkinį ir politinį stabilumą. Deja, kol kas viskas, kas nesusiję su nafta ar karo pramone, šioje šalyje labai atsilikę. Štai automobilių pramonė nuo pirmaujančių Vokietijos ar Japonijos atsilieka 20 metų. O apie informacines technologijas kalbama kaip apie neapibrėžtą ateitį.

Dabartinės Rusijos paradoksai – liūdni, juokingi, kartais ir bauginami. JAV dienraštis „The Boston Globe“ ieškodamas pozityvių pavyzdžių pasakoja apie Rusijos aukštojo mokslo reformą, pilietinių organizacijų gausėjimą, taip pat teismų reformą (1000 rusų teisėjų mokėsi seminaruose JAV) ir apibendrina: „Dabartiniais paradokso laikais, kai visuomeninėje arenoje atsiranda naujų žaidėjų, reikia būti kantriems ir palaukti, kol trapi Rusijos demokratija įleis šaknis“.

1917-ųjų scenarijaus pagrindiniams veikėjams tai nerūpėjo. Jų pradėtas veiksmas galų gale paskatino susiklostyti tokiai situacijai, kai kaina už aktyvumą ir ambicijas labai nevienoda. Iš Michailo Chodorkovskio atimama milijardus kainuojanti kompanija, o pats jis uždaromas kalėjime (be kita ko, „Sibneft“ Romanas Abramovičius pirko kartu su Borisu Berezovskiu, o neseniai už 64 kartus didesnę sumą „Gazpromui“ pardavė jau vienas. Kur dabar kitas partneris?).

Kitas meilę tėvynei realizuoja vadovaudamas šaliai iš Kremliaus. Jis susierzinęs nužvelgia nepatogų klausimą uždavusią estų žurnalistę taip, kad nuo tokio žvilgsnio visai neseniai būtų nustėrę visi, gyvenantys į rytus nuo Oderio. Atrodo, tas žvilgsnis ir teliko. Ir dar imperijos nostalgija bei išdraskyta rusiškumo tradicija (iki 1917 m. ji puoselėta labai rūpestingai). Ir klaiki painiava visuomenėje. Tai tiek 1917-ųjų lapkričio 7-osios perversmu V. Uljanovui pasiekti ir pavyko.

Šaltinis
Savaitraštis "Laikas"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją