Lietuva šliesis prie amerikiečių. Formulė itin paprasta: kuo Europos Sąjungoje (ES) daugiau Amerikos, tuo mažiau čia Rusijos. Tačiau nė akimirką negalima pamiršti – ir amerikiečiai turi čia specifinių interesų, neprivalančių sutapti su Baltijos valstybių interesais. Galų gale amerikiečiai irgi žmonės, darantys klaidų. Lemtingų klaidų, skaudžiai atsiliepusių visiems baltijiečiams, pridarė ir JAV, ir britai, net ir Didžiosios Britanijos lietuviai.
Paini raizgalynė
Prisiminkime gūdžius pokario laikus. Kokios sudėtingos ir painios būta to meto politinės raizgalynės. Amerikiečiai su rusais buvo ir draugai, ir priešai. Dėdė Semas palaikė britus, tačiau negalima pamiršti, kad tokia pozicija netrukdė JAV prezidentui konkuruoti su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, nepasitikėti britų žvalgybininkais. JAV specialiosios tarnybos stengėsi turėti savo informatorių beveik visuose didžiuosiuose Sovietų Sąjungos miestuose. Tačiau buvo metas, kai amerikiečiai visai nesidomėjo sovietų paslaptimis.
Buvo laikas, kai amerikiečiai, norėdami išgauti kuo daugiau žvalgybinės informacijos apie sovietus, ypač smarkiai varžėsi su britais. Kartais amerikiečiai lemiamu momentu pasitraukdavo iš sudėtingo žaidimo. Išduodavo savo partnerius, nusprendę, kad tam tikra operacija jiems per brangiai kainuoja arba per daug pavojinga. O kas iš to išėjo?
Visiškas fiasko
Šį laikotarpį aprašė Liūtas Mockūnas knygoje „Pavargęs herojus“ („Baltos lankos“, 1997). Štai koks niūrus vaizdas: „...iki šiolei turbūt dar niekas nėra pralenkęs rusų žvalgybinių įgūdžių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą carinė ochranka garsėjo savo legendiniais dvigubais agentais, sugebėjusiais infiltruotis į revoliucionierių pogrindžio centrus.
Po 1917-ųjų Spalio revoliucijos ir ypač Stalino laikais sovietų saugumo žvalgybinė veikla buvo paversta aukštąja meno forma. Vakarų žvalgyba, palyginti su tarpukario Sovietų Sąjungos slaptąja tarnyba, buvo visiškai neefektyvi. Pavyzdžiui, britų bandymai anuomet permesti savo agentus į Sovietų Sąjungą baigėsi visišku fiasko – jų žvalgybos tinklai buvo infiltruoti, demaskuoti ir sunaikinti“.
Vienas kitas Vašingtone ar Londone sėdintis ekspertas-analitikas džiūgavo, esą netrukus pavyks turėti savų žmonių net už Uralo kalnų. Tačiau jiems nė į galvą neatėjo mintis, kad jų agentai pakliūva į sovietų saugumo rankas vos tik išsilaipinę Lietuvos pajūryje. Liūdniausia, kad sudėtingiausios užduotys atitekdavo lietuviams, latviams, estams. Ir amerikiečiai, ir britai savųjų į pavojingiausias operacijas Sovietų Sąjungon nesiųsdavo. Buvo, žinoma, ir objektyvių priežasčių, bet niekas nepaneigs fakto, kad Vašingtonas ir Londonas labai nesisielojo dėl galimų pabaltijiečių mirčių.
K. Philby fenomenas
Dar viena reikšminga detalė. Per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji Britanija kurį laiką buvo nutraukusi savo žvalgybinę veiklą Sovietų Sąjungoje, nes laikė ją bičiule kovoje su hitlerine Vokietija. Kai Antrasis pasaulinis karas baigėsi, britų specialiosios tarnybos netrukus atnaujino savo veiklą Sovietų Sąjungoje.
Ši sudėtinga užduotis kaip tyčia patikėta Kimui Philby (Kimui Filbiui 1912–1988), kuris tuo metu išsijuosęs tarnavo Maskvai. Taigi Lietuvos rezistencijos atstovai, bendraudami su Didžiosios Britanijos žvalgyba nė neįtarė, kad vadovavimo poziciją čia užėmęs gerai užsimaskavęs sovietų agentas.
Beje, po Antrojo pasaulinio karo britai Sovietų Sąjungoje neturėjo nė vieno savo agento. Jie ne sykį prisipažino, kad Sovietų Sąjungoje nelengva organizuoti savų šnipų tinklą. Britams čia buvo taip sunku, kad Londonas kartais nežinodavo paprasčiausių dalykų apie įvykius Maskvoje.
L. Mockūnas savo veikale „Pavargęs herojus“ rašo: „Kai sovietų kontržvalgyba paprašė Kimo Philby parūpinti jai britų agentų, dirbančių Sovietų Sąjungoje, sąrašą, jis atsakė, kad kol kas ten nėra nė vieno anglų agento.
Sovietams buvo sunku tuo patikėti ir jų saugumas net pradėjo abejoti Philby patikimumu bei įtarti jį esant dvigubu agentu, dirbančiu Anglijai. Pokaryje, pagal McKibbino ir kitų SIS darbuotojų planus, Baltijos kraštų pabėgėliai, gyvenantys Vakaruose, turėjo tapti pirmaisiais anglų agentais Sovietų Sąjungoje ir organizuoti ten šnipinėjimo tinklą“.
Netesėti pažadai
Nesunku įsivaizduoti, koks likimas laukė tokių agentų. Jie arba žūdavo, arba – kaip legendinis Jonas Deksnys – būdavo perverbuojami. Kremlius tiesiog priversdavo dirbti jam.
Beje, būtų galima kritikuoti ir to meto karines Švedijos, Danijos, Norvegijos žvalgybos tarnybas. Joms buvo įprasta pažerti išeiviams iš Baltijos kraštų gražiausių pažadų, o paskui jų netesėti. Ypač Švedija mėgo visaip įsipareigoti ir netesėti duoto žodžio. Švedų įprotį dalyti pažadus, nepagrįstus jokiais realiais darbais, galima suprasti kaip ilgalaikės neutralumo Sovietų Sąjungos atžvilgiu politikos tęsinį. Lietuvai, žinoma, nuo to nebuvo nė kiek lengviau.
Informacijos badas
Ne ką geresnė padėtis buvo ir Amerikoje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui amerikiečiai susivokė neturintys elementariausios informacijos apie Sovietų Sąjungą. JAV žvalgybos aplankai apie sovietus buvo beveik tušti.
Trūko paprasčiausių žinių apie tiltus, gamyklas, oro uostus, kelius. Amerikiečiai neturėjo net didžiausių miestų planų. Aviacijos žvalgybos darbuotojai buvo priversti ištisas dienas sėdėti Kongreso bibliotekoje ir iš senų, pageltusių dokumentų rinkti informaciją apie objektus, kuriuos, kilus konfliktui su Maskva, derėtų bombarduoti.
Kodėl išvyko A. Garsys
Nemalonių faktų iš praeities tikrai yra daug. Bet ar verta aitrinti senas žaizdas? Lietuva – NATO ir ES narė. Mūsų valstybė dar niekada nebuvo tokia saugi, kaip šiandien. Pagaliau Europoje ir visame pasaulyje – kitokia padėtis. Tad tiesmukos paralelės tarp anų ir dabartinių laikų – ne visuomet korektiškos. Jeigu ne vienas „bet“.
Lietuvoje šiandien gyvena ir dirba arba bent jau bando sėkmingai darbuotis vienas kitas lietuvis iš JAV, Didžiosios Britanijos. Kelerius metus mūsų krašto apsaugos sistemoje dirbo, o paskui į JAV grįžo Algimantas Garsys. Buvo metas, kai šis JAV atsargos karininkas (kai kas įtaria, jog buvo tik seržantas, tačiau savavališkai pasiaukštino laipsnį, norėdamas pasipuikuoti prieš tautiečius) dirbo net Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Generalinės inspekcijos vadovu.
Apibūdinti jo nuveiktus darbus nesunku – sėkmingai baigtų darbų nėra. O A. Garsiui buvo patikėtos rimtos pareigos. Kaip Generalinės inspekcijos vadovas privalėjo rūpintis, kad Lietuvos ginkluotosiose pajėgose būtų įdiegta vakarietiška, NATO standartus atitinkanti teisinė sistema. Jis turėjo prižiūrėti, kad Lietuvos karininkai, seržantai ir šauktiniai vadovautųsi vakarietiškais, amerikietiškais, demokratiškais, bet ne sovietinio kario kodeksais.
Deja, atsargos pulkininkas A. Garsys ilgai neišsilaikė svarbiame poste. Jo darbą iš arti stebėję karininkai ir tarnautojai tvirtina, kad šis Amerikos lietuvis labiau tinginiavo, nei plušėjo Tėvynės labui, buvo itin pasipūtęs (tik jis viską supranta, apie viską išmano). Be to, mėgo linksmą gyvenimo būdą, ir sovietinio raugo karininkai nesunkiai jį sukompromitavo. Tačiau nemalonios istorijos, į kurią pakliuvo A. Garsys, nepaviešino, bet už tai iš generalinio inspektoriaus pareikalavo lojalumo. Taigi A. Garsys nieko rimtesnio ir negalėjo nuveikti, nes jo rankos buvo surištos. Jeigu būtų elgęsis principingai, būtų sukompromituotas. Netrukus Amerikos lietuvis grįžo į JAV, apsimetęs, kad tokiam žingsniui paskatino šeimyniniai reikalai. O tuometiniam krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui skubiai teko ieškoti kietesnio generalinio inspektoriaus.
R. Kilikausko nuopelnai
Kur kas geriau Lietuvoje pasirodė JAV lietuvis Romas Kilikauskas. Dirbdamas KAM viceministru jis kuravo Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą. Kai kurie žvalgybininkai neabejoja, kad Lietuvos karinė žvalgyba ir kontržvalgyba šiandien būtų itin aukšto lygio, jeigu viceministru dar bent keletą metų būtų išbuvęs būtent R. Kilikauskas. Deja, vos ministrą Č. Stankevičių pakeitė Linas Linkevičius, R. Kilikauskas demonstratyviai trenkė durimis, leisdamas suprasti, kad su tokiais ministrais komjaunuoliais bus sunku dirbti.
Drastišką R. Kilikausko pasitraukimą sunku vienareikšmiškai įvertinti. Vieni tai apibūdina kaip išdavystę, bailumą, silpnumą. Kiti kaip tik laiko principingu žingsniu. Treti sako, kad R. Kilikauską grįžti į JAV paskatino sunki šeimyninė padėtis.
Pritardami nuomonei, kad R. Kilikauskas buvo puikus viceministras ir sėkmingai kuravo karinės žvalgybos bei kontržvalgybos darbą, negalime nepacituoti ir vieno kito skeptiško pastebėjimo. R. Kilikauskui labai patiko, kad jo pavardė ir titulai mirga spaudoje. Jeigu dalyvaudavo kokiame nors renginyje, iš KAM biudžeto išlaikoma karinė spauda būtinai privalėdavo pabrėžti, ką posėdyje ar seminare pasakė KAM viceministras R. Kilikauskas. Jeigu žurnalistas pamiršdavo ar dėl kokių nors kitų priežasčių nepaminėdavo viceministro pavardės, KAM Visuomenės informavimo skyriaus vadovai susilaukdavo rimtų priekaištų. R. Kilikauskas bardavo šį skyrių net tuomet, kai jo pavardės nepaminėdavo su KAM nieko bendra neturintys leidiniai.
J. Kronkaičio reformos
Ilgiausiai krašto apsaugos sistemoje dirbo JAV lietuvis Jonas Kronkaitis. Jis ėjo ir viceministro pareigas, išbuvo ir visą kariuomenės vado kadenciją. Jo nuopelnu Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nėra ko abejoti. Ypač akivaizdus rūpestis eilinio kario buitimi ir gerove. Kad Lietuvos kariuomenėje įsivyravo žmoniški tarpusavio santykiai, kad išgyvendinta vadinamoji diedovščina, kad seržantai nesityčioja iš būtinosios tarnybos kareivių, o leitenantai – iš seržantų – irgi atsargos generolo majoro J. Kronkaičio nuopelnas.
Prie teigiamų dalykų reikėtų priskirti ir J. Kronkaičio pastangas į Lietuvos kariuomenę atvesti kuo daugiau ne sovietines, bet Vakarų karo mokyklas baigusių karininkų. Bėda, kad jam pasitraukus iš kariuomenės vado posto daugelis gražių iniciatyvų išsyk buvo pamirštos. Blogai, kad iš ilgus metus J. Kronkaičio puoselėtos kadrų politikos nieko neliko. Ją įgyvendinę žmonės nustumti į šalį arba net išmesti iš kariuomenės. Jie priversti uždarbiauti anglijose ir šveicarijose. Deja, generolas nesugebėjo užtikrinti savo politikos tęstinumo.
O kas paskui?
Ankstesnė J. Kronkaičio pozicija buvo suprantama, bet dabartinė laikysena keistoka. Džiugu, kad į atsargą išėjęs kariuomenės vadas negrįžo į JAV. Jis liko Lietuvoje ir netūno politikos nuošalėje. Keista tik tai, kad iki šiol vengia kalbėti apie bėdas.
Štai ištrauka iš J. Kronkaičio rašinio, pasirodžiusio 2005 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos spaudoje: „Galėčiau išvardyti daugybę veiksmų, kurių reikėtų imtis, ką turėtume ar ko neturėtume daryti, kad pagaliau pradėtume kovoti su tais reiškiniais, kurie griauna mūsų valstybingumo pamatus. Apie tai turime išsamiau diskutuoti ateityje, bet dabar norėčiau, kad visų pirma suprastume, jog blogiui laimėti nieko daugiau nereikia – užtenka, kad doras žmogus būtų pasyvus“.
Vadinasi, Lietuvos valstybingumo pamatus kas nors griauna, mūsų valstybė turi rimtų bėdų. Tačiau kodėl apie tai reikia diskutuoti ne dabar, ne šiandien, bet neapibrėžtoje ateityje? Po dešimties, po dvidešimties metų? Tada gali būti jau vėlu.
R. Sedlicko atsargumas
Beje, daugumai Amerikos lietuvių būdingas atsargumas, kartais net bailumas. Amerikos lietuvis Romanas Sedlickas, pasak kai kurių šaltinių, yra dirbęs JAV Centrinėje žvalgybos valdyboje. Jis pasakoja daug įdomių dalykų apie sudėtingus JAV ir Rusijos, ES ir Rusijos santykius, apie JAV politiką musulmoniškuose kraštuose, apie Lietuvoje šiandien nekliudomai veikiančius Rusijos įtakos agentus. Iš R.Sedlicko pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad Amerika – ištikima Lietuvos sąjungininkė.
Tačiau JAV šiandien turi rimtų rūpesčių ir aibę interesų, todėl ne visur spėja. Ateityje gali būti dar blogiau – dėl pasaulinių problemų Vašingtonas ilgainiui Baltijos kraštams skirs dar mažiau dėmesio. Jeigu spaudoje būtų paskelbti visi R. Sedlicko komentarai, būtų tikra sensacija. Tačiau per susitikimą R. Sedlickas nieko neleido įsirašyti į diktofoną ir net užsiminti, ką konkrečiai šnekėjęs apie kai kuriuos šiandieninius Lietuvos politikus, nes ana pusė tokių akibrokštų neatleistų.
Žodžiu, mes, lietuviai, pasiryžę kovoti su Lietuvos priešais, bet ne savo, o svetimomis rankomis. Patys nejudiname nė piršto. Tad kodėl reikalaujame, kad mumis kaip mažais vaikais rūpintųsi dėdės iš anapus Atlanto?