Tyrimų rezultatai iškalbingi – štai prieš kelerius metus Izraelyje atlikti psichologiniai tyrimai atskleidė, kad teisėjai švelnesnius sprendimus priimti labiau linkę iš karto po pietų pertraukos, kai yra sotūs.

Taigi kaip šios dvi mokslo šakos susijusios ir kaip viena kitą papildo, kokie įtikinėjimo triukai pasitelkiami teismo posėdžių salėje ir kokios psichologijos žinios reikalingos norint nepasiduoti spaudimui?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškome pasitelkdami tarptautinę patirtį. JAV teisės profesoriai Anne Mullins ir Grant‘as Christensen‘as sako, kad Jungtinių Amerikos Valstijų teisinėje sistemoje psichologija jau seniai žengia koja į koją su teise, o Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas doc. dr. Žilvinas Terebeiza akcentuoja psichologinių žinių svarbą ir poreikį Lietuvos teisėjų darbe.

JAV patirtis

– Teisinis argumentavimas atlieka svarbų vaidmenį bendrojoje teisės sistemoje, kuri remiasi precedento tradicija ir prisiekusiųjų institutu svarbiose baudžiamosiose bylose, lyginant su kontinentine teisės sistema. Remdamiesi savo patirtimi, įvardykite pagrindinius amerikietiškojo teismo proceso bruožus?

G. Christensen‘as: – Priklausomai nuo bylos pobūdžio ir etapo gali būti visiškai skirtingi teismo proceso elementai. Paruošiamojo posėdžio metu teisėjas paprastai apsiriboja šalių pirminių pozicijų išklausymu ir nuomonėmis dėl įrodymų. Pagreitinto nagrinėjimo metu visa byla gali būti išnagrinėta per 5 minutes. Sudėtingose bylose posėdžiai gali vykti daug dienų ir turėti visas sudėtines dalis – įrodymų pristatymą, liudytojų parodymus, priešpriešines liudytojų apklausas, prašymus priimti tarpinius sprendimus proceso viduryje. Nors JAV priklauso bendrajai teisės sistemai, apie 97 proc. visų bylų išsprendžiama nedalyvaujant prisiekusiesiems.

A. Mullins: – JAV teisės sistema grindžiama rungimosi principu – mes tikime, jog tinkami rezultatai ir teisingumas pasiekiamas rungimosi proceso metu, kai įgaliojimus turintys prisiekusieji nusprendžia bylos baigtį.

Anne Mullins
– Kiek argumentacijos, įtikinėjimo ir psichologinių technikų mokoma JAV teisės mokyklose

G. Christensen‘as: – Įprastai pirmaisiais teisės studijų metais privalomas kalbėjimo retorikos ir argumentavimo metų trukmės kursas. Šis kursas apima praktikavimąsi, kaip prisistatyti teisėjui, taip pat įtikinėjimo technikas tiek pristatant poziciją žodžiu, tiek raštu. Studentai gali rinktis ir papildomus kursus, iš jų populiariausi – bendrosios kompetencijos argumentacija (angl. trial advocacy) ir argumentacija teismuose (angl. appellate advocacy). Taip pat populiarios teisminės inscenizacijos (angl. moot courts).

A. Mullins: – Įtikinėjimo įgūdžių lavinimas yra fundamentalesnes teisės studijų sritis papildantys užsiėmimai, kurie apima bendruosius įtikinėjimo įgūdžius – kaip tiek plačiai, tiek siaurai pristatyti teisme poziciją arba kaip etiškai bei įtaigiai interpretuoti faktus, kurie nėra palankūs tavo klientui. Negalime pasakyti, jog šiuo metu JAV sukurta mokymo disciplina, kuri mokytų teisės studentus argumentacijos reikšmingiau remiantis kognityviojo mokslo teoriniais pagrindais, nors tikiu, kad taip turėtų būti.

– Klasikiniame filme „12 įsiutusių prisiekusiųjų“ („12 Angry Men“) rodoma, kaip neįtikėtinai gali pasikeisti prisiekusiųjų nuomonė sprendimo priėmimo procese. Ar JAV atrinkti prisiekusieji kaip nors specialiai rengiami šiam darbui teisme? Ar jie baigia psichologinio pasirengimo mokymus?

G. Christensen‘as: – Tiesą sakant, ne. Prisiekusiųjų atrankos procesas leidžia šalių advokatams ir teisėjams peržiūrėti kandidatus ir užtikrinti, kad į bylos nagrinėjimą nepatektų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų. Prisiekusiųjų klausiama, ar jie gali būti dėl kokių nors priežasčių šališki. Kai prisiekusiųjų atranka baigta, jie nieko, išskyrus instrukcijas dėl darbo, proceso tvarkos, nėra papildomai mokomi. Jų nepriklausomumas užtikrinamas izoliuojant juos nuo likusio pasaulio bylos nagrinėjimo metu.

A. Mullins: – Kalbant apie prisiekusiųjų mokymus reikia pasakyti, kad kai kurių valstijų teismai neseniai inicijavo mokymus apie galimą numanomą šališkumą (angl. implicit bias) priimant sprendimus dėl išankstinių įsitikinimų prisiekusiųjų darbe. Pavyzdžiui, JAV Apygardos teismas Vakarų apygardai Vašingtone (United States District Court for the Western District of Washington) šia tema sukūrė videofilmą, kurį prisiekusieji privalo peržiūrėti prieš pradėdami eiti pareigas.

– Kokius psichologinius triukus pasitelkia advokatai siekdami įtikinti prisiekusiuosius ir teisėją?

A. Mullins: – Geri teisininkai įgyja teisėjo ir prisiekusiųjų pasitikėjimą būdami nepriekaištingai pasirengę ir užtikrinti. Jie puikiai žino, ko nori pasiekti procese, kad nereikėtų gaišti laiko ir versti nuobodžiauti prisiekusiuosius.

Filmas „12 įsiutusių prisiekusiųjų“ parodo, kaip gali būti sudėtinga prisiekusiesiems priimti sprendimą. Realybėje, nors negali girdėti, ką už uždarų durų kalba prisiekusieji, padedami profesionalių psichologų aukščiausio lygio teisininkai svarbios bylos nagrinėjimui ruošiasi rengdami bandomuosius teismo posėdžius (angl. mock trials) su visais statistais – dalyviais ir prisiekusiaisiais.

Vienos tokios inscenizacijos kaina gali siekti 50 tūkst. JAV dolerių. Dirbdama advokatūroje ir rengdamasi byloms, esu dalyvavusi keliose tokiose inscenizacijose. Tai buvo neįtikėtinai naudinga – galėjome geriau suprasti, kaip prisiekusieji vertina mūsų argumentus, klausytis jų samprotavimo logikos. Reikia pripažinti, kad tos inscenizacijos reikšmingai padėjo parengti pozicijas ir argumentacijos taktiką realiame procese.

G. Christensen‘as: – Baudžiamųjų bylų atveju bendra tendencija ta, kad advokatai stengiasi prisiekusiesiems sukelti pagrįstą abejonę ir įtikinti, jog yra alternatyvus paaiškinimas, versija, kuri dera su byloje esančiais įrodymais.

– Ar galite daugiau papasakoti apie vadinamąsias teisėjų profilių knygas, kuriose teisės kontoros kaupia duomenis apie teisėjus?

A. Mullins: – Teisininkai įprastai stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos apie bylą nagrinėjantį teisėją – koks jo požiūris į nagrinėjamą klausimą panašiais atvejais praeityje, kaip elgiasi procese, kokias instrukcijas yra teikęs prisiekusiesiems praeityje, kokiais bruožais pasižymėjo užsiimdamas teisine veikla iki teisėjo pareigų, pvz., dirbdamas advokatų kontoroje, ir t. t. Mintis, jog advokatai tai daro, kad galėtų labiau įtikinti teisėją posėdžio salėje, sukelia tam tikrą diskomfortą, tačiau žinant, jog teisėjai negali būti atsieti nuo juos supančios aplinkos, tokia praktika teisininkų veikloje yra suprantama.

G. Christensen‘as: – Teisininkai JAV tiki, kad svarbu pažinti teisėją ir jo šaknis prieš įeinant į posėdžio salę, ir tai kartais gali paskatinti pakoreguoti savo argumentaciją byloje. Nematau bėdos, kad teisininkai renka informaciją apie teisėjus ir bando tuo pasinaudoti. Teisėjai geriausiai žinomi pagal savo reputaciją. O apskritai šiais laikais internete visiems viešai prieinama kiekvieno JAV federalinio teisėjo biografija.

Grant‘as Christensen‘as
– Ar JAV teisėjai rengiami atpažinti psichologinį advokatų ir visuomenės spaudimą, o ypač rezonansinėse, jautriose bylose? Gal turite patarimų teisėjams šiuo atžvilgiu?

A. Mullins: – Kai kurie teisėjai baigia numanomo šališkumo, išankstinio nusistatymo kursus – kaip tai gali paveikti teisėjo sprendimą ir vertinimus. Formalusis mokslas JAV šiuo atžvilgiu nevienalytis. Kai kurios teisės mokyklos savo mokymo programose skiria daugiau dėmesio įtikinėjimams, kaip antai dėsto metaforų panaudojimo įtikinėjant teisėją teoriją, tačiau neskiriama dėmesio tam, kurios metaforos yra įtikinamiausios.

Kitaip tariant, nėra daug formalių įtikinėjimo mokymų, kurie remtųsi kognityviaisiais teoriniais pagrindais, moksliniais tyrimais. JAV nemažai teisininkų vis dar mano, jog įtikinėjimas – menas, nors tai yra mokslas. Psichologai studijavo kognityviąją teoriją dešimtmečius, tačiau jų geri darbai likdavo tik publikacijomis akademinėje literatūroje. Aš pati esu viena iš kognityviosios teorijos mokslininkų ir manau, jog teisininkai ir teisėjai turėtų būti labiau susipažinę su kognityviąja įtikinėjimo teorija tam, kad galėtų priimti geriau apgalvotus sprendimus, kai įtikinėja kitus ir kai yra įtikinėjimo informacijos, pristatomos jiems, gavėjai.

G. Christensen‘as: – Teisėjais JAV gali tapti tik ilgą praktiką sukaupę teisininkai. Pagal galiojančias nerašytas normas federaliniu teisėju negali būti paskirtas teisininkas, neturintis mažiausiai 10 metų profesinės patirties, o vidutinis stažas siekia 25 metus. Teisėjai iš savo praktinio darbo atpažįsta, kokios technikos taikomos siekiant juos įtikinti. Priešingos šalies advokatas tada turi įvardyti tokios argumentacijos silpnąsias vietas ir pateikti geresnius kontrargumentus.

– Kognityvieji mokslai teigia, kad mes priimame sprendimą pirmiausia remdamiesi emocijomis ir veikiami daugelio biologinių, socialinių, kultūrinių veiksnių, o tada bandome priimtą sprendimą pagrįsti pasitelkdami logiką. Ar tikrai galime sakyti, kad teisėjai yra 100 proc. nepriklausomi ir nešališki?

A. Mullins: – Žinoma, ne. JAV teismuose dirba žmonės. Visi žmonės, įskaitant teisėjus, turi sąmoningąjį (angl. conscious) ir nesąmoningąjį (angl. unconscious) mąstymą. Nesąmoningasis lygmuo veikia greičiau, dažnai taiko sprendimų priėmimo sutrumpinimus (angl. shortcuts), vadinamąsias sprendimo euristikas, kurios daugeliu atvejų mus nuveda teisinga (arba pakankamai teisinga) kryptimi. Be mūsų greitojo nesąmoningojo mąstymo ir sprendimo euristikų, kurias jis naudoja, būtume paskendę ir užspeisti daugelio elementarių užduočių. Pavyzdžiui, daugelis žmonių, važiuodami nepažįstamu viešuoju transportu, instinktyviai seka minią, kad išsiaiškintų, kuria kryptimi eiti ir kaip sumokėti už bilietą. Sekti minia yra bendra sprendimo euristika, vadinama socialiniu įrodymu.

Mūsų nesąmoningoji mąstymo dalis yra aktyvesnė, nei žmonės įsivaizduoja. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad daugelis mūsų sprendimų yra priimami būtent remiantis šia dalimi, ji turi reikšmingą įtaką mūsų valingai sąmonei. Nesąmoningosios dalies problema yra ta, jog ji kartais priveda prie klaidingų sprendimų ir taip dažnai nutinka nuspėjamais atvejais. Šie nuspėjami spąstai vadinami kognityviaisiais šališkumais. Net ekspertai tampa šio reiškinio aukomis.

JAV atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 167 federaliniai teisėjai, atskleidė, jog teisėjai naudoja sprendimo euristikas, o šios euristikos nulemia sistemines priimamų sprendimų klaidas. Pavyzdžiui, vienas iš kognityviųjų šališkumų yra inkaravimas. Inkaravimas nutinka tada, kai parinktas atskaitos taškas padaro įtaką žmogaus sprendimui. Kitame tyrime teisėjų buvo paprašyta priimti sprendimą pagal pateiktą ieškinį hipotetinėje asmens sužalojimo byloje, kurioje kaltė buvo jau pripažinta, taigi vienintelis klausimas – žalos atlyginimo dydis.

Kai kuriems teisėjams buvo pateikta papildomos informacijos, jog kita šalis pateikė prašymą nutraukti bylą, nes žala nesiekia reikalaujamos minimalios žalos – 75 tūkst. JAV dolerių, nepaisant to, kad sužalojimai akivaizdžiai buvo daug didesni. Teisėjai, kurie nebuvo gavę šios informacijos, vidutiniškai priteisė 1,249 mln. JAV dolerių žalos atlyginimą, o gavusieji – vidutiniškai 883 tūkst. JAV dolerių. Tai statistiškai reikšmingai besiskirianti suma.

Gerai yra tai, kad mes, žmonės, taigi ir teisėjai, daug mažiau pasiduodame kognityviesiems šališkumams, kai esame mokęsi apie juos – kas tai yra, kaip jie veikia – ir kai pripažįstame jų įtaką ir galią.

Lietuvos patirtis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto Privatinės teisės docentas dr. Žilvinas Terebeiza

Nors priešingos bylos šalys skirtingai suinteresuotos bylos baigtimi, tačiau turi vieną tikslą – laimėti bylą, o tam, kad aptariamas tikslas būtų pasiektas, būtina įtikinti ginčą nagrinėjantį teisėją priimti šaliai palankų sprendimą. Siekiant šio tikslo visos teisėtos priemonės gali būti pateisinamos, įskaitant ir įvairius leistinus psichologinius triukus.

Vis dėlto reikia pažymėti tai, kad pagal Lietuvoje pasirinktą teisinį reguliavimą vien šalių ar jų atstovų įtikinėjimo triukų taikymas, įtaigus kalbėjimas, gebėjimas prisistatyti, emocijų rodymas savaime nėra pagrindas priimti šaliai palankų sprendimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas faktiniais duomenimis. Todėl šalims, jų atstovams, siekiantiems palankaus sprendimo, reikėtų labiau pasitelkti ne psichologines, o leistinas įrodinėjimo priemones.

Bylą nagrinėjančiam teisėjui tenka užduotis nepasiduoti faktais nepagrįstų įtikinėjimo triukų įtakai, todėl neabejotina, jog psichologinės žinios gali padėti išvengti neteisingo aplinkybių vertinimo, o ypač tai svarbu vertinant šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, taikant sutaikinimo procedūras, valdant šalių emocijas teisminio nagrinėjimo metu. Bylą nagrinėjantį teisėją, kaip ir kiekvieną žmogų, prieš priimant sprendimą gali veikti įvairūs subjektyvūs išoriniai veiksniai, galintys turėti įtakos bylos baigčiai. Tačiau teisėjas turėtų gebėti atriboti bei atsiriboti nuo psichologiniais metodais pagrįsto įtikinėjimo.

Žilvinas Terebeiza
Kalbant apie išskirtinius triukus, kurie advokatų galėtų būti naudojami teisminio nagrinėjimo metu, reikėtų paminėti atvejus, kai siekiant sudaryti įspūdį gana plačiai pasisakoma tiek bylos nagrinėjimo iš esmės, tiek baigiamųjų kalbų metu, nevengiant vaizdingų palyginimų, emocijų, įtaigaus kalbėjimo, taip pat pateikiant didelės apimties procesinius dokumentus, skirtingu šriftu paryškinant esminius teisinius argumentus bei faktines aplinkybes. Suprantama, tai savaime nėra blogybė, bet toks įtikinėjimo būdas yra mažai praktinės naudos duodantis dalykas, jei perteikiama informacija nesusieta su ginčo esme, siekiama įtikinti teismą neturint įtikinamų argumentų bei įrodymų.

Priimant sprendimą esminę reikšmę turi ne pateikiamos informacijos forma, jos įtaigumas, o turinys. Neabejotina, jog šalių atstovai tai supranta, todėl galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl triukų demonstravimui neskiriama daug dėmesio ir laiko.

Kiekvienas asmuo, pasirinkęs teisėjo profesiją, turi numatyti, jog dėl priimamų sprendimų gali sulaukti didesnio visuomenės, žiniasklaidos susidomėjimo, o priimami sprendimai nebūtinai bus tokie, kuriuos norėtų matyti visuomenė.

Teisėjas tam turi būti pasirengęs ir gebėti atsiriboti nuo bet kokio išorinio spaudimo. Išvengti neigiamo psichologinio diskomforto, mano įsitikinimu, gali padėti požiūris, jog ir visuomenės, ir žiniasklaidos domėjimasis savaime nėra blogybė ir nereikėtų jo vertinti kaip spaudimo priimti vieną ar kitą sprendimą. Svarbu tai, kad priėmus sprendimą būtų galimybė profesionaliai nurodyti teisinius argumentus, kodėl priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Aišku, natūraliai kyla klausimas, ar teisėjai yra mokomi, kaip išvengti visuomenės, žiniasklaidos spaudimo. Reikia pripažinti, jog tokių mokymų poreikis yra aktualus.

Ar dirbtinis intelektas pakeis teisėjus ateityje ir šitaip bus užtikrinamas visiškas sprendimo priėmėjo nešališkumas? Tikėtina, jog teismo atliekamas techninio ir administracinio pobūdžio funkcijas (ypač pirmosios instancijos teismuose nemažą dalį funkcijų sudaro tarpinių nutarčių, teismo įsakymų priėmimas, leidimų išdavimas, teisės aktų bei aktualios teismų praktikos mechaninis ieškojimas ir kt.) ateityje pakeis dirbtinio intelekto algoritmų programos, juo labiau kad jau šiuo metu galima rasti tokių pavyzdžių.

Štai 2016 m. JAV sukurtas „Ross“ algoritmas, galintis išanalizuoti teisės aktus ir apibendrinti teismų praktiką bankroto srityje. Vis dėlto, be techninio pobūdžio funkcijų, teisėjo, kaip teisingumą vykdančio subjekto, pagrindinė funkcija – įvairių teisinių konfliktų (ginčų) sprendimas. Kiekvienas kilęs ginčas yra individualus, jo sprendimas reikalauja kūrybinio darbo, mąstymo ir loginio proceso. Šiuo aspektu abejočiau, ar dirbtinis intelektas galėtų pakeisti kūrybinį teisėjų darbą.

Kita vertus, be teisėjo turimų profesinių įgūdžių, gebėjimo aiškinti ir plėtoti teisę, nemažiau reikšmingos yra tik žmogui būdingos savybės: jautrumas, dėmesingumas, supratingumas, sąžiningumas, realybės pojūtis, atsakomybės jausmas. Sunkiai įsivaizduojama, kad galėtų būti sukurtas algoritmas, kuris atkartotų žmogui būdingas savybes atitinkamai ginčą išspręsti ne tik formaliai teisėtai, bet ir teisingai, protingai, sąžiningai. Nesant tokio algoritmo, žmonių ginčus turėtų spręsti žmogus.

Kad procesas būtų maksimaliai teisingas ir operatyvus, dirbtinis intelektas gali prisidėti prie teisingumo vykdymo, tačiau jis nepakeis žmogaus, kaip teisingumą vykdančios asmenybės.

Suprantama, žmogus gali klysti, taip pat gali kilti teisėjų šališkumo klausimų, tačiau drįsčiau teigti, jog pasitikėjimas dirbtiniu intelektu yra ne mažiau, o gal net ir daugiau pavojingas nei bylą nagrinėjančiu teisėju dėl labai paprastos priežasties: tam, kad sukurtas algoritmas tarnautų tam tikriems tikslams, pakanka žmogui jį pakeisti ir poveikis, nebūtinai teigiamas, būtų visai teisingumo vykdymo sistemai. Taigi tiek teisėjo, nagrinėjančio bylą, tiek dirbtinio intelekto sukūrimo atveju nešališkumo (vidinio ir išorinio) klausimas išlieka aktualus. Suprantama, kad tai tik bandymas įsivaizduoti, kas galėtų būti, bet ateitis parodys, kokie laukia iššūkiai ir, svarbiausia, ar visuomenė bus pasirengusi juos priimti.