Po daugiau nei dviejų dešimtmečių kovų tarptautinėse misijose, kur galėdavo veikti atokiuose, tačiau stacionariuose postuose, artilerijos apšaudymo ir antskrydžių grėsmės nepajutusiuose konvojuose JAV Armija susigriebė, kad prarado turėtus pranašumus kritiškai svarbioje srityje, kuri vadinama karo dievu.
Skaičiai rodo atsilikimą
Dar pernai griežtumu ir skambiais pareiškimais garsėjantis JAV Armijos vadas generolas Markas Milley iškėlė užduotis savo 470 tūkst. pavaldinių nubrėžė naujas gaires, kurių esmė – išryškinti poreikių prioritetus ir būti pasiruošus kautis su lygiaverčiais priešininkais, tokiais, kaip Rusija ir Kinija.
Ir nors pats M. Milley pagarsėjo sparnuota fraze, kad JAV priešininkai bus sumušti smarkiau, nei kas kitas anksčiau, realybė kol kas netenkina amerikiečių.
Ir nors JAV šarvuotosios brigados su karinių Oro pajėgų ir laivyno parama vis dar yra galingas geležinis kumštis, prieš kurį sunku būtų atsilaikyti bet kurios pasaulio valstybės pajėgoms, vienoje srityje amerikiečiai vis dar trypčioja vietoje. Kadaise puikiais artileristais laikyti amerikiečiai dabar jaučia adekvačių pajėgumų ir kvalifikuoto personalo stygių.
Pernai paskelbtoje RAND ataskaitoje įspėta, kad Rusijos artilerijos sistemų nuotolis – nuo 50 iki 100 proc. viršija JAV pabūklų galimybes, kalbant apie šūvio nuotolį.
Pavyzdžiui, standartinis tempiamas 155 mm pabūklas M777 gali šaudyti patikimai ir greitai, tačiau šūvio nuotolis – vos 22,5 km. Standartinės, net ir modernizuotos savaeigės haubicos M109 šūvio nuotolis – taip pat neįspūdingas – iki 30 km. Tokias haubicas neseniai įsigijo ir Latvija.
Dar vienas svarbus veiksnys – greitošauda, taip pat nėra šios haubicos stiprioji pusė – geriausiu atveju iki 8 šūvių per minutę, o dažniausiai atliekami keturi šūviai. Pavyzdžiui, Lietuvos įsigytų savaeigių haubicų PZH2000 greitošauda - iki 13 šūvių per minutę, o paprastų sviedinių šūvio nuotolis - apie 35 km, išmaniųjų - iki 60 km.
Su moderniais šaudmenimis galima pasiekti takinius, esančius už 38 km – tiek, kiek siekia Rusijos jau turimos savaeigės haubicos Msta-S, o šiuo metu JAV kuriami šaudmenys tokį atstumą gali beveik padvigubinti.
Tiesa, naujųjų Rusijos savaeigių haubicų „Koalicija“ šaudmenys taip pat teoriškai gali pasiekti taikinius, esančius už 70 km. Rusai giriasi, kad jų pabūklo greitošauda – iki 15 šūvių per minutę.
Greitošauda ir didesnis šūvio atstumas kare, ypač artilerijos dvikovose reiškia ypač daug – pranokęs priešininką gali sunaikinti jo artilerijos sistemas, smogti kitiems taikiniams ir laiku pasišalinti, taip ir nesulaukęs atsako.
„Turime pasiekti didžiausią visų sistemų šūvio nuotolį, turime pranokti priešininkus. O dabar to nedarome – atsivėrė didelis plyšys. Mums reikia pabūklų, kurie šaudytų taip pat toli, kaip dabar šaudo nevaldomos raketos, mums reikia tokių raketų, kurios šaudo iki 499 km“, – pavasarį kalbėjo JAV Ramiojo vandenyno Armijos vadavietei vadovaujantis generolas Robertas Brownas.
Jis neabejojo, kad būtent tai ir bus padaryta – jei JAV sugebėjo ištirpdyti kiekybinį, o kai kuriose srityse, pavyzdžiui, artilerijos, ir kokybinį Sovietų sąjungos armijos pranašumą Šaltojo karo laikais, tai bus galima padaryti ir dabar. Ypač laikantis M. Milley gairių ir augant gynybos biudžetui.
Praeities ambicijos ir klaidos
JAV Armijos planuose – jau nuo kitų metų pradėti naujų artilerijos ir raketinių sistemų bandymus, kurie leisti šaudyti sviedinius 1,6 tūkst. atstumu, o raketas iš sausumos – 2,2 tūkst. km atstumu. Tiesa, per pastaruosius kelis dešimtmečius JAV armija jau yra pasimokiusi iš panašių itin brangių projektų, kurie baigėsi iššvaistytais pinigais ir sustabdytomis programomis.
Pavyzdžiui 2002-siais buvo nutraukta vos metus gyvavusi 11 mlrd. Dolerių vertės savaeigių haubicų „XM2001 Crusader“ programa. O naujasis 155 mm kalibro pabūklams skirtas sviedinys M982 Excalibur, turėjęs pakeisti įprastus, vis dar yra ypač brangus – vieno sviedinio kaina siekia beveik 70 tūkst. dolerių.
Ir nors jo taiklumas pavydėtinas – 92 proc. bei 4 metrų paklaida nuo taikinio, paleisti 10 įprastų to paties kalibro sviedinių kainuoja dvigubai mažiau. Dar daugiau – apie 800 tūkst. dolerių kainavo laivynui kurtas, bet taip ir neužsakytas sviedinys.
Tad vietoje tokių ambicingų, bet ypač brangių programų amerikiečiai nusprendė eiti lengvesniu – tarpinių sistemų kūrimo keliu. Pavyzdžiui, kol Armija eksperimentuoja su elektromagnetiniais pabūklais, galinčiais nuskraidinti sviedinius už 160 km, anot generolo R. Browno, jau baigiasi naujų salvinių ugnies sistemų šaudmenų bandymai.
Ant jau esančių platformų – MLRS ir HIMARS planuojama naudoti naujos kartos tikslias raketas. Mažesniųjų šūvio nuotolis siektų 120 km, o didesniųjų – iš pradžių 300 km, o vėliau ir 500 km.
Pastarasis skaičius jau yra riba, kurią peržengus JAV pažeistų 1987 m. susitarimą su Maskva, apribojusį tokių raketų bandymus ir dislokavimą. Tiesa, JAV tikina, kad Rusija šį susitarimą pažeidė pirmoji.
Dar viena naujovė – raketinės sistemos galėtų paleisti savotiškus sviedinius-bepiločius orlaivius, kurie galėtų sukiotis ore, stebėti taikinius, o prireikus – jiems smogti.
Išmokti tai, ką mokėjo seneliai
Vis dėlto tokie ambicingi planai lenktyniaujant su artimiausiais varžovais – Rusija ir Kinija gali likti neįgyvendinti. Ne tik dėl techninių problemų, išsipūtusių biudžetų, bet ir dėl žmogiškojo veiksnio. Gali turėti naujausią ginkluotę, kurios techninės specifikacijos lenkia priešininkų, tačiau neturėdamas pakankamai kvalifikuoto personalo teturėsi brangiai kainuojančią metalo laužo krūvą.
Vienoje dar prieš dešimtmetį parašytoje JAV pulkininkų studijoje pažymima, kad Armija netenka daug perspektyvių jaunųjų karininkų. Be to, jei šaltojo karo laikais viename salvinės ugnies sistemų MLRS batalione būdavo 27 paleidimo įrenginiai, tai dabar jų liko vos po 16. Po 10 metų situacija tik kiek pagerėjo, bet orientuojamasi ne į kiekybę, o į kokybę.
Pavyzdžiui, už Didelio nuotolio tikslių smūgių komandą atsakingas pulkininkas Johnas Raffertas tikino, kad didžiausias dėmesys šiuo metu skiriamas ne naujų sistemų pristatymui, o personalo parengties ir kitų įgūdžių kėlimui. Vienose pratybose 1800 artileristų treniravosi kautis sudėtingomis sąlygomis: dykumoje, apšaudant tariamai priešininko artilerijai, ir stengiant išvengti masinių antskrydžių – šios grėsmės amerikiečiai nėra patyrę nuo 1950-1953 m. vykusio Korėjos karo laikų.
Balandžio mėnesį 5-asis artilerijos pulkas treniravosi beveik po 20 valandų per parą beveik nenutrūkstamo šaudymo pratybose Kanzaso valstijoje.
Jauniems 19-20 metų amžiaus vaikinams tai buvo pirmasis toks rimtas išbandymas – tai, kas buvo įprasta Irako karo metu 2003-siais, kai jie dar buvo vaikai, arba dar seniau – Šaltojo karo metais, kai JAV artileristai turėjo pasitelkti visą išmonę ir įgūdžius, stengdamiesi nenusileisti kiekybiškai pranašesniems sovietams, dabar amerikiečiai turi mokytis iš naujo.
Šimtai iššautų sviedinių per dieną daugeliui karių buvo rimtesnė patirtis, nei šaudymai kitose pratybose ir kovinėse operacijose kartu sudėjus. Pasiekta ir maksimali greitošauda nuo iki tol buvusių keturių iki aštuonių šūvių per minutę.
Kitų mobilių pratybų metu artileristai turėjo išsisklaidyti ir per itin trumpą laiką sunaikinti taikinius – iki šiol saugiose nemobiliose pozicijose darbuotis galėdavę artileristai turėjo įsikalti į galvas: lygiaverčiai priešininkai turi geresnius pabūklus, jie nepasigailės tų, kurie nespėja pajudėti laiku.