– Sukūrėte spektaklį pagal lietuviškas siaubo pasakas ir sakmes. Koks siaubo pasakų pasaulis?
– Siaubingas. Visos lietuviškos pasakos turi siaubo elementų, net tos, kurios nepriskiriamos siaubo pasakoms. Tas pasakų pasaulis labai gilus. Pasakos atsirado seniai, nes žodžiai padeda žmogui susidūrus su baimėmis. Šiais laikais turime filosofines knygas, o seniau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, baimės, atsiskleisdavo per pasakas.
Yra pasaka apie muzikantą, pasiklydusį pekloj. Tai reiškia, kad jis buvo išgėręs. Iš to galima suvokti, kad gėrimas gali paklaidinti tave visam gyvenimui į didelius pragarus. Ir tuomet arba išsisuksi, arba ne.
Į pasakas reikia žvelgti labai giliai. Galima ir tiesiogiai, kaip žvelgia vaikai, tiesiog į siužetą, fasadą, tuomet bus tiesiog įdomu ir baisu. Įlindus giliau, galima atkapstyti kitokį klodą, dar giliau kapstant pavyks atrasti išmintį.
– Dvasių, vėlių ir velnių pasaulis nėra labai patraukli kryptis. Kodėl pasirinkote apie tai statyti spektaklį?
– Viskas prasidėjo paprastai. Kažkada su seserimi kalbėjome apie tarpukario romansus. Tie romansai – apie grabus, juodas suknias... Jie labai įdomūs ir pasirodė, kad derėtų prie siaubo pasakų. Taip viskas ir susisiejo, buvo sukurta.
– Siaubo tema populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, kine, turi savo nišą. Teatre siaubo mažiau? Kodėl?
– Kalbant apie siaubą teatre, vienas tokių spektaklių galbūt Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam“. Niekada negalvojau apie siaubą teatre. Tačiau matyt viskas priklauso nuo požiūrio, nes ir dramose, žmonių santykiuose galima įžvelgti daug siaubo.
Siaubo pasakose viskas mistifikuota, kalbama metaforomis. Siaubas žmogui visuomet įdomus, nes smalsu, kas yra už nežinomybės. Manau, kad kažkas yra, ko žmonės nemato. Ir daugumai, ypač meniškos prigimties žmonėms, neužtenka tik to, kas žinoma.
– Ką siūlo ir ko moko siaubo pasakos?
– Pasakos visuomet turi aiškų moralą. Jos liepia nedaryti nuodėmės – taip tau nereikės susidurti su tuo, ko bijai. Jei padarei nuodėmę, turi atgailauti, viešai išpažinti, padaryti ką nors labai gero. Pasakos ganėtinai stipriai moralizuoja, kad žmogus turi elgtis gerai. Šie kūriniai moko žmogų būti geru, kaip parašyta ir Biblijoje. Viskas taip pat, tik pasakų forma paprastesnė.
– Vis tiek pasakos dažniau skaitomos vaikams. O kodėl jas verta atsiversti suaugusiesiems?
– Pasakose yra tos pačios tiesos, kaip ir sudėtinguose romanuose. Suaugusiesiems gali nepatikti nebent paprasta kalba. Vaikus su jomis reikia pažindinti, nes pasakos užrašytos taip, kad, nori nenori, vaikas pasąmoningai pradeda jausti pasaulį, giliau jį suprasti.
Tikrai rekomenduočiau skaityti vaikams pasakas. Ir nebūtinai geras, smagias. Žinau, kad dabar mamos stengiasi vengti bet kokių blogybių, skaityti tik tai, kas gera ir gražu. Aš manau, kad vaikas turi žinoti viską. Pasaulis yra toks, koks yra, ir reikia mokytis jį pažinti. Pasakose visa informacija užkoduota taip, kad vaikui ji tiesiog įsitvirtina.
Šiais, išorinio pozityvumo laikais, labai skatinama mąstyti vien teigiamai. Tai puiku, bet kartais virsta į paviršutinišką, greitą gyvenimą. Dabar labai gajos knygos, neva padedančios per dešimt dienų tapti turtingu ar laimingu. Žmonės neturi laiko, nori greitų stebyklų. O pasakos – ne stebuklai, o filosofija.