Gegužės 9-ąją dauguma rusų švenčia vadinamąją Pergalės dieną – minėdama Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigą Rusija kasmet negaili triukšmingų iškilmių: Maskvą ir kitus miestus drebina kariniai paradai, o kapinėse nusidriekia minios žmonių, dedančių gėles ant Antrojo pasaulinio karo karių kapų, sveikinamos kasmet retėjančios veteranų gretos.
Iš pirmo žvilgsnio, ne išimtis ir Vilnius, kur į Antakalnio kapines kasmet plūsta gėlėmis nešini šimtai žmonių. Tačiau be jų didesnių iškilmių Lietuva nerengia. Vis dėlto, akivaizdu, jog skiriasi ne tik pats požiūris į šią dieną ar tai, kad Lietuvoje gegužės 9-ąją nevyksta jokie kariniai paradai, bet ir Rusijos atstovų elgesys. Jis kinta kasmet.
Painiava dėl datų ir pakartotina kapituliacija
Kitaip, nei Rusijoje ar kai kuriose posovietinėse šalyse, Vakaruose Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europoje minima gegužės 8-ąją. Tai nėra atsitiktinumas ar nepagarbos Maskvai ženklas, nors Kremlius mėgsta pabrėžti, jog pergalė pasiekta būtent gegužės 9-ąją, o visi, kurie jos nešvenčia esą prijaučia naciams.
Būtent tą 1945 metų vakarą nacistinė Vokietija kapituliavo kare, nusinešusiame daugiau nei 60 mln. gyvybių. Tačiau kapituliacijos metu Maskvoje jau buvo gegužės 9-oji, būtent ši data prigijo daugelio posovietinių šalių sąmonėje, tapo ne tik aukų pagerbimo, bet ir nacionalinio pasididžiavimo, karinės galios demonstravimo ir savaip interpretuojamos istorinės atminties diena.
Iš tikrųjų dar 1945 m. gegužės 6 d. vakarą Sąjungininkų pajėgų vadas, JAV generolas Dwightas Eisenhoweris paskelbė ultimatumą: vokiečiai privalo nedelsdami besąlygiškai kapituliuoti, antraip po dviejų dienų bus atnaujinti masiniai vokiečių pozicijų ir miestų bombardavimai.
Vokiečių generolas Alfredas Jodlis pranešė apie ultimatumą admirolui Karlui Donitzui, kuris, pagal balandžio 30-ąją nusižudžiusio Hitlerio testamentą, buvo valstybės vadovas. Sąjungininkams, o ne sovietams pasiduoti linkę vokiečiai suprato, kad geresnės galimybės gali ir nebūti, tad K. Donitzas įgaliojo A. Jodlį pasirašyti kapituliacijos aktą, ir tai įvyko Reimse, Prancūzijoje pirmosiomis gegužės 7 d. valandomis – 2 val. 41 min. Kapituliacija turėjo įsigalioti gegužės 8 d. 23 val. 01 min.
Tačiau sovietų diktatorius Josifas Stalinas buvo nepatenkintas, kad kapituliacija pasirašyta ne pagal jo norus – netiko sovietų kariškių rangas ir vieta. Todėl pareikalauta pakartoti pasirašymą sovietų užkariautame Berlyne.
Antram pasirašymui Karlhorste prie Berlyno buvo atsiųstas Stalino mėgstamas generolas, maršalas Grigorijus Žukovas. Sąjungininkams teko atsižvelgti ir į karinio protokolo subtilybes – už G. Žukovą pagal rangą aukštesnis D. Eisenhoweris atsiuntė savo pavaduotoją – britų maršalą Arthurą Tedderį.
Iš vokiečių pusės pasirašė K. Donitzo įgaliotas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis. Pastarasis už nusikaltimus žmoniškumui vėliau buvo nuteistas ir pakartas.
Ir tik daugiau, nei už mėnesio – birželio 24-ąją Maskvoje buvo surengtas didelis karinis paradas: po Stalino kojomis metamos nugalėtų vokiečių kovinės vėliavos ir pats G. Žukovas ant balto žirgo simbolizavo besąlygišką sovietų pergalę prieš nacistinę Vokietiją, taip patogiai pamirštant, kad su pastarąja šalimi SSRS ir sukėlė Antrąjį pasaulinį karą – kartu įsiveržė į Lenkiją, pasidalijo ir okupavo Baltijos šalis, užpuolė Suomiją, o su naciais kariauti pradėjo tik 1941-ųjų birželį.
Dar daugiau, pati Pergalės diena iš pradžių nebuvo švenčiama reguliariai – nuo 1947-ųjų šventimas netgi buvo uždraustas, tai buvo įprasta darbo diena.
Ir tik 1965-siais Nikitos Chruščiovo sprendimu, Pergalės diena paversta išeigine, bet pati data kariniu paradu vėl pagerbta dar po 20 metų. Paskutinysis SSRS Pergalės dienos paradas įvyko 1990-siais, o vėliau surengtas po 5 metų jau Rusijoje.
Nuo 1995-ųjų pasitikėjimo savimi jausmą praradusioje ir nuosmukius išgyvenančioje Rusijoje poreikis parodyti savo karinę galią – vieną nedaugelio tariamo pasididžiavimo simbolių buvo akivaizdus, tad paradai rengiami kasmet. Būtent gegužės 9-oji paversta mitologizuota data, tarsi ji būtų minima nuo pat 1945-ųjų.
Diplomatiniai ambasadoriaus manevrai
Lietuvos požiūriu, Antrasis pasaulinis karas Europoje gegužės 9-ąją nepabaigė konflikto – Lietuvoje toliau vyko daugiau nei dešimtmetį užtrukęs antisovietinis partizaninis karas, o okupacija baigėsi tik išvedus paskutinius rusų karius 1993 metais. Vis dėlto pagarbą žuvusiems Antrajame pasauliniame kare, kad ir kokie įtempti būtų Vilniaus ir Maskvos santykių skirtumai, kasmet rodo abi pusės.
Nors Vilniuje esančias Antakalnio karių kapines gegužės 9-ąją apgula šimtai žmonių, dieną prieš tai čia kasmet vyksta tylesnė ir kuklesnė, bet itin reikšminga ceremonija.
Mat tokiose pagal diplomatinį protokolą sustyguotose ir kasmet kartojamose ceremonijose ypač svarbi yra iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų simbolių kalba – kiekvienas delegacijos atstovo veiksmas turi prasmę. Antraip nebūtų rengiamos pačios ceremonijos.
Maskvai stengiantis pabrėžti, kaip gegužės 9-oji žymi tą atskaitos tašką, kai sovietai „išvadavo pasaulį, taip pat ir Baltijos šalis nuo fašizmo“, Kremlius kukliai nutyli, kad Rusijos ambasada kartu su kitų Lietuvoje reziduojančių šalių atstovybių pasiuntiniais ir Lietuvos pareigūnais mini ir gegužės 8-ąją.
Prie memorialo sovietų kariams kasmet išsirikiuoja Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos kariai ir atiduoda pagarbą čia palaidotiems sovietų kariams. Nors Lietuva sovietų karius vadina okupantais, vien tai, kad prie memorialo sovietų kariams garbės sargyboje budi lietuvių kariai yra simbolinis pagarbos žuvusiems simbolis.
Be to, žuvusiems sovietų kariams buvo padėtas vainikas ir nuo Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, kurią Kremliaus propaganda mėgsta vaizduoti kaip pagrindinę šalies rusofobę. Kasmet tokios pagerbimo ceremonijos metu Lietuva iš Užsienio ir Krašto apsaugos ministerijų deleguoja viceministrų lygio pareigūnus. Visos šios protokolinės detalės nėra naujos ar netikėtos.
Tačiau pernai tokio minėjimo metu nutiko kai kas netikėto. Lietuvos pareigūnus nustebino Rusijos ambasadoriaus Aleksandro Udalcovo elgesys. Kaip įprastai, jis iš pradžių padėjo gėlių vainiką ant memorialo sovietų kariams, o vėliau kartu su visa delegacija patraukė prie kito paminklo – už kelių šimtų metrų esančio monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Dar daugiau – Rusijos ambasados darbuotojai taip pat padėjo gėlių ant netoliese esančių Sausio 13- osios aukų kapų. 1991 metų sausio 13-ąją sovietų kariškiams šturmavus Televizijos bokštą ir Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 13 civilių, buvo sužeisti šimtai žmonių. Lietuva šią sovietų kariškių akciją vertina kaip nusikaltimą žmoniškumui, siekiant surengti valstybės perversmą.
Tačiau Maskva atsisako išduoti Lietuvai įtariamuosius Sausio 13-osios įvykių byloje ir netgi kaltina pačius lietuvius. Kremliaus propagandos kanalai kone kasmet kartoja versiją „savi šaudė į savus“ – esą prie Televizijos bokšto žuvę lietuviai krito nuo mistinių „Sąjūdžio snaiperių“ kulkų, žmonės buvo tyčia stumdomi po šarvuotąja technika, o žuvusiųjų kūnai esą galėjo būti sukeisti su avarijose anksčiau žuvusių žmonių lavonais.
„Mus tai nustebino, mes to nesitikėjome, regis, tai pirmas toks atvejis“, – tuomet sakė ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos premjero patarėjas Arnoldas Pikžirnis.
„Buvau maloniai nustebinta, kad jie dalyvavo ir visose vietose padėjo vainikų ar gėlių. Tai tam tikra simbolika, kai pagerbia aukas. Ir jie tai padarė savo iniciatyva. Mes išplatinome informaciją užsienio valstybių ambasadoms, kad Lietuva organizuoja Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo ceremoniją, leidome laisvai pasirinkti, ir jie pasirinko“, – antrino Krašto apsaugos ministerijos protokolo skyriaus vedėja Salvina Taukinaitienė.
Vėliau į DELFI užklausą sureagavusi Rusijos ambasada lakoniškai tvirtino, kad Maskva tokį ambasadoriaus žingsnį vertina tik kaip prisiminimą tų žmonių, kurie „Didžiojo Tėvynės karo metais kovėsi prieš vokiečių grobikus“ ir neigė faktą, kad Lietuva kariavo prieš SSRS.
Tiesa, kad ir Rusijos ambasada bandytų interpretuoti tokį žingsnį, paties paminklo simbolinė reikšmė yra priešinga. Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas ir 2015 metais atidengtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui.
Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“ Karių kapams skirtame sklype suprojektuotos ir kapavietės, kur galės būti laidojami kariai, žuvę eidami tarnybą, taip pat generolai, kariuomenės vadai, krašto apsaugos ministrai.
A. Udalcovas ne tik padėjo vainiką, bet ir pagarbiai nusilenkė prieš paminklą, kuris pirmiausia skirtas prieš Sovietų Sąjungą kovojusiems Lietuvos partizanams. Oficialioji Maskva antisovietinį pasipriešinimą iki šiol laiko neteisėtų ginkluotų grupuočių veikla prieš sovietų valdžią, o Lietuvos partizanus vadina nacionalistinėmis grupuotėmis arba tiesiog banditais.
Be to, tuomet su A. Udalcovu ceremonijoje dalyvavo ir tuometinis Rusijos gynybos atašė – kapitonas Vitalijus Tomofejevas, kuris šių metų kovą buvo išvarytas iš Lietuvos kartu su dar dviem „diplomatais“, apkaltintais šnipinėjimu. Manoma, kad V. Timofejevas yra Rusijos karinės žvalgybos – GRU karininkas.
Šiemet A. Udalcovas jau elgėsi kiek kitaip. Kartu su Lietuvos ir užsienio šalių diplomatais Rusijos ambasadorius iš pradžių padėjo gėlių vainiką kritusiems sovietų kariams. Kaip ir kasmet, padėtas vainikas nuo Lietuvos prezidentės. Be to, ceremonijoje be Lietuvos pareigūnų dalyvavo ir Vilniaus vietinės rinktinės karių apygardos pirmininkas dimisijos kapitonas Jeronimas Kraulys.
Sukurtos kovoti su sovietiniais partizanais, kurių dalis taip pat palaidoti Antakalnio kapinėse, Vietinės rinktinės likimas yra tragiškas – 1944 m. dalį jų areštavo ir į koncentracijos stovyklas išsiuntė naciai, kita dalis pasitrakė į pogrindį ir tapo partizanais. Tai, jog antisovietinių pajėgų atstovas pagerbė sovietų karius, taip pat yra simboliškas ženklas.
Tiesa, KAM pareigūnai nepamiršo paminėti, kad taikos siekis Europoje iki šiol nėra pasiektas.
„Šiandien minime II pasaulinio karo Europoje pabaigos 73-iąsias metines, tačiau karas Europoje dar nesibaigė. Kol liejasi kraujas Ukrainoje, atplėštos teritorijos ir užšaldyti konfliktai kitose Europos šalyse – Europa dar netapo taikos žemynu. Turime dar labiau susivienyti spręsdami šių dienų saugumo iššūkius“, – sakė krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas pagerbdamas karo aukų atminimą.
Tačiau pats A. Udalcovas ir Rusijos ambasada, po pernykščio DELFI straipsnio, regis, nusprendė nesukelti priežasčių naujiems klausimams apie Lietuvos partizanų pagerbimą. Šį sykį A. Udalcovas
nėjo prie paminklo, bet pasuko prie netoliese esančių Sausio 13-osios aukų kapų. Čia Rusijos delegacijos nariai taip pat padėjo gėlių ir nusilenkė laisvės gynėjams.
Galiausiai Rusijos delegacija nusilenkė ir gėlių padėjo prieš koplytstulpį, skirtą svetimose kariuomenėse tarnavusiems ir žuvusiems lietuvių kariams. Antrojo pasaulinio karo metais SSRS ir nacistinės Vokietijos daliniuose tarnavo dešimtys tūkstančių lietuvių.
Tiesa, šį sykį Rusijos ambasada, regis, pasimokė iš pernykštės ceremonijos, kurios vieną detalę Lietuvos kariuomenė įvardijo kaip provokaciją. Pernai kartėlį galėjo palikti faktas, kad ant monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę, Sausio 13-osios aukų kapų ir Vietinės rinktinės memorialo padėtos raudonų gvazdikų puokštės buvo perrištos šv. Georgijaus juostelėmis.
Šios dryžuotos oranžinės ir juodos spalvų juostelės Rusijoje pradėtos masiškai naudoti nuo 2005 metų. Kai kurių šaltinių teigimu, tai buvo Kremliaus atsakas į Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, kur protestų simbolių tapo būtent oranžinė spalva.
Rusijoje simbolika su dar 1769 m. įkurto šv. Georgijaus ordino motyvais įgavo kone sakralinę prasmę ir šiuo simboliu pagerbiami Antrojo pasaulinio karo veteranai. Tačiau 2014 metais protestų Ukrainoje metu Rusijos remiamas „antimaidaninis“ judėjimas pasirinko būtent šv. Georgijaus simboliką. Dėl panašumo su dešimtajuosčiais bulviagraužiais, kitaip vadinamais Kolorado vabalais, šiai simbolikai prigijo „koloradkių“ epitetai.
Rusijai atplėšus Krymą nuo Ukrainos ir pradėjus karinius veiksmus Rytų Ukrainoje tokios juostelės įgavo ne pagarbos veteranams, o priešingai – Rusijos karinės agresijos prasmę.
Ir nors tokia šv. Georgijaus motyvais išmarginta simbolika Lietuvoje nėra uždrausta, ji daug kur nepageidaujama ir siejama būtent su Rusijos agresija. Šiemet Rusijos ambasados gėlės ir vainikai buvo perrišti tik Rusijos trispalve.
Naujovės parado metu
Tokie simboliniai Rusijos ambasadoriaus manevrai, stengiantis nesukelti nereikalingų diplomatinių priešpriešų gali kristi į akis, ypač stebint gerokai agresyvesnes nuotaikas pačioje Rusijoje, kur švenčiama Pergalės diena.
Maskvoje, kaip ir kasmet rengiamas karinis paradas, kurio metu nuo 2008-ųjų ne tik žygiuoja tūkstančiai karių, bet ir rieda arba skrenda karinė technika. Šiemet be jau demonstruotų naujausių tankų ir šarvuočių planuojama pademonstruoti ir naujoves, apie dalį kurių dar kovo mėnesį užsiminė pasaulį bauginęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Pavyzdžiui, virš Raudonosios akštės turėjo praskristi naikintuvai Mig-31, kurie turėjo nešti „naują superginklą“ – sparnuotąją raketą „Kinžal“.
Iš tikrųjų balistinių sistemų „Točka-U“ ir „Iskander“ raketą primenantis ginklas, ekspertų teigimu, gali būti tik senesnių sistemų modernizuota versija. Iš sausumos paleista „Iskander-M“ gali pasiekti taikinius, esančius už 500 km. Iš viršgarsinio, dideliu greičiu ir dideliame aukštyje skriejančio Mig-31 paleista „Kinžal“ taikinius gali naikinti iš už 2 tūkst. km.
V. Putinas leido suprasti, kad pagrindinis šių raketų ir kitos ginkluotės taikinys – JAV ir jų sąjungininkės, kurios esą „supa Rusiją“ ir kelia jai grėsmę. Įtampa tarp JAV ir Rusijos per šiuos metus tik augo: Kremlius nereagavo į rusų samdinių sunaikinimą vasarį, kai užpulti amerikiečiai atsakė galinga antskrydžių banga prieš šimtus rusų samdinių, tačiau tulžingai reagavo į balandį surengtą sparnuotųjų raketų ataką prieš Sirijos režimą.
Tiesa, pastarąjį ginti moderniomis priešlėktuvinės gynybos priemonėmis, kurias demonstruoja ir Pergalės dienos parade žadėjusi Rusija tik stebėjo amerikiečių, britų ir prancūzų sparnuotųjų raketų smūgius Sirijos režimo objektams.
Be to, Rusija parade žadėjo parodyti ir dar kelias naujoves: bepiločius orlaivius „Korsar“ ir Katran“, kurie jau esą buvo išbandyti Sirijoje. Be to, aikštėje pirmą kartą turėjo pasirodyti ir prieštankinėmis raketomis bei pabūklais ginkluoti bepiločiai šarvuočiai „Uran-9“.