Veikiausiai ne veltui ir tikslingai šie prasmės nestokojantys Mykolo Romerio (tikrasis vardas – Michael Pius Paschalis von Römer) aforizmai vainikuoja šios apybraižos pavadinimą, nukreipiantį skaitytoją į XX a. pirmosios pusės tarpukario Lietuvos vienos iš istorinių asmenybių gyvenimą, kurio svarbi dalis buvo teisingumo vykdymas, t. y. ne tik teisėjo darbas, bet ir šio požiūris į teismą ir jo misiją.

Aprašant M. Romerį ir jo gyvenimo kelią, vertybines nuostatas bei indėlį į Lietuvos teisinės sistemos raidą prisiminta šio žmogaus kaip teisėjo istorinė perspektyva Lietuvoje.

Sulaukęs 40-ies metų ir sugrįžęs iš lenkų okupuoto Vilniaus į Kauną, M. Romeris, jau turėdamas teisėjo darbo patirties (dar XX a. antrąjį dešimtmetį M. Romeris laikinai dirbo taikos teisėju Lomžos (Lenkija) apskrityje), teisingumo ministro 1920 m. lapkričio 20 d. įsakymu buvo paskirtas Kauno apygardos teismo teisėju. Pelnęs Lietuvos teisininkų pasitikėjimą ir simpatijas M. Romeris einančio Respublikos Prezidento pareigas A. Stulginskio 1921 m. birželio 15 d. aktu buvo paskirtas tuometinės Lietuvos teismų sistemos aukščiausiosios grandies – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo, kur dirbo nuo 1921 m. iki 1928 m., nariu teisėju. Kaip teisėjas, dar 1932 m. atstovavo Lietuvos valstybei teisiniuose ginčuose su Vokietija Hagos tribunole svarstant Klaipėdos bylą.

Kaip teisėjas M. Romeris iš tiesų pasižymėjo unikaliu samprotavimu, kritiniu mąstymu ir išskirtinai teisėjo ir teismo vardą tausojančiu požiūriu, tai daugiausia aprašoma šio žmogaus dienoraščiuose. Analizuojant chronologinius šio asmens gyvenimo užrašus stebimos M. Romerio susiformavusios nuostatos dėl to, kas yra teismas ir kokia jo paskirtis, taip pat šio asmens vertybinės nuostatos dėl teisėjo procesinės veiklos principų.

Antai M. Romeris, dienoraščiuose aprašydamas teismams keliamus teisės į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą, kaip šios siekiamybės suprantamos šiandien, uždavinius, akcentavo, kad „<...> vertinu nepriklausomybę ir savarankiškumą darbe, kuris Taikos teisme yra svarbiausias“, „Kiekviena teismo byla man yra gyva ir pažįstama individualybė; žaidžiu su jomis ir jeigu man tektų palikti mano teismą Kolne – gailėčiausi kiekvienos bylos; rodosi net, kad pavydėčiau, jeigu kas nors kitas turėtų teisėjauti mano bylose. <...> teisingo kompromiso nustatymas yra <...> bylų pagrindas ir neretai sunki užduotis teismui.“ Kartu identifikuodamas teismų reikšmę visuomeniniame gyvenime rašė, kad „<...> teismas atspindi visuomenės santykius, per jį galima pažinti reiškinius, matyti juose įvairių įtakų padarinius, visuomeninės ekonominės grandies vientisumą ir genetiką.“

Ypač iškalbingas M. Romerio vertinimas to, kaip konkrečių bylų nagrinėjimas formuoja asmens kaip teisėjo asmenybę: „Šiandien buvo labai mielas ir įdomus posėdis. Svarstytos kelios įdomios, nekasdieniškos bylos, reikalaujančios daug darbo, tačiau suteikiančios teisėjo protui ir juslei dėkingą veikimo lauką.“ Taigi vertinant šių fragmentinių gyvenimo užrašų visumą akivaizdu, kad M. Romeris teismą vertino kaip neteisę konstatuojančią ir drausminančią instituciją.

Tai, kad M. Romeris išties mylėjo savo profesiją, ją gerbė ir aukštino, aprašoma ir kitų žmonių prisiminimuose. Jis „<...> labai mėgo, didžiuodamasis, pabrėžtinai oriai, skardžiu balsu posėdžiuose garsindavo teismo veiksmus ir <...> iškilmingai, tiesiog artistiškai skelbdavo Vyriausiojo Tribunolo sprendimus, kurie atrodydavo padaryti ne žmonių, o paties skelbiančio įstatymo – Judex est lex loquens!“ Šiuos vertinimus patvirtina ir kituose šaltiniuose pateikiami teiginiai, jog „M. Römerio parengti aiškūs, teisiškai tvirtai argumentuoti Vyriausiojo Tribunolo nutarimai buvo įtikinami ir dėl to neabejotinai keliantys pagarbą jo atstovaujamai teismo institucijai.“

Kiti dienoraščio puslapiai kuo puikiausiai iliustruoja M. Romerio kaip teisėjo nuostatas dėl procesinės teisinės veiklos nagrinėjant įvairiausias bylas. Dienoraščių autorius, prisimindamas konkrečių nagrinėtų bylų faktines aplinkybes, kuo puikiausiai jas perteikia per baudžiamojo proceso principų turinį. M. Romeris, akcentuodamas proceso greitumo svarbą, rašė: „<...> savo teisėjiško darbo devizu pasirinkau teiginį, kad, jeigu tik įmanoma, niekada rytdienai nepasilikti darbo, o atlikti viską, ką reikia šiandien. Ir kol kas šis devizas pasitvirtina ne tik man, bet ir teismui, kuris šios nuostatos dėka dirba gerai ir pakankamai greitai.“

Aprašydamas kitų bylų įspūdžius M. Romeris išryškino teisėjo nešališkumo imperatyvą: „Kai dėl mano santykių su ieškovais ir atsakovais, aš ne tik kad nepalaikau specialiai kurių nors iš jų, geriau ginkluotų, bet priešingai – stengiuosi remti silpnesnę pusę ir kuo didesnė techninė persvara vienos iš jų, tuo didesnius reikalavimus keliu stipresniems, turintiems advokatą. Tačiau iš tiesų dažniau turi laimėti ta šalis, kuri yra geriau ginkluota, ir tam sutrukdyti negaliu, tuo labiau kad neįmanoma kurios nors šalies skriausti vien dėl to, kad ji turi advokatą. Pagaliau teisėjo vaidmuo teismo procese, paremtam kontrdiktatoriškuoju pagrindu, yra tas, kad teisėjas ypač civilinėse bylose tik pasveria, bet neveikia ir negali pats pavirsti advokatu.“

Dar daugiau – M. Romeris savo užrašuose, matyt, veikiančiuose kaip savotiška teisėjo saviterapija, atskleidžia prieštaringus jausmus dirbant teisėjo darbą: „Paliepiau areštuoti vieną ūkininką už arklio vagystę. <...> šioje byloje apklausiau liudininkus ir, remdamasis įtarimais, pateikiau šiam ūkininkui kaltinimus. Senas jis žmogus; pėdsakai veda į jį, bet nėra tikri; nebijojau, kad jis slapstysis, bet maniau, kad reikia laikinai užkirsti kelią užtušuoti kai kuriuos pėdsakus. Svyravau areštuoti jį ar ne, nes turiu abejonių dėl jo kaltės ir gaila man senio; buvo skaudu, kad jį nuskriausiu. Tačiau apsisprendžiau, o dabar mane graužia sąžinė. Jeigu jį teisčiau, išteisinčiau, bet čia ne teismas, tik parengtinis tardymas: reikia tirti toliau ir ieškoti įvykio, kuris galbūt jo kaltę įrodys; bet lygiai taip pat gali įrodyti ir jo nekaltumą, o tada areštavimas yra skriauda.“

Įdomu ir tai, kad teisėjas M. Romeris jautė didelę pagarbą proceso dalyviams, jų atstovams, išklausydavo kitų nuomonę, buvo vienodai atidus visiems proceso dalyviams. Kalbant apie teisėjo M. Romerio santykius su advokatais, šaltiniuose nurodoma, kad jis „<...> dėmesingai klausydavo jų kalbų, jų išsakytas mintis rimtai analizuodavo pasitarimų kambaryje; buvo akivaizdu, kad advokatą jis laikė pasitikėjimu vertu kolega, teismo pagalbininku, tuo jis skyrėsi nuo kai kurių kitų teisėjų, įtikėjusiu profesiniu advokatų neobjektyvumu.“

Galiausiai vertas dėmesio ir dar vienas iš M. Romerio praktinio teisėjo darbo etiudų – tai jo asmeninis originalumas. Prisiminimuose rašoma, kad „<...> kartą, išvykęs kaip Vyriausiojo Tribunolo teisėjas į vietos apžiūrą kažkuriame Žemaitijos kaime, atsakovo ūkyje M. Römeris buvęs pakviestas pietų; kad būtų užkirstas kelias gandams apie „teismo papirkimą“, jis liepęs šalims ir liudytojams, kurių buvę apie dvidešimt, stovėti prieš vaišių stalą ir stebėti, kad teisėjas su atsakovu čia nekalba apie bylą.“

Baigiant norėtųsi atkreipti skaitytojo dėmesį, kad ši apybraiža iš esmės negali turėti pabaigos – M. Romerio profesinio gyvenimo, pabrėžiant jo darbo teismuose metus ir patirtį, aptarimas, analizė ir vertinimai toli gražu negali apsiriboti keliomis pastraipomis. Norint pažinti šio tarpukario Lietuvos teisėjo profesinio gyvenimo vertybines nuostatas, dorybes ir skaudulius teismo kaip institucijos ir teisėjo procesinėje veikloje, matyt, privalu vartyti šio žmogaus gyvenimo užrašus, leidžiančius skaitytojui tiesiogiai prisiliesti prie gyvosios tikrojo teisėjo istorijos.

Šaltiniai: Römeris, M. Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji – 1919 m. birželio 20-oji. Vilnius: Versus Aureus, 2007; Universitetas Est. Liber Amicorum Alvydui Pumpučiui. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2016; Maksimaitis, M. Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2006; Mykolas Römeris. (2017 m. lapkričio 6 d., VDU biblioteka.

Mykolo Romerio biografija

· Gimė 1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio raj.)
· Aukštąjį išsilavinimą įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje
· 1902 – 1905 m. studijavo pasaulinio garso Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje
· 1926 m. M. Romeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis
· 1920 m. paskirtas apygardos teismo, o netrukus Vyriausiojo tribunolo teisėju.
· 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 m.
· 1932 m. jam patikimas Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo.
· Apdovanotas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais, Latvijos trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinu.