Į DELFI skaitytojo klausimą atsako teisininkas Aleksandras Kovalevskis

Tėvų pareiga išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, įtvirtinta CK 3.1921 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, jog tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.

Taigi, pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu vaikas mokosi vidurinėje mokykloje ir jam tuo tikslu yra reikalinga parama.

Vidurinės mokyklos moksleivis, nors ir esantis darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, tačiau negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, privalomai lankyti pamokas, išklausyti nustatytą kursą, skirti laiko namų darbams atlikti ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, be kurio asmuo negalės ateityje siekti jokio aukštesnio išsilavinimo.

Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl išlaikymo pilnamečiui vaikui teikimo, negalima visiškai nepaisyti tėvų galimybių.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančio tėvo (motinos) ar kitų šeimos narių padėties, nustatyti paramos teikimą tais atvejais, kai ji daro esminę žalą tėvui (motinai), teikiančiam paramą, taip pat tais atvejais, kai dėl tėvo (motinos) turtinės padėties nustatyta parama apskritai negalėtų būti įvykdyta.

Tėvų turtinė padėtis paprastai yra vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių bei į elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui, t. y. kokių priemonių buvo imtasi, kad būtų gautos amžių bei profesines galimybes atitinkančios pajamos.

Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, pažiūros ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas, objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomu už jas atsakingu.

Be to, kaip nurodo įstatymas, sprendžiant pilnamečio vaiko išlaikymo klausimą, būtina atsižvelgti ne tik į tėvo (motinos) galimybę teikti išlaikymą vaikams, tačiau ir vaiko būtinybę gauti tokį išlaikymą iš savo tėvų. Materialinės paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji, todėl apie tai teismas sprendžia tik įvertinęs surinktus įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas.

Apibendrinant aukščiau išdėstytą teisinį reguliavimą ir teismų formuojamą praktiką, galima teigti, kad savo sūnui, kuriam sukaks 18 metų ir jis vis dar mokysis vidurinėje mokykloje, tėvas privalės teikti išlaikymą, tik jei tėvas turės finansinę galimybę išlaikytis (materialiai remti) savo pilnametį sūnų, o sūnui bus būtina tėvo materialinė parama.

Pateikiamas teisininko komentaras yra bendrojo pobūdžio ir negali būti traktuojamas kaip individuali teisinė konsultacija. Dėl detalesnės informacijos prašome kreiptis el. paštu aleksandras.kovalevskis@justicion.lt