Ar tinka mums, vakariečiams, Rytų išmintis ir praktika?
Ar iš tikrųjų ši Rytų sistema gali padėti mums išsivaduoti iš savo kūno skausmų, atsikratyti įtampos ir dirglumo? Ar gali jų klimatui ir mentalitetui būdinga praktika pakeisti mūsų gyvenimą? Mes girdime daug prieštaravimų ir kritikos, tačiau galime pamėginti atrasti ir sąlyčio taškus.
Ha-Tha Joga – tai pirmosios keturios Klasikinės Jogos pakopos, kurios apima moralinius principus, mūsų fizinį aktyvumą, darbą su kūnu, įvairią higienos praktiką ir taisyklingą kvėpavimą.
Pradėkime savo kelionę nuo pirmųjų dviejų Jogos pakopų – Jama ir Nijama. Jamą sudaro penki moraliniai, etiniai principai, kurie mums sako, ko nereiktų daryti, einant tobulėjimo link. Tai bendražmogiški ir nepriklausantys nuo klimato ar kultūros principai. Daugelis pastebės, jog jie tikrai neprieštarauja mūsų pasaulio ir mūsų visuomenės vertybėms: Achimsa principas, kuris sako - nežudyk; Satja – nemeluok; Astėja – nevok; Aparigracha, kuri moko nekaupkti ir negeisk turto; Brachmačarja - kontroliuok savo seksualinę energiją. Juk šios moralinės vertybės ir taip buvo mums diegiamos nuo mažumės: nežudyk, nemeluok, nevok, negeisk svetimo turto ar svetimos moters.
Sekanti pakopa – Nijama. Nijama duoda kelis patarimus, ką reikėtų daryti, kad palengvintume ir pagreitintume sąvąją kelionę. Tai vidinės disciplinos principai, kurie iš tiesų tinka bet kokio mentaliteto, kultūrinio ar religinio auklėjimo žmogui. Šauča principas siūlo mums palaikyti vidinę ir išorinę švarą; Santoša moko mus pozityviai mąstyti, Tapas principas lavina valią ir vidinį veržlumą, kad galėtume siekti užsibrėžtų tikslų, Svadhiaja pažadina mus savišvietai bei pažinimui, o Išvara Pranidhana siūlo visus savo veiksmus, visas savo mintis paskirti savo Aukščiausiojo tikslo siekimui. Ir tai nėra koks nors religinis aspektas, nes kiekvieno žmogaus aukštesnis tikslas yra savitas. Tiesiog šis principas pripildo mūsų kelią meile ir išmintim.
Ar reikia stovėti ant galvos?
Asana – tai trečioji Klasikinės Jogos pakopa, reiškianti kūno pozą. Daugelis mano (na, gal Vakaruose ji dažnai taip ir pateikiama), jog tai yra kokių nors nerealių kūno pozų atlikimas ar net akrobatiniai pratimai, ar cirko elementai. Jogos sistemoje yra daug Asanų, kurios padeda mums išgyti nuo vienokių ar kitokių ligų. Mes esam girdėję daug nuostabių išgijimo atvejų po stuburo traumų ar išsigydant vėžį.
Tačiau jei mes esam sveiki, ši praktika skirta palaikyti sveiką, lankstų ir tvirtą kūną. Tam visiškai nebūtina atlikinėti kokias nors ypatingas, sunkias pozas. Kaip ir kiekvienas fizinis aktyvumas, Asanų praktika suteikia mums malonius pojūčius, pasitenkinimą. Tačiau ne visi žmonės mėgsta ar net gali atlikinėti sudėtingesnes pozas. Todėl ši praktika turi būti taikoma individualiai, priklausomai nuo žmogaus sveikatos stovio ar fizinio pasiruošimo.
Esant nuosekliai sistemai, šiandien praktikuojami pratimai turėtų paruošti mūsų kūną rytdienos pozoms. Taigi jei net ir labai norėtume atsistoti ant galvos, prieš tai mes turėtume atlikti grupę kitų pratimų, Asanų, kurios sustiprintų kaklo raumenis, atlikti įvairias higienos praktikas, kurių metu išvalytumėm kūną nuo šlakų ir toksinų, kad švarus kraujas pripildytų ir tonizuotų tokią subtilią kūno struktūrą kaip smegenys.
Kiekviena poza turi teigiamus aspektus, tačiau prie beveik kiekvienos sudėtingesnės Asanos (kūno pozos) pateikiamas perspėjimas, kokiais atvejais šių Asanų geriau nedaryti, todėl dažnai įvairiose Jogos knygose rasite pasiūlymus pradėti praktiką su mokytoju ar patyrusiu instruktoriumi, kurį patartina visuomet informuoti apie esamą sveikatos būseną.
Žinoma, Asanos praktika savyje turi ne tik egzoterinį aspektą, bet ir ezoterinį. Kiekviena teisingai atliekama kūno poza turi būti derinama su taisyklingu kvėpavimu ir teisingu įsivaizdavimu. Jei praktikuojantysis sujungs visus šiuos tris elementus (materiją, energiją ir mintis), jis pereis į kitą šios praktikos atlikimo lygmenį, kur patirs naujus pojūčius ir išgyvenimus, atliekant ypatingas Asanas.
Bet mums, pasauliečiams, pirmiausiai turėtų rūpėti išorinė šios pakopos pusė, t.y., kiek šis fizinis aktyvumas dera su mūsų sveikata. Žinoma, Indijoje, esant karštam klimatui, žmonių kūnai lankstesni ir jie gali asanas atlikti kur kas efektyviau nei mes, vakariečiai, bet tai dar nereiškia, jog pati sistema yra mums nepritaikyta. Jogos sistema - tai savęs, tame tarpe ir savo kūno, pažinimas. Ir nors mūsų odos spalva skiriasi, tačiau mes visi esame žmonės.
Ką mums suteikia teisingas kvėpavimas?
Ketvirtoji Ha-Tha Jogos pakopa – Pranajama, kuri apima ir vidinius ir išorinius šios praktikos aspektus. Pirmiausiai ši praktika supažindina mus su mūsų kvėpavimo sistema, išmoko kvėpuoti, pašalinti iš alveolių toksinus, ko pasekoje išvengiam tokių ligų, kaip plaučių uždegimas, bronchitas, peršalimai. Šios praktikos metu vystomi tokie subtilūs mūsų organai, kaip trachėja, bronchai, plaučiai ir diafragma. Na ir vidinis šios praktikos aspektas – tai gebėjimas valdyti energiją. Pats žodis Pranajama reiškia energijos (Prana) valdymas (Jama) . Įvaldant Pranajamą, praktikuojantysis sustiprina nervų sistemą, įgauna emocinę pusiausvyrą, išmoksta kontroliuoti savo mintis bei gali reikiamą laiko tarpą išlaikyti koncentraciją.
Taigi, su šia pakopa ir baigiasi Ha – Tha Joga. Tačiau šioje vietoje mokymas nenutrūksta. Rytuose buvo ir paslėptų žinių, kurių galėjo mokytis tik šventikų luomas (brahmanų kasta). Tai likusios keturios Klasikinės Jogos pakopos, dar vadinamos Radža Joga. Šios praktikos jau gan sudėtingos ir ne kiekvienam iš mūsų reikalingos, nors prieinamos ir čia, Lietuvoje. Jei žmogus nori žengti toliau savęs pažinimo link, šis mokymas bus jam atskleistas.
Ko mes bijome?
Teko girdėti atsiliepimų, jog žmonės, pradėję praktikuoti Jogą, sugriauna savo šeimą, praranda darbą, visuomeninę padėtį. Sklando gandai apie moteris, nuolat medituojančias, pamiršusias savas pareigas šeimai, nuo jų esą pabėga vyrai. Teko girdėti nuogastavimų, jog pradėję praktikuoti Jogą žmonės kažkur išvyksta, atsisakę savo visuomeninės padėties, palikę darbą, pamiršta šeimas. Tačiau Joga neatleidžia žmonių nuo asmeninių ar socialinių įsipareigojimų. Kiekvienas praktikuojantysis turi rūpintis ir materialiu savo pasauliu, ir dvasiniu. Jau senuosiuose Indijos raštuose, Upanišda Iša, buvo parašyta: “Ir dvasinio pasaulio, ir materialaus pasaulio žinios yra būtinos. Vienų skatinimas kitų sąskaita baigiasi nuosmukiu.” Joga ir moko mus rasti santarvę su savimi, pilnatvę, ramybę ir harmoniją.
Ši praktika pritaikyta taip pat žmonėms, turintiems įvairiausių asmeninių ar socialinių įsipareigojimų, o ne tik atsiskyrėliams ar šventikams. Ji ne tik neapsunkina mūsų kasdienybės, bet atvirkščiai, padaro ją spalvotą, įdomią ir prasmingą. Išmokę koncentruotis ir susikaupti, mes kur kas efektyviau galime realizuotis darbe, praktikuodami moralines vertybes sustiprinam tarpusavio pasitikėjimą ir atsidavimą šeimoje, santykius pripildydami supratimu ir meile, išmokstame džiaugtis tuo, ką turime, bei neliūdėti dėl to, ko neturime, atrandame Gyvenimą šią akimirką, kuri ir yra tikroji realybė.
Pabaigai norėčiau dar pacituoti S. Chinmoy žodžius:
“Viena, ką turime daryti, - tai priimti gyvenimą koks jis yra ir įkūnyti savyje Dieviškumą čia, žemėje. Tai gali būti įvykdyta tik peržengiant žmogiškąjį mūsų ribotumą.”
