Irakiečiai šį mėnesį vykusiame referendume pritarė Irako konstitucijos projektui, pranešė šalies pareigūnai. Kaip rodo oficialūs rezultatai, konstitucijai pritarė 78 procentai redferendume dalyvavusių irakiečių.
Irako prezidentas Jalalas Talabanis anksti rytą balsavo akylai saugomoje Bagdado „žaliojoje zonoje“ ir paragino sunitų arabus vietoj smurto rinktis politiką. Daugiau nei 6 tūkst. rinkimų apylinkių dirbo 200 tūkst. specialiai parengtų žmonių. Irako rinkimus stebėjo 52 tūkst. oficialių stebėtojų.
Pirminiai referendumo duomenys patvirtino tarp bendruomenių egzistuojančius skirtumus, rodančius etninę ir religinę įtampą, kilusią nuo JAV vadovaujamos invazijos, prasidėjusios 2003 m. kovą. Per tą laiką žuvo tūkstančiai irakiečių.
Tiesa, dėl sustiprintų saugumo priemonių balsavimas vyko beveik be incidentų, tik šalies vakaruose, kur gyventojų daugumą sudaro arabai sunitai, žuvus penkiems JAV kareiviams ir vienam jūrų pėstininkui, Irake žuvusių amerikiečių padaugėjo iki 1971.
Konstitucijai greičiausiai pritarta
JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice pareiškė, kad Konstitucijos projektui greičiausiai pritarta. „Tai labai pozityvi diena Irako liaudžiai ir pasaulinei taikai“, – Vašingtone žurnalistams sakė JAV prezidentas George'as W. Bushas.
Preliminarūs rinkimų rezultatai rodo, kad Konstitucijai akivaizdžiai pritarta pietinėse šiitų provincijose, tačiau šiauriniuose ir vakariniuose regionuose, kur gyventojų daugumą sudaro arabai sunitai, jai daug kas nepritarė. Sunitai, sudarantys maždaug 20 proc. iš 26 mln. Irako gyventojų, baiminasi, kad dėl Konstitucijos projekte numatyto federalizmo Irakas gali suskilti, o naftos ištekliai atsidurti daugumą sudarančių šiitų ir jų sąjungininkų kurdų rankose.
Pradėjus skaičiuoti balsus aiškėjo, kad dokumento oponentams nepavyko surinkti pakankamai balsų vetuoti Konstituciją. Pagal galiojančias taisykles ji vetuojama, jeigu du trečdaliai trijų Irako provincijų gyventojų balsuoja prieš. Šalyje yra 18 provincijų.
Afganistane – protestai
Maždaug tuo pat metu informacinės priemonės išplatino dar vieną su rinkimais susijusią žinią iš Afganistano. Šalies rinkimų komisija sekmadienį paskelbė pirmuosius oficialius rezultatus, gautus suskaičiavus balsavimo biuletenius dviejose iš 34 šalies provincijų.
Jie patvirtino, kad vietą naujajame parlamente iškovojo aistringa aktyvistė Malalai Joya iš Faraho. Ši moteris Afganistane išgarsėjo prieš dvejus metus, kai per vieną susirinkimą išdrįso viešai kritikuoti karo vadus, kurių visi privengia.
Parlamento ir provincijų tarybų rinkimai karo nualintoje šalyje buvo surengti pirmą kartą per daugiau nei tris dešimtmečius. Anot jų organizatorių, tai svarbus žingsnis demokratijos link. Jis suplanuotas dar 2001-ųjų pabaigoje, kai buvo nuverstas šalį valdęs radikalusis talibų režimas.
JT remiamos Afganistano rinkimų valdymo institucijos operacijų vadovas Richardas Atwoodas žurnalistams sakė, kad biuleteniai buvo skaičiuojami ilgiau nei manyta, nes teko tirti skundus dėl klastojimo. Pasak jo, daugumos kaltinimų nebuvo įmanoma įrodyti, o išaiškinti klastojimo atvejai nebuvo visuotinai paplitę. Vis dėlto maždaug pusšimtis iš kelių šimtų tūkstančių rinkimuose dirbusių asmenų atleista gavus pareiškimų dėl netinkamų jų, kaip pareigūnų, veiksmų.
Dviejuose pagrindiniuose šalies miestuose šimtai protestuotojų blokavo kelius tvirtindami, esą skaičiuotojai klastoja rinkimų rezultatus.
Išbandyti receptai netinka
Liberalios Vakarų demokratijos perkėlimas į musulmoniškos kultūros šalis kelia daug ginčų Vakaruose. Britų ekspertas Brianas Whitakeris dienraštyje „The Guardian“ pernai skelbtame straipsnyje „Saugokitės lengvai prieinamos demokratijos“ priminė, kad pirmi daugiapartiniai rinkimai Arabijos pusiasalyje buvo surengti Jemene 1993 m., o 1994 m. gegužę šalyje prasidėjo pilietinis karas.
B. Whitakeris pažymi, kad rengdamos Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų demokratizavimo planą JAV kaip pagalbiniu darbiniu dokumentu naudojosi 1975 m. Helsinkio baigiamuoju aktu, šiaip jau skirtu spausti buvusį Sovietų Sąjungos bloką, kad Rytų Europoje atsirastų daugiau laisvių. Helsinkio dokumentas iš esmės tenkino išsivysčiusių šalių klubo G-8 lūkesčius.
Tačiau skirtumai – kultūriniai, politiniai ir kitokie – tarp buvusios sovietijos ir islamo kraštų tokie dideli, kad šis vaistas vargu ar gali padėti. Anot B. Whitakerio, tai, kas tenkina G-8, nebūtinai turi tikti musulmonams.
Tarp islamizmo ir džihado
Islamo kultūros specialistas Egdūnas Račius irgi pabrėžia, kad labai svarbu suvokti, kokį turinį žodžiui „demokratija“ suteikia vakariečiai, ir kaip jį supranta Irake ar Afganistane gyvenantys žmonės. Jo teigimu, praėjus keletui metų po invazijos į Afganistaną ir Iraką, JAV pati ima suprasti – nors kol kas neskuba pripažinti – kad vakarietiško demokratijos modelio tokiu pavidalu, koks jis yra Vakaruose, čia įdiegti tikriausiai neįmanoma.
Nors procedūrų – pavyzdžiui, per rinkimus –skrupulingai laikomasi, dar nereiškia, kad vietos žmonės tuojau pasikeis. Nuvertus Saddamo Husseino režimą, daug Vakaruose mokslus baigusių ir ten gyvenusių liberaliai vakarietiškai mąstančių irakiečių iš idealizmo grįžo į tėvynę, tikėdamiesi padirbėti jos labui. Tačiau po kurio laiko nepakėlę tenykštės tikrovės vėl išvyko į Vakarus – kaip buvęs Bagdado meras, kuris grįžo į Kanadą motyvuodamas tuo, kad pasiilgo savo šeimos.
Vakarų politikai mėgina auklėti islamo šalių gyventojus, pratinti juos prie demokratijos tikriausiai tikėdamiesi, kad kada nors musulmonams demokratija taps įprasta kaip ir vakariečiams. Tačiau islamiškos vertybės iš esmės skiriasi nuo vakarietiškų. E. Račius teigia, kad labai tikslus visų demokratinių procedūrų laikymasis – kai į rinkimus gali eiti, kas tik nori ir su kokiomis tik nori idėjomis – daugelyje musulmoniškų valstybių į valdžią gali atvesti radikaliuosius islamistus.
Musulmonų kraštuose demokratines reformas inicijuojantys Vakarai gali susidurti su paradoksu – galimybe rinktis tarp nuoširdžiai visuomenę siekiančių islamizuoti islamistų ir tikrų džihado – šventojo karo – šalininkų, kurie tuos islamistus jau dabar žudo Irake, nes nepakenčia kitaip manančiųjų. Bet kuriuo atveju tai tikrai nebus liberali demokratija, kokia dabar egzistuoja Vakaruose.