Bet iš tiesų, ką mes garbiname?
Štai, kaip minėjau, musulmonai baigia savo susilaikymo metą Ramadaną. Penktadienį – paskutinį Ramadano laisvadienį – tūkstančiai Kairo gyventojų buvo susirinkę į Amr Ibn al – Aso mečetę laukti stebuklo. Pagal legendą kažkada per paskutinį Ramadano penktadienį bene pusė šventyklos su visais besimeldžiančiais buvo perkelta į rojų, ir nuo to laiko tūkstančiai žmonių kasmet spalio 27 – ąją plūsta į mečetės vidų, tikėdamiesi, kad stebuklas pasikartos.
Ne, nieko stebuklingo neįvyko, ir musulmonams beliko laukti lapkričio 2-osios vakaro, kai baigsis jų pasnikas. Paskutinės trys jo dienos – tai susilaikymo viršūnė, kai pagaliau baigiasi devintasis mėnuo pagal Mėnulio kalendorių. Dabar jie melsis ir lauks sausio, kai prasidės aukojimo Alachui laikotarpis.
Jeigu jau prakalbome apie islamą, kuriame garbinimo kultas išreikštas ryškiausiai, sunku patikėti teorija, kad tai mirštanti pasaulio religija. Interneto svetainėje „Islam Revue“ vienas musulmonų dvasinis teoretikas tikina, kad islamas – tai dvasios prievartavimas ir melas, todėl tikėjimas išsigimsta. Prie jo šliejasi įvairaus plauko teroristai, marginalai ir šiaip pasaulio atplaišos. Tuo tarpu arabų televizija „Al Jazeera“ paskelbė interviu su kitu dvasininku, kuris pateikė skaičius, įrodančius, kad kas valandą 667 musulmonai atsiverčia į krikščionybę, ir netrukus tokioje Afrikoje apskrityai neliks musulmonų. Daugelis islamą išpažįstančių politikų ir kitokių veikėjų žavisi Turkijos pasaulietišku tikėjimu, kuriame dera ir siekis įstoti į ES, ir pasipriešinimas islamiškajam radikalizmui, ir laisva globalinė prekyba. Dabartiniai islamo ramsčiai – tai Iranas, Pakistanas, dar viena kita jo postulatų griežtai besilaikanti valstybė. Bet ir jose stiprėja pasaulietiški interesai, išreiškiami politinės kovos dėl valdžios priemonėmis ir pažangos poreikiu.
Taip, rugsėjo 11-oji sukompromitavo islamą kaip religiją ir kaip radikalią tikėjimo srovę. Pasaulyje sustiprėjo tendencija nusigręžti nuo Alacho. Iš kitos pusės, jame kristalizavosi jėgos, kurios, gal ir prisidengdamos Alacho vėliava, subūrė į branduolį aršiausius Mahometo pasekėjus, savaip traktuojančius artimo meilės ir keršto postulatus Korane.
Jeigu tokia islamo menkėjimo tendencija ir pastebima, tai ji kyla daugiau iš to pasaulio socialinių problemų – ekonominių nepriteklių, skurdo, viduramžiškų tradicijų. Musulmonai vis mažiau ką turi garbinti, ir, kaip sakė vienas arabų rašytojas, urzgiantis pilvas girdisi ir mečetėje.
Bet vėlgi: ar jau galima teigti, kad krikščionybė yra visų šių perbėgėlių užuovėja? Bandymai musulmonams asimiliuotis su krikščionimis ir pasaulietine bendrija galbūt sukėlė ir pražūtingą terorizmo, religinės ir tautinės neapykantos bangą. Pavyzdžiui, žinomi draudimai Prancūzijoje moterims musulmonėms ryšėti skaras sukėlė tikrą skandalą ir įžiebė susipriešinimo ugnį visoje Europoje.
Na, bet grįžkime prie klausimo: ką mes garbiname? Nebūtinai savo tiekėjimo dievus, kulto išaukštintuosius, bet, kaip rašo Londono „Daily Telegraph“, ir visokias sukurtas ar natūraliai atsiradusias įžymybes. Antai, premjeras T.Blairas su savo žmona rodo pavyzdį: jie surado savo guru (savo Mokytoją) – ponią Caplin, kuri, kaip praneša laikraštis, poniai parenka kremus, o ponui ministrui pirmininkui rekomenduoja japoniško masažo specialistą...
Per britų televiziją neseniai buvo pašlovinta nauja garsenybė – įžymybių virėjas ir kulinaras Jammes Oliveris, tapęs tikru nacionaliniu didvyriu, nes premiją jam įteikė pati karalienė. Įžymybių kultas iš tiesų pažengė labai toli. Oksfordo universiteto profesorius Gillis Fraseris pareiškė: „Kai žmogus nustoja tikėti į Dievą, tai nereiškia, kad jis netiki į nieką, jis į kažką tikrai tiki“. Kaip sakoma, tuščia vieta niekada nebūna. Ją tučtuojau užima sukurti ir dirbtiniai dievai, idėjos, mitai.
Štai kodėl, manau, jeigu patys pasirenkame, ką šlovinti ir garbinti, tai dar kartą pažvelgime į save patį ir savo artimiausią, galbūt jau ir išnykusią aplinką.
Susimąstykime ir atsirinkime iš šių dienų sumaišties, kas mums buvo ir yra brangu, artima ir sava. Tai ir bus mūsų Dievas.