Apie iššūkius dirbant daugiakultūrėje aplinkoje, skirtingų šalių teisininkų darbo ypatumus ir gyvenimą Liuksemburge kalbamės su ESTT Daugiakalbystės generalinio direktorato Lietuvių kalbos teisinio vertimo skyriaus vadove Marija Anciuviene, ESTT teisės referente dr. Deimile Prapiestyte ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo kanceliarijos teisininke Renata Ūkelyte.
– Kaip profesinis kelias Jus nuvedė į ESTT? Pasidalykite prisiminimais apie pirmąsias darbo dienas šiame teisme?
M. Anciuvienė: – Dirbdama Europos teisės departamente pirmą kartą išgirdau apie tuomet man pasirodžiusią labai egzotišką teisininko lingvisto Europos Sąjungos (ES) institucijose profesiją. Atsitiktinai ar ne, netrukus atsirado ir galimybė su ja plačiau susipažinti per stažuotę ES Tarybos teisės tarnyboje, Briuselyje. Kadangi visą savo sąmoningą gyvenimą mėgau mokytis kalbų, toks profesinis derinys man pasirodė labai patrauklus. Tad atsiradus galimybei Lietuvos teisininkams įsidarbinti ES institucijose nutariau išmėginti savo jėgas šioje srityje ir sudalyvauti konkurse – kai pavyko atsidurti konkurso laureatų sąraše ir buvo galima rinktis pageidaujamą instituciją, Teisingumo Teismas buvo mano pirmasis prioritetas.
Atvažiavusi į Liuksemburgą 2004 m. rugpjūtį radau gal tik trečdalį skyriaus, kuriame buvo numatyta daugiau nei 30 etatų, darbuotojų. Tad vienu metu reikėjo ir suburti komandą, ir organizuoti vertimo darbus, ir įsisavinti administracinius reikalavimus, tai buvo nemažas iššūkis. Tačiau pirmas dalykas, kurį patyriau iš savo vadovybės, tai didelis pasitikėjimas ir suteikta laisvė organizuoti skyriaus darbą taip, kaip man atrodė tinkamiausia atsižvelgiant į tai, kad visi skyriaus darbuotojai – lietuviai.
Dabar, po beveik 14 darbo ESTT metų, šios institucijos veikla tapo man suprantamesnė, pripratau prie jos darbo metodų, bendravimo stiliaus, tapo artimos ir jos vertybės bei tradicijos. Mano požiūriui į darbą didelės įtakos turėjo pažintis su žmonėmis, kurie dirbo ESTT ne vieną dešimtmetį, kai kurie netgi nuo jų valstybių – Jungtinės Karalystės, Portugalijos, Graikijos – įstojimo į tuometines Europos Bendrijas dienos. Išgyvenę daug permainų jie tebespinduliavo entuziazmą, pasididžiavimą savo darbu, toleranciją, tikėjimą Europos idėja.
Bendravimas su jais plėtė akiratį, leido koncentruotis į esminius dalykus, atsisakyti smulkmeniškumo, nereikalingos kontrolės. Ar pasikeitė požiūris į kolegas? Bendraudama su skyrių vadovais iš kitų valstybių narių pastebiu, kad jau seniai išsitrynė riba tarp kolegų iš vadinamųjų naujųjų valstybių narių dešimtuko ir iš senųjų valstybių narių, skatinusi mus pirmaisiais metais kartais susirinkti atskirai. Dabar glaudesnį bendravimą lemia ne tautybė, o bendri darbai, projektai ar tiesiog bendri pomėgiai.
D. Prapiestytė: – Baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultete vientisųjų studijų teisės programą ir įgijusi teisės magistro kvalifikacinį laipsnį dirbau Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Lietuva tuo metu išgyveno labai įdomų pereinamąjį etapą – narystės ES pradžia buvo čia pat, todėl buvo stengiamasi tinkamai jai pasirengti, be kita ko, ir Lietuvos teismuose.
Tuo metu, o ir vėliau jau skaitant Teisingumo Teismo sprendimus ir lietuvių kalba, buvo įdomu, kaip viskas atrodo iš vidaus, t. y. kokį kelią nukeliauja byla nuo tada, kai ji užregistruojama ESTT kanceliarijoje, iki tol, kol priimamas Teismo sprendimas. Dirbti Liuksemburge įsikūrusiame Teisingumo Teisme pradėjau 2008 m. rugpjūtį. Pradėjusi dirbti su bylomis supratau, kad darbas teisme Lietuvoje man jau padėjo pasidėti pagrindus tokio pobūdžio darbui.
R. Ūkelytė: – Viskas klostėsi labai natūraliai. Prieš pradėdama dirbti ESTT (į ESTT dirbti atvykau 2004 m.), baigiau teisės studijas, parengiau magistro studijų darbą apie Lietuvos Respublikos stojimą į ES ir LR konstituciją. Dvejus metus dirbau Teisingumo ministerijoje, darbas buvo susijęs su Europos Žmogaus Teisių Teismu. Tuo metu pasiūlymas laikinai padirbėti teisininke lingviste lietuvių kalbos vertimo raštu skyriuje ESTT žadėjo šviežumo ir dinamikos, praktikos, remiantis studijų metu nagrinėta teorija. Labai troškau įsitraukti į tarptautinę aplinką, nes nebuvau studijavusi užsienyje, nekeliavusi – prieš atvykdama į Liuksemburgą tik kelis kartus lankiausi Strasbūre darbo reikalais. Norėjau išgirsti užsienio kalbas jų gyvoje terpėje, nes mokykloje pramoktą ir vėliau universitete studijuotą vokiečių kalbą vartojau tik per pamokas ar paskaitas Lietuvoje.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena ESTT?
M. Anciuvienė: – ESTT vadovauju teisinio vertimo raštu lietuvių kalbos skyriui. Tai vienas iš 23 teisinio vertimo tarnybos kalbų skyrių, kuriuose iš viso dirba beveik tūkstantis darbuotojų. Mūsų skyriuje šiuo metu dirba per trisdešimt žmonių, iš jų – 23 teisininkai lingvistai. Turime ir kalbos korektorių, taip pat asistenčių, kurios teikia tekstus verčiantiems teisininkams techninio pobūdžio pagalbą. Lietuvos teisininkams ir bendrai piliečiams žinomesnė viena mūsų atliekamo darbo dalis – tai Teismo svetainėje ir EurLex skelbiami ESTT sprendimai, generalinių advokatų išvados lietuvių kalba. Kita, nepublikuojama, bet nemažiau svarbi mūsų darbo dalis – vertimai, kurie būtini nagrinėjant bylą, savotiškas bylos „lydėjimas“ per visą teismo procesą.
Mano darbo krūvis priklauso nuo bendro skyriaus darbo krūvio, o jis nuolat auga. Pavyzdžiui, praeitais metais skyrius į lietuvių kalbą išvertė daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių puslapių teisinių tekstų. Mano pagrindinis rūpestis – užtikrinti, kad darbai būtų atlikti laiku ir kokybiškai. Tad pirmiausia turiu daugybę administracinių funkcijų. Kaip vadovei, tenka nuolat bendrauti su įvairiomis teismo tarnybomis, kanceliarija, teismo narių kabinetais, palaikyti ryšius su kitomis ES institucijomis. Kartu dirbu ir specialisto darbą – tais atvejais, kai prireikia teisinių žinių, kai tenka su skyriaus kolegomis spręsti keblius vertimo ar terminijos klausimus.
Nors pagrindinių darbų pobūdis tas pats, darbo dieną sunku suplanuoti, dažnai ji pateikia netikėtumų. Ypač įtempti laikotarpiai būna prieš išeinant teisėjams atostogų, kai stengiamasi užbaigti kiek galima daugiau bylų. Darbo diena įgauna dar didesnį pagreitį, kai ateina prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš Lietuvos teismo. Po to, kai jį gauna Teisingumo Teismo kanceliarija, jis atsiduria mūsų skyriuje.
Mano pirmoji užduotis – susipažinti su prašymo turiniu, įsigilinti į jo esmę ir, atsižvelgiant į sritį, paskirti skyriaus atsakingą teisininką, kuris dirbs su šios bylos dokumentais iki pat sprendimo priėmimo. Nedelsdami kartu su juo sprendžiame, ar būtina daryti nacionalinio teismo pateikto prašymo santrauką, ir aptariame tokios santraukos turinį.
Tai itin atsakingas darbas, nes turi likti informacija, leidžianti suprasti ir ginčo esmę, ir motyvus, paskatinusius Lietuvos teismą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Beje, kai teismai rengia tokias nutartis, reikėtų turėti omenyje ir tai, kad nutartis (ar jų santraukas) verčia į prancūzų ir anglų kalbą šių skyrių teisininkai, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, jie nėra baigę ir Lietuvos teisės studijų. Todėl prašymo glaustumas, jo aiški struktūra, sklandžios kalbos vartojimas turi svarbią reikšmę tam, kaip jis toliau bus suprastas Teisingumo Teismo teisėjų, kurie spręs bylą remdamiesi atliktu vertimu.
Kad vertimas būtų tikslus ir teisingas, kolegų iš kitų skyrių atliktą Lietuvos nacionalinio teismo nutarties vertimą prieš jį perduodant svarstyti teisėjams peržiūri mūsų skyriaus teisininkas lingvistas. Savo ruožtu labai didelį dėmesį vėliau skiriame ir sprendimo lietuviškoje byloje vertimui į lietuvių kalbą, nes teisiškai jis tampa vienintele autentiška sprendimo lietuviškoje byloje versija, nors techniškai tai yra vertimas iš prancūzų kalbos, kuria buvo surašytas teismo sprendimo projektas.
Norėtųsi, kad ir teisininkai Lietuvoje suvoktų ir labiau įvertintų šią privilegiją – visų pirma, galimybę skaityti Teismo jurisprudenciją ir apskritai ES teisės aktus gimtąja kalba. Daugiakalbystė – didžiulis turtas ir išskirtinis ES, kaip tarptautinės organizacijos, bruožas. Kartu tai raktas į kiekvienos šalies kultūrą ir tradicijas, skatinantis toleranciją, tarpusavio supratimą. Dirbantys teisme teisininkai noriai mokosi kalbų, nes čia pat tas žinias gali ir netgi privalo praktiškai pritaikyti.
Mūsų skyriuje ne vienas kolega moka keturias ar penkias oficialiąsias ES kalbas, neskaitant savo gimtosios lietuvių kalbos. Kartu pastebiu ir tai, kad mokant daugiau kalbų labiau vertinama ir žavimasi gimtąja kalba, jos unikalumu. Skyriuje turime tą prabangą dirbti lietuvių kalba, tai leidžia ne tik jos nepamiršti, bet ir nuolat tobulinti jos žinias. Būtent dirbdama Teisingumo Teisme suvokiau labai glaudų teisės ir kalbos ryšį. Teisininkui kalba – tai ir jo darbo priemonė, ir rezultatas. Dirbant teisinio vertimo darbą lavinamas kalbos tikslumas, logika, sklandumas – savybės, kurios itin svarbios geram teisininkui.
D. Prapiestytė: – Šiuo metu einu ESTT teisės referentės pareigas (pranc. le référendaire) šio Teismo teisėjo, Lietuvos atstovo E. Jarašiūno kabinete, o darbą Teisingumo Teisme pradėjau teisėjo P. Kūrio pakviesta jo kabinete. Atsižvelgiant į Lietuvos teisinę sistemą, šias pareigas iš esmės galima apibūdinti kaip Lietuvos aukščiausiųjų instancijų teismų teisėjo padėjėjo (padėjėjos) bei šių teismų pirmininkų patarėjų funkcijų suderinimą.
Pagal faktiškai atliekamas užduotis mano darbe dominuoja patarėjo veikla. Įdomu tai, kad teisės referento pareigos Teisingumo Teisme kai kuriose valstybėse narėse (pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Vokietijoje) prilyginamos teisėjo pareigoms, todėl tais atvejais, kai nacionaliniai įvairių instancijų, net apeliacinės instancijos teismo teisėjai atvyksta dirbti į Teisingumo Teismą ir eina teisės referento pareigas, tas laikotarpis įskaitomas į teisėjo darbo stažą ir nacionalinis teisėjas išsaugo teisėjo statusą.
Be to, pagal nacionalinį reglamentavimą numatytą laiko tarpą išsaugo ir garantuoja tokį patį teisėjo darbą grįžus. Pagrindiniai skirtumai nuo Lietuvoje dirbančių teisėjų padėjėjų darbo būtų tokie: darbo kalba – prancūzų, visos bylos, su kuriomis tenka dirbti, yra susijusios su ES teisės taikymu ir aiškinimu. Kartu su teisėju dalyvauju įvairiuose jo man patikėtos bylos, kurioje jis yra pranešėjas, nagrinėjimo. Kartu dirbu ir su kitomis bylomis, kuriose teisėjas yra tokias bylas nagrinėjančių teisėjų kolegijos narys. Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra sudaro galimybę susipažinti su įvairių valstybių narių nacionalinių teisių ypatumais bei su šių valstybių teismų sistemomis. Taip pat įspūdį daro ESTT vaidmuo ir jo priimamų sprendimų svarba nuolatinei ES teisės evoliucijai.
Neįkainojama ir žmogiškoji patirtis – galimybė dirbti kartu su bene didžiausiais ES teisės profesionalais iš įvairių valstybių narių – kalbu ne tik apie ESTT narius (teisėjus ir generalinius advokatus), bet ir apie visus kitus šios institucijos darbuotojus. Stebina ir tai, kaip gerai organizuojamas darbas tokio dydžio institucijoje, kurioje dirba daugiau nei 2 000 darbuotojų. Taip pat labai vertinga ir tai, kad nuolat turiu galimybę bendradarbiauti su Lietuvos teisminėmis institucijomis. Ypač džiugu, kad yra išlikęs, drįstu sakyti, labai glaudus ryšys su mano Alma Mater – Vilniaus universiteto Teisės fakultetu.
Darbo dieną dažniausiai pradedu apie 8 val., nors aišku, jog tais atvejais, kai numatoma labai įtempta darbotvarkė, ji gali prasidėti ir 7.00–7.30 val., ir trunka ji dažniausiai iki 19.30–20.00 val., retai kada nereikia dirbti ir bent vieną iš dviejų savaitgalio dienų. Turiu pripažinti, kad teismo darbuotojų darbo krūvis nuolat didėja ir tam reikia vis platesnės kompetencijos.
R. Ūkelytė: – Neseniai pakeičiau savo darbo poziciją ESTT ir pradėjau dirbti ES Bendrojo Teismo kanceliarijoje. Joje daugiau kaip 70 darbuotojų, esame tik du lietuviai. Mano darbo diena turbūt nesiskiria nuo daugelio teisininkų, tačiau pačios veiklos forma kartais tampa unikalia, nelygu ją atliekantis bendradarbis. Dažnai užburta stebiu, kaip kolegos iš Pietų Europos teisinę problemą pristato ir net ją „išsprendžia“ veido išraiška, rankų mostais ir kitais neverbaliniais būdais.
Kasdien daug dirbame drauge tardamiesi ir teikdami vieni kitiems pagalbą, be kurios būtų sunku išsiversti. Ar ieškovo iš Nyderlandų pateiktas ieškinys atitinka formalius priimtinumo reikalavimus, galiu patikrinti pati iškart, nes mokiausi kalbos, bet štai dokumentą, gautą iš Bulgarijos, prašysiu peržiūrėti bulgaro asistento. Kolektyvo susirinkimai vyksta prancūzų kalba, bet dirbdama dažniausiai vartoju vokiečių kalbą – komunikuodama su bylų šalimis, kurios pasirenka vokiečių kalbą kaip proceso kalbą (esu atsakinga už bylas, susijusias su intelektinės nuosavybės teisėmis, vokiečių, lietuvių, latvių ir dar keliomis kalbomis), ir prancūzų – vykdydama užduotis teismo viduje.
– Kaip skiriasi darbo principai, požiūris į atliekamą darbą Lietuvoje ir Liuksemburge?
M. Anciuvienė: – ESTT tarnyboms organizuojant darbą pirmiausia į akis krito tai, kad labai pasitikima darbuotojo profesiniais gebėjimais ir jam suteikiama didelė autonomija. Būtent tikslų formavimas, o ne konkrečios instrukcijos yra darbuotojo veiklos ir jo motyvavimo pagrindas. Keičiant tarnybų struktūrą ar diegiant kitokias naujoves sprendimai priimami gana lėtai, neskubama sugriauti tradicinių metodų ar vertybių.
Sudaromos darbo grupės, parengiami ir įgyvendinami bandomieji projektai keliuose skyriuose, ir tik jei naujovės pasiteisina, jos pradedamos taikyti platesniu mastu. Tokios sekos, pavyzdžiui, buvo laikomasi suteikiant teisininkams lingvistams ir kai kurių kitų kategorijų darbuotojams galimybę dirbti visą ar dalį darbo laiko nuotoliniu režimu. Labai ryškus kolegialumas darbe – ilgai svarstoma, derinama ieškant visiems priimtino geriausio sprendimo. Per susirinkimus juntama diskusijų kultūra – dalyviai gali išsakyti savo nuomonę ir ją motyvuoti nerizikuodami sulaukti nepagarbios ar priešiškos reakcijos. Bendravimas tarp skirtingo hierarchinio lygio darbuotojų gana paprastas, atskiriama funkcija ir asmenybė, dažnai vyrauja kreipinys „tu“, tai negriauna autoriteto.
Vadovas nevengia pasitarti, prisipažinti, kad nežino kai kurių dalykų. Nustebino ir labai aktyvios ir stiprios darbuotojų interesus ginančios profesinės sąjungos – Teisingumo Teisme jų yra kelios. Gal dėl to ir sąlygos darbuotojams čia yra tikrai puikios. Beje, teisminė veikla organizuojama taip, kad teismo posėdžiai nevyktų per vadinamąsias baltąsias savaites, kurios sutampa su Europos mokyklą lankančių mokinių atostogomis. Tai ramesni darbo intensyvumo požiūriu laikotarpiai ir darbuotojai gali lengviau išeiti atostogų, kad pabūtų su vaikais.
D. Prapiestytė: – Kadangi teko dirbti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, o Liuksemburge dirbau ir dirbu tik ESTT, tai lyginti galiu tik šių teisminių institucijų darbą.
Mano nuomone, darbo principai ir požiūris į darbą tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, tiek Teisingumo Teisme yra tokie patys. Abiem atvejais pagrindinis siekiamas tikslas – efektyvi teisminė gynyba ir siekis nuolat ieškoti geriausių darbo organizavimo priemonių, padedančių pasiekti šį tikslą.
R. Ūkelytė: – Labai įdomu stebėti, kaip skiriasi įvairių valstybių teisininkų darbas. Bylų priskyrimas teisininkui pagal proceso kalbas lemia ne tik kalbos vartojimą rašytiniuose dokumentuose, siunčiamuose bylų šalims, bet ir tam tikrus procesinius veiksmus, pavyzdžiui, Vokietijos ir Austrijos advokatai beveik kiekvienoje byloje pateikia prašymą surengti teismo posėdį, nes žodinis bylos nagrinėjimas yra svarbi jų teisinės tradicijos dalis. Be to, teismo posėdžiuose atstovai vilki savo šalies advokato mantiją, taigi vienu metu teismo posėdžių salėje galima išvysti proceso dalyvius su skirtingomis mantijų detalėmis, ženklais, net perukais.
– Kokie kultūriniai šalies ypatumai? Kas Jums labiausiai patinka gyvenant šioje šalyje?
M. Anciuvienė: – Liuksemburgas – atvira, tolerantiška užsieniečiams šalis, todėl atvykus iš svetur gyventi joje nesudėtinga. Užsieniečiai, kurie čia sudaro beveik pusę šalies gyventojų, nejaučia spaudimo integruotis. Kartu tai puikiai organizuota valstybė, kurios vietiniai gyventojai visų pirma savo pavyzdžiu diktuoja tvarkos, švaros, elgesio standartus. Jie yra gana aukšti ir skrupulingai prižiūrimi, prie jų laikui bėgant savaime priprantama.
Liuksemburgiečiai brangina savo istorinį, kultūrinį paveldą ir moka jį reklamuoti, patraukliai pateikti net mažiausią objektą. Kita vertus, jie domisi ir čia gyvenančių kitų tautų atstovų kultūros savitumais, kasmet jiems parodyti rengiamos šventės, mugės, per kurias galima įsitikinti, kokia iš tiesų marga yra ši mažytė šalis. (Turiu pasakyti, kad Liuksemburgo lietuvių bendruomenė aktyviai dalyvauja šiuose renginiuose ir jos stendai paprastai sulaukia nemažai dėmesio.)
Vis dėlto šis margumas – tai veikiau atspalvių, o ne ryškių spalvų derinys. Apskritai tiek gyvendama Liuksemburge, tiek keliaudama po kaimynines ir tolimesnes valstybes pastebiu tarp ES valstybių gyventojų daugiau panašumų, nei skirtumų. Juk iš esmės visi esame europiečiai, turintys tas pačias kultūrines šaknis, siekiančias antikinės Graikijos laikus su jos filosofija, demokratinėmis vertybėmis, grožio samprata. Žinoma, istorinės raidos, santvarkų ypatumai palieka savo antspaudą.
Mes, lietuviai, nepažįstamų žmonių atžvilgiu galime atrodyti uždaresni, įtaresni. Liuksemburge kiekvienas kontaktas viešoje vietoje, pvz., su pardavėju, vairuotoju, būtinai prasideda pasisveikinimu ir dažnai nusišypsojimu. Tas pats vyksta ir susitikus praeivį savo gyvenamoje gatvėje ar kvartale, net jei jis ir visai nepažįstamas. To kartais pasigendu grįžusi į Lietuvą. O juk šis paprastas veiksmas didina saugumo, pasitikėjimo, geranoriškumo pojūtį.
D. Prapiestytė: – Liuksemburgo Didžioji Hercogystė išsiskiria iš visų kitų ES valstybių narių tuo, kad tokioje mažoje šalyje yra tikras verdantis įvairių tautų atstovų sambūris. 2017 m. duomenimis, Liuksemburge gyveno 170 skirtingų tautų atstovų, o ir apskritai užsieniečiai sudaro 48 proc. visų šalies gyventojų, iš kurių didžioji dalis – iš kitų ES valstybių narių. Be to, kiekvieną darbo dieną į Liuksemburgą atvyksta dirbti apie 177 000 darbuotojų iš kaimyninių valstybių – Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Čia visą laiką esi dažniausiai tarp kitų šalių atstovų, atvykusių į Liuksemburgą su įvairiausiais siekiais, papročiais, požiūriu, su akcentu kalbančių ne gimtosiomis kalbomis.
Todėl jausmas, kad dauguma čia gyvenančių ir dirbančių žmonių yra atvažiavę, kalbu apie patį Liuksemburgo miestą, panašūs į tave, šiek tiek palengvina ir patį gyvenimą ne savo gimtojoje šalyje. Tikruosius (vietinius) liuksemburgiečius dažniausiai gali sutikti mažuose, bet spalvinguose, labai skirtingo kraštovaizdžio miesteliuose. Nors Liuksemburgas mažas, tačiau čia yra nuostabių vis kitokios gamtos kampelių – ir uolų, ir miškų su grybais, ir lygumų, ir gerokai aukštesnių kalvelių, o Mozelio slėnyje driekiasi vynuogynai.
Man asmeniškai priimtiniau kalbėti ne apie kultūrinius skirtumus, o apie tai, kas man įsiminė šioje šalyje: tai bendruomeniškumas mažuose miesteliuose ir visus metus tuose miesteliuose vykstančios įvairios teminės šventės (naujo vyno, didžiausio moliūgo, riešutų ir pan.); tai sekmadieniais susirenkančios ir ilgai ilgai kartu pietaujančios ir bendraujančios šeimos ar artimų draugų grupelės išsibarsčiusiuose po visą Liuksemburgą restoranėliuose – iš anksto nepasirūpinęs vietos dažniausiai nerasi; tai kiekvieną kartą sutiktas žmogus – nesvarbu, vidury miško ar siauresnėje gatvelėje savaitgalio rytą, – tau sakantis „Laba diena“, nors ir susitinkate pirmą kartą.
Visame Liuksemburge ir ypač tarp pačių liuksemburgiečių populiarūs ir nepriklausomai nuo metų laikų organizuojami kiekvieną sekmadienį vis kitoje vietoje žygiai gamtoje – konkretaus miestelio žygeivių klubas paruošia skirtingo ilgio ėjimo trasas ir visi norintieji, sumokėję simbolinį mokestį organizatoriams, gali keliauti. Labai greitai pripranti prie ypatingos švaros, tvarkos ir miestelių gyvenviečių apželdinimo įvairovės, paskui net nejučia lygini aplankytas vietoves kitose šalyse.