„Lietuvos prokuratūra prisikabino prie rusų deputato žodžių apie lietuvių nacį“, „Atrodo, kad demokratijai – galas: Lietuvoje persekioja deputatą už kritiką apie miško brolius“, „Deputatas Titovas nori atskleisti tiesą Lietuvos žmonėms apie miško brolį“, „Adolfas Ramanauskas – vanagas ar maitvanagis?“ – tokiomis antraštėmis pastarosiomis savaitėmis tiesiog trykšta Kremliaus propagandiniai portalai, komentuodami kilusią audrą dėl V. Titovo žodžių.

Tai lyg ir neturėtų stebinti – dar pernai po skandalo su rašytojos Rūtos Vanagaitės pasisakymais apie A. Ramanauską-Vanagą Rusijos oficialūs informaciniai kanalai, pavyzdžiui, šios šalies Užsienio reikalų ministerija, kryptingai skleidė nuo sovietmečio įtvirtintą Kremliaus liniją: visi, kas Lietuvoje kovėsi prieš sovietinę valdžią buvo nacių pagalbininkai, nepribaigti fašistai, banditai, teroristai, taikių gyventojų žudikai. Regis, tereikėjo, kad po R. Vanagaitės „atsiprašymo“ ir žodžių apie A. Ramanauską-Vanagą išsižadėjimo, ant tos pačios temos, lyg žaizdos užliptų dar kas nors, pageidautina – vietos rusakalbių politikas, kurį galima būtų paversti auka. Ir tai pavyko.

„Ar jūs iš tikrųjų galvojate, kad verta įamžinti žmogų, kurio iniciatyva buvo nužudyta apie 8 tūkst. taikių piliečių ir vaikų? Aš manau, kad tokių žmonių atminimui ne vieta Klaipėdoje“, – taip prieš kelias savaites rėžė V. Titovas.

Iš pirmo žvilgsnio jis – puikus produktas Rusijos propagandistams: šneka šimtams savo rusakalbių rinkėjų Klaipėdoje, kur renkamas į savivaldybę nuo 2011 metų. Jis kalba aštriai ir provokuoja – uostamiestyje jis siūlė įteisinti ir rusų kalbą, kad valstybinėse įstaigose rusakalbiams visi reikalingi dokumentai, konsultacijos būtų teikiamos jų gimtąją kalba. Be to, pareiškęs, kad „Lietuvoje neįmanoma gyventi“ jis svaidėsi užuominomis, kad čia „kaip Ukrainoje bus pilietinis karas“.

Viačeslavas Titovas

Tad nestebina, kad jau anksčiau paniekos sulaukęs V. Titovas po savo žodžių apie A. Ramanauską-Vanagą atnaujino kalbas apie partizanų vadą, bet ir sąmoningai nukreipė ugnį į save: viskas prasidėjo iš naujo su papildomomis apsukomis: ne tik pasmerkimai, sauja miltų jam į veidą protesto metu, bet prokurorų tyrimas pagal BK 313 straipsnio 2 dalį „Mirusiojo atminimo paniekinimas“, Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko inicijuota apkalta.

Bet tai – tik paviršius, kurį su pasimėgavimu aprašė Rusijos žiniasklaida. Akylesni stebėtojai pastebi kitą svarbią detalę: tiek paties V. Titovo provokacija, tiek audringos reakcijos į jo žodžius gali sulaukti rimtesnių pasekmių, pavyzdžiui, pagilinti pleištą tarp lietuvių ir rusų.

A. Tapinas išvadino kacapu

Ironiška, kad apie tai prabilo ir įtakingasis apžvalgininkas Andrius Tapinas, kuris vienas pirmųjų liepos 20-ąją atkreipė dėmesį į V. Titovo pasisakymą apie partizanų vadą. „Tai planas dar labiau sukiršinti rusakalbius ir lietuvius Klaipėdoje“, – teigė A. Tapinas ir kreipėsi į Klaipėdos valdžią paraginęs ją nebesidangstyti, kai „prieš pat jus dergiama ir šmeižiama Lietuvos istorija“.

Vis dėlto pagrįstą kritiką ir argumentuotus kaltinimus kaltinimus pačiam V. Titovui bent jau viešojoje erdvėje nusvėrė tamsesniais atspalviais nudažyti pasisakymai, kuriuos asmeniškai galėjo priimti ne tik V. Titovas. Pavyzdžiui pats A. Tapinas savo įraše apie V. Titovą jį pavadino „kacapu“.

A. Tapino įrašas apie V. Titovą

„Šitas kacapas (iš karto atsiprašau visų savo rusakalbių skaitytojų, bet patys sutiksite, kad kitaip jį pavadinti sunku) marširavo su koloradke, išvadino Lietuvą fašistine valstybe, dabar šita provokacija“, – piktinosi A. Tapinas.

Kaip jaustis iš šono šias aistras stebinčiam rusakalbiui, jei jis nėra įsigilinęs į kontekstą, o mato kaip „fašistus garbinantys lietuviai puola mūsiškį“? Ar asmeninio įžeidimo V. Titovui nepriims, kaip skirto tautinei bendrijai, nepaisant išankstinio atsiprašymo už pavartotą terminą?

Pats A. Tapinas pabrėžė, kad terminas skirtas tik pačiam V. Titovui, kuris, jei pasijustų įžeistas, turi visas galimybes kreiptis į institucijas.

„Žodis buvo taikytas konkrečiam žmogui – Viačeslavui Titovui, – DELFI pabrėžė A. Tapinas, priminęs, kad iš anksto atsiprašė savo rusakalbių skaitytojų, – aš neįsižeisčiau, jeigu rusai kokį mūsų konkretų nacionalistą rėkiantį „Lietuvą lietuviams“ pavadintų „labusu“. O „kacapą“ ne mes ir ne tik ukrainiečiai, kurie taip vadino rusų kareivius, jei neklystų, sugalvojom, taip tam tikrą žmonių kategoriją apibrėžė dar Buninas su Tolstojum“.

„Man baisu dėl Lietuvos, ši šalis niekada nebuvo taip suskaldyta“, – atvirauja atidžiai isteriją dėl V. Titovo pasisakymų iš neutralių pozicijų sekęs Viktoras Voroncovas, pabrėžęs, kad žodis „kacapas“ yra įžeidimas – taip ukrainiečiai vadino Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus. Žodis „kacap“ galėjo būti junginys ukrainietiškų žodžių: kak cap (kaip ožys), reiškiantis Maskvos bajorų ožio barzdas. Jis taip pat gali reikšti plėšiką.

„Iš pradžių, kai skaičiau diskusiją, man buvo dzin – manęs niekas kacapu nevadino. Galiu atleisti A. Tapinui, nes jis nerusakalbis, gal A. Tapinas nesupranta, kad „kacapas“ yra įžeidimas, o ir daug lietuvių vartoja rusiškus keiksmažodžius. Bet man tai yra nusivylimas“, – teigė V. Voroncovas.

Jo nuomone, Lietuvoje mažėja tikrų diskusijų, pagarbos, o abipusės tolerancijos – mažiau nei prieš 14 metų, kai jis persikėlė į Lietuvą. Tuomet Lietuva tik įstojo į ES, NATO, atrodė, kad santykių su Rusija opos – praeityje, o problemos su vietos rusakalbiais lyg ir nėra. Bet, V. Voroncovo nuomone, problemos Lietuvos visuomenėje slypi giliai ir vis dažniau lenda į paviršių.

Įžeidimus lydėjo raginimai smurtauti

Pavyzdžiui, po A. Tapino įrašu pasipylė beveik 200 komentarų, kurių absoliuti dauguma – ne šiaip neigiami V. Titovo atžvilgiu: bent 7 raginimai fiziškai susidoroti su V. Titovu („sumušti, sudeginti, sutraiškyti, suplėšyti“), 4 – atimti pilietybę, 9 – vyti lauk („iš savivaldybės, iš šalies, į Sibirą“). Kol kas vienintelis fizinis veiksmas prieš V. Titovą – bandymas jam suduoti ir apipylimas miltais.

„Komentarus, kurie ragino mušti V. Titovą ir rusus šalinau, bet dėl kiekio galbūt keletas užsiliko“, – pripažino A. Tapinas. Jis nesutiko spekuliuoti, kaip būtų, jeigu vietoje V. Titovo būtų buvęs lenkas, latvis, žydas ar prancūzas.

„Gal nežaiskim „o kas būtų, jeigu būtų“, jei atsiras, tai ir pamatysim“, – sakė A. Tapinas, priminęs, kad ir DELFI diskusijų platformoje pasirodo šimtai komentarų, kurie gali būti „ant ribos“.

Komentarai po Tapino įrašu

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Vyčio Jurkonio teigimu vien toks aistrų kurstymas yra blogas pavyzdys.

„Toks geras skaldyk ir valdyk bei visuomenės poliarizavimo instrumentas – kur vieni yra tik lojalūs arba nelojalūs, arba dar blogiau – šalies patriotai bei išdavikai. Tokia grėsmė stigmatizuoti visus rusus kone makartizmo principu yra pavojinga“, – pabrėžė ekspertas.

Jo teigimu, tokiais atvejais reikia veikti griežtai pagal teisinės valstybės principus: už šmeižtą turi atsakyti, o nepasitenkinimą visuomenė rodyti gali, bet nuo ura-patriotų reikia atsiriboti.

„O jei tokie klausimai, kaip apie A. Ramanauską-Vanagą iškeliami – juk mes žinome, kur skauda, tai gali būti puiki priemonė mesti pajėgas į šią diskusiją. Miško broliai? Gerai – pakalbame apie Sibirą, trėmimus, koloborantus, prievartavimus Kaliningrade. Galime tokius incidentus paversti galimybe Lietuvai parodyti platesnį kontekstą, turėti realią, o ne imituotą diskusiją.

Neapykantos kurstymas ar panašaus pobūdžio leksika turėtų susilaukti griežto institucijų dėmesio, nes ji daugeliu atveju tokiose situacijose ne tik nepadeda, bet atneša dar didesnę žalą – tokiais atvejais „raugini problemą“, tai lemia tam tikros grupės stigmatizavimą, turi tam tikrą agresyvumo krūvį, kai mažiau išsilavinę gali interpretuoti savaip. Bet svarbiausia, jog tokie komentarai didina susipriešinimą ir nerodo jokio polinkio į dialogą su rusakalbiais“, – sakė V. Jurkonis.

Protestas prieš V. Titovą

„Nereikia nusileisti iki morozų lygio. Jei nori vesti diskusiją – diskutuok normaliai, kalbėk, kodėl einame prie agresijos įžeidinėjimų? Mes suaugę, sakome, kad vaikų mokykloje negalima įžeidinėti, vyksta kova prieš patyčias, tai kodėl mes apie vaikus pagalvojame, o patys tarpusavyje norime įžeisti vieni kitus?“, – antrino V. Voroncovas.

Trūksta abipusės pagarbos

Jis nesiryžo vertinti Rusijos žiniasklaidoje, pirmiausiai patikimu ir neutraliu laikomo „Fontanka“ straipsnio, kuriame teigiama, kad Klaipėdoje liepos 29-ąją buvo sumuštas Rusijos pilietis vien todėl, kad jis buvo rusas.

„Varykite iš čia, rusams čia ne vieta“, – esą tokiais žodžiais smūgius palydėjo ruso užpuolikai po to, kai užsienietis padavėjai atsisakė mokėti už neva supainiotą užsakymą.

Nukentėjęs ir į ligoninę išvežtas Rusijos pilietis parašė pareiškimą policijai, kuriame pripažino, jog buvo išgėręs ir pirmas norėjo smogti vienam jį paauklėti priėjusių vyrų.

Policija aiškinasi įvykio aplinkybes, bet net jei tautinio užpuolimo motyvo iš tikrųjų ir nebuvo, nukentėjusiojo versija išplito Rusijos žiniasklaidoje: esą rusą sumušė tik dėl jo tautybės, o tai reiškia, kad Kremliaus propagandos platinami gandai apie „Baltijos šalyse siautėjančius fašistus, kurie puola rusus“ tarsi pasitvirtina. Tokie bauginimas išties yra įtaigūs.

„Turiu daug pažįstamų Rusijoje, susitinkame po daug metų, o jie man sako: „Viktorai, kaip ten gyveni? Ar sąžinė negriaužia, juk ten fašistai, kaip ten išvažiavai?“ Aš sakau, kad čia normali šalis, aukštas tolerancijos lygis, galiu laisvai kalbėti rusiškai, leisti vaikus į rusų mokyklas, darželius, nėra čia jokių fašistų. Jie tada nusivilia ir atšauna, kad iš Lietuvos visi bėga.

Sakau, nebėga – čia ES, laisvas žmonių judėjimas. Nori dirbti Vilniuje – dirbi, nepatinka – važiuoji į Paryžių, Londoną“, – apie savo tautiečių perauklėjimo pamokas kalbėjo V. Voroncovas.

Viktoras Voroncovas

Vilniuje 2004 m. apsigyvenęs ir verslą sukūręs įmonės „Layher Baltic“ direktorius save vadina ne tik naujuoju imigrantu, bet ir dar drąsiau – Lietuvos patriotu ir Lietuvos rusu, nors su pastaruoju apibrėžimu griežtai nesutiktų vietos rusakalbiai. Koks jis vietinis? Jis juk atvykėlis!

„Man jie sako: „tu negali kalbėti“. Bet jie tai neva gali, nes jų tėvai čia palaidoti, visur jų kapai, o mano kapų čia nėra – aš iš Kaliningrado.

Taip, tėvynės nepakeisiu , bet aš jaučiuosi Lietuvos piliečiu bei patriotu – stengiuosi, kad gyvenimas šioje šalyje gerėtų“, – sako lietuviškai su švelniu akcentu kalbantis V. Voroncovas, kuriam galima pavydėti kantrybės: jis nuolat veliasi į diskusijas su vietos rusakalbiais ir lietuviais, ypač feisbuke, kur sulaukia daug priekaištų dėl „prolietuviškos“ pozicijos.

„Mane maišo su mėšlu ir tikiu, kad po to, ką pasakysiu dabar, maišys dar labiau“, – šypteli pašnekovas, kurio pozicija dėl V. Titovo ir A. Ramanausko-Vanago – principinė.

„Man buvo staigmena, kad V. Titovas taip gali pasisakyti: jis protingas žmogus, stebiu jo veiklą. Be abejo, nepalaikau to, ką jis sakė apie A. Ramanauską-Vanagą. Jei esi Lietuvos politikas, turi būti tam tikros ribos, kiekviena tauta turi savo vertybes ir didvyrius, Lietuva – ne išimtis.

Iš mūsų, rusakalbių pusės jiems turi būti pagarba, nors rusakalbiai su tuo ir nesutinka. Manau, kad žmonės sąmoningai balsuoja už V. Titovą, o čia yra jo žinia rinkėjams. Bet jis turi išlaikyti moralinius standartus, galiausiai jis, kaip ir kiti politikai turėtų vienyti visuomenę. O ką matome dabar? Bandoma skaldyti, atskirti savo rinkėjų grupę“, – sakė V. Voroncovas, pabrėžęs, kokia didelė yra švietimo, žinių ir atvirkščiai – suformuotų stereotipų įtaka.

Pakeitė nuomonę apie partizanus

„Kai aš 2004 m. atvažiavau į Lietuvą, mano nuomonė apie miško brolius buvo panaši – fašistai jie. O mano name gyveno vienas senas partizanas ir mes pradėjome kalbėtis, aš pradėjau skaityti, domėtis, mano nuomonė pasikeitė. Supratau, kad dauguma jų buvo idėjiniai kovotojai už laisvę, kurie tikėjo, kad galima sukurti laisvą Lietuvą“, – pasakojo V. Voroncovas.

Vis dėlto pašnekovas pripažino, kad po 2014-ųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą Lietuvoje viskas pasikeitė.

„Kai atvažiavau į Lietuvą, čia tikrai buvo šimtaprocentinė tolerancija, neturėjau problemų dėl savo tautybės, lietuvių kalbos. O po to viskas pasikeitė: mes, rusakalbiai tapome 5 kolona. Net jei nepalaikai Krymo aneksijos, bet kiti mato antspaudą – tu rusas“, – sakė V. Voroncovas.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Pavyzdžiui, jei du kartus neigiamą atsakymą dėl Lietuvos pilietybės gavęs V. Voroncovas tikina, kad jis sulaukia daug pasipriešinimo dėl dvigubos pilietybės.

„Aš nesu pilietis, bet tai nereiškia, kad negaliu dalyvauti viešajame gyvenime. Jau trečią kartą prašau tapti Lietuvos piliečiu – aš čia gyvenu, čia mano namai, man čia patinka, sutinku atsisakyti ir Rusijos pilietybės, esu Lietuvos patriotas, bet man patys lietuviai sako: tu negali dalyvauti diskusijoje, tu ne lietuvis“, – teigė V. Voroncovas, pažymėjęs, kad aštresnių komentarų sulaukia tik internete, o viešai į akis jam užgauliojimų dažniausiai niekas nesako. Be to, jo bendravimo ratas, anot V. Voroncovo, yra normalus, daugiatautis. Tačiau bendra situacija Lietuvoje nėra gera.

„Tauta suskaldyta ir nėra žmonių, kurie galėtų vienyti. Anksčiau buvo inteligencijos autoritetai, kaip Leonidas Donskis. Gerai, tokių žmonių yra ir dabar – aš juos pažįstu, labai juos gerbiu, bet nenoriu minėti pavardžių – jie patys bijo išsakyti nuomonę.

Nes jei pasisakysi, būsi apipiltas šūdais. Inteligentiški žmonės nepratę ginti save, jie priprato kalbėti, diskutuoti, o dabar – jei tik ką pasakai ne taip – viskas, esi vatnikas, kacapas, arba atvirkščiai – fašistinis labusas. Nebėra diskusijos, bendras tautos intelektualinis lygis krenta“, – įsitikinęs V. Voroncovas.

Kaltinimai – Kremliui ir lietuviams

Tiesa, paklaustas apie galimą Rusijos konsulato ar ambasados vaidmenį Klaipėdoje, kurstant vietos rusakalbių bendruomenę, iki tol emocingai kalbėjęs pašnekovas kaip mat sukluso ir ėmė atsargiai rinkti žodžius. Jis, kaip vis dar Rusijos pilietis turi reikalų su savo šalies ambasada. Tačiau neslepia – ne visada sutinka su savo šalies diplomatų nuomone. Tačiau netrukus V. Voroncovas prabilo atvirai – esą yra dvi grupės, kurios pila žibalo į ugnį.

„Man kartais susidaro nuomonė, kad nuo 2014 m. V. Putinas Lietuvos konservatoriams moka pinigus“, – teigė V. Voroncovas, pažymėjęs, kad tokios iniciatyvos, kaip konservatorių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno siūlymai didinti pamokų skaičių lietuvių kalba sulaukia automatinės vietos tautinių bendrijų atmetimo reakcijos.

„Įspūdis toks, kad konservatoriai nenori ugdyti visuomenės, jei imasi tokių sprendimų, kad geriau uždrausti rusiškų kanalų transliaciją, o tai vietos rusakalbiai visada neigiamai priims“, – sakė pašnekovas, įspėjęs, kad būtent tuomet rusakalbiai arba lenkakalbiai gali atsigręžti į vienybę skaldančias ir aršiai dėl rinkėjų kovojančias partijas, kurios tik ir siekia izoliuoti visuomenės grupes pagal tautinę priklausomybę.

Tai pavojinga, mat, anot pašnekovo, vien tik rusiškai kalbančių Lietuvoje mažėja – vyresni, nei 50 metų žmonės gal ir nepasikeis, o jaunimas jau puikiai šneka lietuviškai, tobulina savo įgūdžius įstoję į universitetus, vėliau kuria verslus. Bet dirbtinės pastangos neva integruoti, o iš tikrųjų spausti tautines bendrijas gali turėti atvirkštinį poveikį – stumti jas į savotiškus getus, erzinti ir tapti kuru tokiems politikams, kaip V. Titovas.

Protestas prieš V. Titovą

„O jei tęsis skaldymas, tai be abejonės – Kremlius tai išnaudos, jie juk situaciją atidžiai stebi“, – įspėjo pašnekovas. Antra vertus, anot V. Voroncovo, negalima nepaminėti ir „Lietuvos priešų“. Kas jie? Tai esą yra „tam tikros politinės jėgos Rusijoje, kurios nori atstatyti imperiją“. Tiesa, Krymo atvejis Klaipėdoje, anot V. Voroncovo nepasikartos, nors panašių tendencijų esą ir galima įžvelgti.

„Žinoma, Rusijos žiniasklaidoje manipuliuojama vaizdais iš Lietuvos, bet blogiau yra tada, kai Klaipėdoje vyresnio amžiaus žiūri tomis pačiomis akimis, lyg nebuvę Lietuvoje.

Jie čia gyvena ir sako, kad visur fašistai. Arba vienos motinos sūnus tarnauja Lietuvos kariuomenėje, o jai kaimynas sako, kad sūnus fašistas, nes tarnauja NATO. Arba mokytoja, kuri viešai feisbuke dergia Lietuvą. Kaip tai gali būti?

Tai veidmainystė, juk jie yra piliečiai, jie gyvena čia, bet mintyse nori būti kažkur Rusijoje. Ir aišku, niekas nevažiuoja ten, nes supranta, kad būtent Lietuva suteikia daugiau privalumų, lyginant su kitomis posovietinėmis šalimis.

Galbūt, jei augi toje aplinkoje, kaip ir tavo tėvai, tikimybė, kad išaugsi toks pats, yra didelė. Ir tai yra viena didžiausių problemų: Lietuvos priešai bando stumti žmones į getą, o mūsų politikai sąmoningai ar ne daro tą patį“, – abipusės kritikos negailėjo Lietuvos rusas ir įspėjo, kad per artimiausius 5-10 metų situacija gali tik blogėti.

Išeitys dvi: kalbėtis ir šviesti

Su tokiu vertinimu sutiko ir V. Jurkonis. Jis pažymėjo, kad Lietuvoje tautinių mažumų klausimai gana ilgą laiką buvo „užleistas darželis“ – kas ką norėjo, tas tą ir darė.

„Todėl čia visko daug – ir sostinės bei regionų skirtis, ir vietos savivaldos subtilybės, ir uosto specifika bei Kaliningrado artumas, o kartu ir aktyvesnė užsienio valstybių veikla. Nuotaikas parodyti gali nuolat vykdomi sociologiniai tyrimai, bet vienkartiniai vargu ar atneštų norimų rezultatų – bus sunku parodyti dinamiką bei nuotaikų kaitą.

Be atvirumo ir diskusijos, šių klausimų nebūsime pajėgūs išspręsti, o siūlymai, neva, štai bilietas jums į vieną pusę, demokratijos sąlygomis nėra joks variantas“, – sakė V. Jurkonis.

V. Voroncovo manymu, gali būti ir kelios ilgalaikės išeitys, kurios atvėsintų situaciją. Pirmoji, kaip pripažino pats V. Voroncovas, gali pasirodyti naiviai – paliaubos.

„Reikia pamėginti mažiau apie tai kalbėti, skelbti paliaubas 10 metų. Man labai nepatinka, kad yra miško brolių ir Pergalės dienos priešprieša. Atrodo, kad visi tik ir siekia suplakti šiuos kontekstus. Jums ne šventė? Gerai, nesutikite, bet gerbkime kitų piliečių nuomonę“, – teigė V. Voroncovas, pažymėjęs, kad tap pat pagarbiai Lietuvai svarbias šventes ar didvyrius turėtų vertinti ir rusakalbiai.

Protestas prieš V. Titovą

Antroji išeitis – švietimas. Svarbu ne tik išsaugoti švietimo įstaigas, kuriose dėstoma rusų ar lenkų kalbomis, bet ir aktyviau įsitraukti į jų veiklą.

„Žmonės iš valstybinių institucijų turi dažniau lankytis tose mokyklose. Geras pavyzdys yra Lietuvos kariuomenė – tai yra puikus Lietuvos visuomenės pjūvis, nes ten tarnauja ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai. Nėra tų eskaluojamų problemų, jie gali rodyti gerąjį pavyzdį.

Arba tos pačios mokyklos, kurios irgi atspindi situaciją šalyje. Mano dukra baigė Vasilijaus Kačialovo gimnaziją: puikūs rezultatai iš lietuvių kalbos egzamino, nors ji į Lietuvą atvažiavo tik 2004 m. ir per 6 metus išmoko kalbą. O buvo vienas vaikinas – čia gimęs ir užaugęs, kuris neišlaikė.

Tai rodo trečią dalyką: viskas prasideda šeimoje. Jei ten vyrauja požiūris, kad Lietuva yra rusų tautos kaljėimas, kur mus diskriminuoja dėl pavardės, tai padėtį pakeisti gali tik mokykloje.
Būtent mokytojas turi pasakyti, kad čia yra galimybių šalis, čia nėra karo, bet yra laisvė keliauti, dirbti, stoti į aukštąją mokyklą“, – teigė V. Voroncovas, pripažinęs, kad mokytojų padėtis šiuo metu – tikrai ne iš lengviausių, ypač kai kalbama apie atlyginimus.

„Todėl daugiau dėmesio reikia skirti švietimui. Sutinku, kad ir gynybai reikia 2 proc, BVP, o ir kariuomenė yra puiki patriotizmo mokykla. Juo labiau, kad tas, kas nemaitina savos kariuomenės, maitins svetimą, bet ir švietimui reikia skirti daugiau“, – pabrėžė pašnekovas.

Klaipėda antruoju Krymu netaps?

Jis neslėpė, kad daugelis rusakalbių, purkštaujančių dėl padėties ir gyvenimo sąlygų, ypač Klaipėdoje, kartais tiesiog aušina burnas.

„Klaipėdos rusakalbiai labai skiriasi nuo gyvenančiųjų Vilniuje, kur gali turėti daugiau galimybių dirbti ir uždirbti. Bet man susidaro įspūdis, kad kartais atlyginimais skundžiasi, kaip kokie nevykėliai – nesąmonė dirbti už minimalų atlyginimą?

Tai nedirbk – eik į darbo biržą, gausi suvirintojų kursus, eik į Vakarų laivų gamyklą, mažiau tūkstančio eurų neuždirbsi. Tik, aišku, reikia dirbti, o ne sėdėti ir skųstis atlyginimu feisbuke“, – pabrėžė V. Voroncovas. Pavyzdžiui, jo teigimu, Vilniaus krašte lenkai gyvena blogai. Kodėl? Nes visuomenė nevieninga, gyvena atskirai, sunku pasiekti tikslus.

„Aš pats gyvenu Vilniaus rajone. Pamenat, buvo akcija „Darom“. Ir spėkit, kas atėjo? Jauni lietuviai ir jauni rusai. Vietiniai lenkai nėjo. Ar aš patenkintas tuo? Todėl rodome pavyzdį, bandome vietinį lenkakalbį jaunimą įtraukti į įvairius projektus, nes negalima suteikti galimybių steigti getus“, – tikino pašnekovas.

Vis dėlto, jo manymu, tokie skundai sunkiu gyvenimu neturėtų peraugti į kažką panašaus, kas buvo Kryme ar Rytų Ukrainoje.

„Ukraina buvo silpna, čia retas atvejis, kai nuo nepriklausomybės atkūrimo šalis silpnėjo. O Lietuva yra nerealiai stipri. Tikrai, galiu lyginti su 2004 metais – daug geresnė šalis.

Taip, rusakalbiai gali skųstis, kalbėti, svajoti ir turėti nesveikų minčių apie tai, kad Lietuva išstos iš ES ir prisijungs prie Muitų sąjungos. Bet tai tėra nostalgiški svaičiojimai – daug kas pakalba, bet nemanau, kad tai pavojingos nuotaikos.

Visai kitokia padėtis būti nutikusi, jei Lietuva ir kitos Baltijos šalys nebūtų įstojusios į NATO. Narystė šiame galingiausiame Aljanse, pašnekovo nuomone, padėjo išlaikyti nepriklausomybę ir teritorinį vientisumo, o be narystės Estija gal net esą galėjo netekti Narvos, Latvija – Daugpilio, o Lietuva – Klaipėdos“, – sakė V. Voroncovas.

Užuominas, kad lietuviai turėtų būti dėkingi Stalinui už Klaipėdos prijungimą ir Rusijai – už pretenzijų nekėlimą pastaraisiais metais nuolat laido Kremliaus propagandiniai ruporai. O Apie galimas pretenzijas į Klaipėdą ir Krymą prieš daugiau nei dešimtmetį yra pasisakęs ir pats V. Putinas. Būtent todėl, anot V. Voroncovo, visiems – tiek rusakalbiams, tiek lietuviams būtina priminti, kad taika ir karo nebuvimas Lietuvoje jau savaime yra didelis pasiekimas ir vertybė.

„Ne visi tai supranta. Daug kas kalba apie savo nusivylimą – esą prieš kelis dešimtmečius, kai siekė nepriklausomybės, norėjo gyventi kaip Suomijoje, o štai kas išėjo. Aš sakau – taip ir gyvensime, judame teisinga kryptimi“, – sakė V. Voroncovas.

Paradoksalu, jog trūkstant lietuvius ir rusus vienijančių autoritetų, iniciatyvos, jo nuomone, gali imtis būtent tokie, kaip jis – naujieji imigrantai iš Rusijos Ukrainos, Baltarusijos.

„Šie žmonės čia atvažiuoja su geru išsilavinimu, plačia pasaulėžiūra, vertina tai, ką gauna Lietuvoje. Jie kuria verslą ir, aišku, būna sunku, nes migracijos departamentas apsunkina leidimų gavimą, bet žmonės vis tiek kovoja. Pakalbėkite su kitais naujais imigrantais iš Rusijos – visi pasakys, kad myli Lietuvą. Vos atvykę jie jau lanko lietuvių kalbos kursus ir aš tikiu, kad po dešimt metų Lietuva didžiuosis tais žmonėmis, kurie kažką sukurs“, – sakė V. Voroncovas.