Tikras ir tariamas mokesčių mažumas
Perskirstymas matuojamas apskaičiuojant, koks yra santykis tarp valstybėje surenkamų mokesčių ir valstybėje sukuriamos pridėtinės pinigais apskaičiuojamos ekonominės vertės. Jau antrus metus iš eilės (2002 ir 2003 metais) Lietuvoje šis santykis yra 28,5 procento. Taip apskaičiuotas perskirstymas Lietuvoje yra mažiausias visoje ES - šiek tiek mažesnis nei Latvijoje, Estijoje ir Slovakijoje bei gerokai mažesnis nei Švedijoje ir Danijoje.
Akivaizdu, kad Lietuvoje mokesčiai ne tokie drakoniški kaip labiausiai apmokestintų Europos ekonomikų valstybėse ir mažesni nei ES vidurkis, kur perskirstoma vidutiniškai net 40 procentų. Tačiau nevertėtų ir iš karto pasirašyti po teiginiu, kad Lietuvoje mokesčiai mažiausi. Tam yra bent kelios priežastys. Mokesčių tarifai Lietuvoje toli gražu nėra tokie jau maži. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvosios rinkos instituto skaičiavimai rodo, kad, jei palygintume, kiek 1000 litų atlyginimą gaunantis asmuo sumokėtų mokesčių Lietuvoje, palyginti su kitomis ES narėmis, gautume, kad mokesčių būtų sumokama beveik daugiausiai.
Lietuvos mokesčių sistema kai kam suteikia galimybių mokesčių mokėti mažai, tačiau apmokestina kitus - tuos, kurie nedrįsta ar negali pasinaudoti lengvatomis, mokesčių planavimo ar mokesčių slėpimo privalumais. Kitaip tariant, bausdama sąžiningus mokesčių mokėtojus ir taip stumdama juos vengti mokesčių, Lietuva yra ne tiek mažų, kiek nesurenkamų mokesčių šalis. Visuotinai paplitę atlyginimai vokeliuose yra geriausia tokios padėties iliustracija.
Tai, kad esant dideliems mokesčiams nebūtinai surenkama daug, yra akivaizdu. Vadinamoji Lafero kreivė iliustruoja elementarų dėsnį, kad valstybės pajamos būtų nulinės ir esant nuliniams, ir šimtaprocentiniams mokesčiams, o valstybės pajamų prasme optimalus mokesčių dydis yra kažkur tarpe. Panašu, kad dauguma ES valstybių yra persiritusios šios kreivės kalnelį ir ne mokesčių didinimas, o mokesčių mažinimas bei sistemos skaidrumas duotų net daugiau pajamų į biudžetą.
Kalbant apie perskirstymo dydį reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad pasaulyje egzistuoja ne vien ES, kuri, beje, užima toli gražu ne geriausias pozicijas pasaulinėje konkurencijoje, įskaitant ir mokestines sąlygas ekonominei veiklai joje. Neverta čia minėti mažiau turtingų valstybių, nes ir tokiose valstybėse, kaip JAV, Japonija, Šveicarija, perskirstymas yra gerokai mažesnis nei ES, o ypač tradiciškai "socialiai orientuotose" senbuvėse, ir panašus kaip Lietuvoje. Kitaip tariant, neverta išpūsti burbulo apie tariamą mokesčių mažumą Lietuvoje, jei tas mažumas gaunamas tik lyginant su labiausiai apmokestinančių valstybių kompanija.
Dar svarbesnis dalykas kalbant apie perskirstymo mastą yra įvertinti ne tai, kur mes buvome 2003 metais, o kur esame ir kur einame dabar. Dar tvirtinant dabartinę Vyriausybę Premjeras Algirdas Brazauskas pareiškė, kad vienas iš svarbesnių tikslų Lietuvai - padidinti perskirstymą. Ši frazė nuskambėjo net ne kaip priemonės kitiems tikslams pasiekti įvardijimas, o kaip tikslas pats savaime. Kitaip tariant - juo daugiau atimsim ir padalysim, tuo geriau. Bent jau 2005 ir 2006 metais biudžetai nuosekliai kreipiami šia linkme. Nacionalinio biudžeto pajamos ir išlaidos kasmet auga beveik penktadaliu. Bendrojo vidaus produkto augimas (BVP) gi lėtėja. Taip valstybės perskirstymas jau antri metai iš eilės auga dvigubai greičiau nei BVP. Be abejo, biudžeto augimas iš dalies vyksta dėl ES fondų įtakos, tačiau Lietuvos valdžia, ko gero, paskatinta ir tų pačių fondų, akseleratorių irgi spaudžia iš visų jėgų.
Ateityje pokyčių nenusimato, nes politikai ir toliau labiau linkę girtis augančiu biudžetu, o ne tikraisiais laimėjimais. Skambusis mokesčių mažinimas taip pat kol kas yra panašesnis į jų padidinimą. Apyvartos mokestį, kurio pajamų netekimus biudžetui jau iš esmės "kompensavo" ankstesnių metų akcizų pakėlimai, keičia "solidarumo" mokesčio kepurė, įvedama virš jau esančio pelno mokesčio, bei nekilnojamojo turto mokestis. Ateityje planuojamą sumažinti gyventojų pajamų mokestį vėlgi planuojama pakeisti kitais mokesčiais - tai liudija vis įsibėgėjančios kalbos apie žemės mokesčio skaičiavimo tvarkos pakeitimą padidinant žemės vertę. Taigi vargu ar galime pasakyti, kad valstybės apetitas mokesčiams mažėja.
Gerovės valstybės balastas
Kaip minėta, dabartinė Vyriausybė privačių lėšų nusavinime ir valdiškame jų suvartojime arba išdalijime savaime mato gėrį. Tai, kad perskirstant gėrybes Lietuva atsilieka nuo daugumos ES valstybių, priimama kaip problema. Šia ideologija persiėmusi ir nemaža dalis tų, kurie gyvena iš valstybės biudžeto. Retai sutiksime švietimo ar sveikatos srities specialistus, kurie pripažins, kad ne tiek daugiau lėšų, kiek konkurencijos reikia šiose srityse.
Tačiau logika, kad viena ar kita sritis yra labai svarbi, todėl jai reikia valstybės palaikymo, gali vadovautis tik labai turtinga visuomenė ir tik labai ribotais atvejais. Tačiau kai valstybė paima 40 proc. visos vertės, o netiesiogiai kišasi į visą ekonomiką, ši strategija veda visuomenę į sąstingį ir krachą, net jei kol kas jo ir nesinori matyti. Valstybinės sritys reikalauja vis daugiau ir daugiau lėšų, pateikia vis blogesnes ir blogesnes paslaugas, kol galiausiai pradeda teikti niekam nereikalingas paslaugas už nežmoniškai didelę kainą. Akivaizdžiausiai tai pasireiškia tose srityse, kurioms vyriausybės skiria daugiausiai politinio dėmesio ir lėšų. JAV tai - gynybos sistema, Europoje - pensijų, švietimo ir sveikatos sritys.
Turint galvoje, kad socialinio draudimo pensijų sistema yra suręsta tokios finansinės piramidės principu, tendencija, kad mažės dirbančių žmonių, ir perspektyva, kad gyvenimo trukmė vis ilgės, atrodo netgi ne miglota, o aiški - finansinis sistemos krachas, kuris bus vargiai pakeliamas šalių biudžetams. 1960 metais ES valstybių išlaidos socialinio draudimo pensijoms mokėti sudarė apie 6 proc. BVP, o šiandien tai sudaro apie 12 proc. BVP (beje, senosiose narėse reikšmingai daugiau nei naujosiose), o 2050 metais tai jau sudarys 20 proc. BVP produkto. To pakelti negalės niekas.
Deja, kol kas tik viena kita Europos valstybė bent kiek reikšmingiau sumažino socialinio draudimo naštą, tačiau nė viena nepasuko pavymui Čilės - šalies, kuri problemos jau seniai atsikratė, keliu. Čilėje, kaip žinoma, visiškai pensijų reformai, kai nebeliko socialinio "draudimo" pensijų, o vietoj jų atsirado privačios kaupiamosios pensijos, sukanka 25 metai. Šiandien Čilėje ne per aukščiausias pajamas gaunantis žmogus savo pensijų sąskaitoje skaičiuoja šimtus tūkstančių dolerių. Europoje gi tie patys žmonės ir toliau apmoka pensijas kitiems, o patys senatvėje neturi nieko. Privatus pensijų kaupimas yra tik kai kuriose valstybėse ir tik dalinis.
Lietuvoje padėtis dar nėra pati blogiausia, nes išlaidos pensijų sistemai santykinai mažesnės. Tačiau perspektyva nė kiek nedžiuginanti. Nors išbristi iš finansine piramide paremtos pensijų sistemos yra labai sunku, juo toliau, juo sunkiau tai bus. Tokiame kontekste keistai atrodo Vyriausybės nenoras mažinti perskirstymui skirtų socialinio draudimo įmokų dalį, tuo pačiu paliekant didesnę dalį kaupimui į privačius investicinius pensijų fondus. Kai Slovakijoje privačių pensijų dalis jau sudaro 9 proc., Lietuvoje ji tik palaipsniui didinama iki 5,5 proc. Šis lūkuriavimas reiškia, jog praleidžiama galimybė iš bankrutavusios finansinės piramidės išbristi tuomet, kai tai būtų mažiausiai skausminga - kai ekonomika auga, atlyginimai kyla, demografinio nuosmukio poveikis pensijoms dar tik ateityje, perėjimui finansuoti yra privatizuotino valstybės turto, valstybės biudžetas auga kaip ant mielių, o Socialinio draudimo fondo biudžetas nėra deficitinis.
Ne ką geriau ir sveikatos bei švietimo srityse, kurios kasmet pareikalauja vis daugiau lėšų. Tiesa, šiose srityse yra šiek tiek lengviau išbristi iš perskirstymo karuselės, nes valstybė nesukuria ilgalaikių įsipareigojimų. Tačiau šiose srityse sukuriama saugumo iliuzija. Pavyzdžiui, šiandien sveikatos draudimas negali užimti bent kiek reikšmingesnio vaidmens, nes valstybė formaliai pretenduoja pagydyti visus (realiai gydo, aišku, tik kai kuriuos). Juk pagyvenusiam žmogui bus daug sunkiau privačiai apsidrausti nuo esminių sveikatos rizikų.
Deja, tikslus yra Čilės pensijų reformos architekto Chose Pineros, neseniai viešėjusio Lietuvoje, pateiktas palyginimas, jog Europos socialinis modelis - "Titanikas", kuris skęsta skambant orkestro muzikai. Kam jau kam, o tokiai muzikai "Titaniko" valdytojai dėmesio skiria daug. Užtenka paskaityti Prancūzijos prezidento interviu, kuriame jis pabrėžia, kad ES neturi būti tik laisva rinka, o tiksliau - kad ji apskritai net neturi būti laisva rinka, ir kad gerovės valstybė yra didžiausias europiečių turtas. Tai, kad gerovės valstybė jau seniai tapo didžiausia kliūtimi gerovei kurti, gerovės valstybės apologetai atkakliai nepastebi.
Tačiau grįžkime prie perskirstymo ir valstybės socialinių išlaidų Lietuvoje. Tai, kad Lietuva nėra tas laivo sektorius, kuriame žiojėtų didžiausia skylė ir kuriame sukrautas didžiausias balastas, toli gražu ne didelis pasiekimas. Juo labiau kad mes atsiliekame ne tik pagal problemų mastą, bet ir pagal gerovės lygį. Norisi tikėti, kad ilgainiui ne tik perskirstymas, bet ir mokesčiai Lietuvoje bus daug mažesni nei kitur Europos Sąjungoje, o ekonomiką gresiančio paskandinti balasto imsimės atsikratyti jau šiandien. Tačiau tam būtina ne stumdyti, o mažinti mokesčius, ir probleminių sričių skaudulius ne finansuoti, o spręsti: didinti privačių pensijų dalį socialinio draudimo įmokose ir leisti laisvą konkurenciją sveikatos bei švietimo srityse.