Apie nuplakimą praneša socialiniuose tinkluose
Išvakarėse socialiniuose tinkluose paskelbiama, kad penktadienį 9:30 val. Jami Lueng Bata mečetėje viešai bus nuplakti aštuoni žmonės. Vietinių tai nestebina, Ačė yra pats musulmoniškiausias Indonezijos regionas, kuriame vis dar galioja Šariato teisė, ir čia už įvairaus pobūdžio nusikaltimus žmonėms gali būti paskirta viena gėdingiausių bausmių – viešas nuplakimas.
Į mečetę atvykstu likus pusvalandžiu iki brutalaus reginio. Mečetės teritorijoje baigiama ruošti nedidukė scena, pastatyti mikrofonai, renkasi policijos ekipažai. Keli pareigūnai užkalbina ir mane: iš kur atvykai, kiek laiko čia esi, paklausia, ar žaidžiu futbolą, ir pakviečia vakare prisijungti. Galiausiai, kaip įprasta, pasidarome ir asmenukių.
Artėjant 9:30 val., renkasi vis daugiau žmonių, matau ir du didžiulius autobusus. Vietiniai šneka, kad pamatyti renginio užsuko ir po Ačę keliaujantys malaiziečiai. Nenuostabu, viešas plakimas, kaip bausmė, čia dar taikomas, tačiau ne taip dažnai, kaip mums, gyvenantiems Vakaruose, galėtų atrodyti. Tai pirmasis plakimas, kurį pamačiau po beveik aštuonių mėnesių, praleistų šiame Indonezijos krašte.
Dalyvavimo viešajame plakime taisyklės
Jau 9:30 val. ir egzekucija vėluoja prasidėti, tačiau tai nestebina. Indonezijoje daugelis dalykų vėluoja, belieka tik kantriai nusiteikti.
Netrukus vedėjas praneša, kad vyrai, atvykę stebėti viešo plakimo, turėtų atsistoti kairėje, o moterys – dešinėje pusėje, to paties paprašoma padaryti ir sėdinčių. Tai įprasta praktika, juk ir mečetėje vyrai atskiriami nuo moterų. Panašių dalykų teko matyti ir viešajame transporte, bet piko valandomis, kai žmonių autobuse labai daug, niekas atskyrimo taisyklės nesilaiko.
Pranešėjas taip pat perspėja, kad renginyje negali dalyvauti jaunesni nei 18 metų asmenys. Tiesa, ši taisyklė sunkiai įgyvendinama, nes niekas netikrina žiūrovų asmens tapatybės kortelių. Įleidžiami visi. Pastebiu, kaip vienas pareigūnas nurodo jauniems vaikinams, pasirėmusiems į metalinę tvorą, skiriančią juos nuo egzekucijos scenos, pasitraukti atgal ir vyresniems vyrams stoti į priekį. Greičiausiai baiminamasi, kad kameros gali užfiksuoti ir jaunesnių nei derėtų dalyvių veidus.
Asmeninė nuteistojo informacija tampa vieša
Taip ilgai lauktas reginys prasideda po pusvalandžio. Pradžioje imamas gieda maldą, keletą žodžių taria ir vienas iš pareigūnų. Galiausiai ugningą kalbą apie nuodėmes rėžia religinis lyderis.
Netrukus apie nuteistuosius sužinome daugiau. Renginio vedėjai praneša, kad šiandien viešai ant scenos bus nuplakti 8 žmonės: 3 vyrai ir 5 moterys. Paskelbiami šių asmenų vardai ir pavardės, jų amžius, darbo ir gyvenamoji vieta, religija, nusižengimas ir kiek rykščių jiems skiriama.
Po aštuonių mėnesių kalbos mokymosi galiu nesunkiai suprasti, kad šiandien baudžiami jauni asmenys – nuo 21 iki 30 metų, tarp jų yra ne tik dirbančių, bet ir studentų. Nubaustiesiems, priklausomai nuo to, kokį nusikaltimą jie padarė, paskirta nuo 10 iki 20 rykščių. Spėlioju, ar tarp visų tų žiūrovų yra ir nuteistųjų bendrakursių ar kolegų iš darbo?
Žiūrovai informuojami, jog situaciją stebi ir gydytojas. Ant scenos sudedamos bambukinės rykštės, kurios bus naudojamos čaižyti nusidėjėlių nugaras. Per minią nuvilnija gaudesys.
Egzekucijų įrašai plinta po internetą ir socialinius tinklus
Netrukus į sceną atvedamas baltais tradiciniais rūbais vilkintis pirmasis nusidėjėlis, kartu su juo žengia rudos spalvos drabužį vilkintis budelis. Akimirką pagalvoju, jog budelis galėtų būti ir moteris. Viskas taip puikiai užmaskuota, jog vargiai gali matyti budelio akis.
Jaunas vaikinas nulenkia galvą. Prie mikrofono stovintis vyras ima skaičiuoti kirčių skaičių. Budelis kerta vieną kirtį ir atitraukia ranką 90 laipsnių kampu, tuomet kerta vėl. Ir vėl atitraukia. Net neabejoju, kad tų kelių sekundžių, belaukiant kito kirčio, užtenka skausmui prasismelkti ne tik į nugarą, bet ir į visą kūną.
Publika nėra abejinga tam, kas vyksta scenoje. Jei nuteistasis parodo, jog yra silpnas, kad negali ištverti jam skirtų kirčių, per minią nuvilnija gausmas, šūksniai, tarsi visi ten esantys yra tam, kad tave sugėdintų. Ir jie visi – moterys, dėvinčios hidžabus, ir vyrai – rankose laikydami išmaniuosius telefonus viską fiksuoja. Greičiausiai kiekvienas iš jų tais vaizdais šiandien pasidalins savo „Instagramo“ ar „Facebooko“ profilyje.
Indonezijoje nėra tokio dalyko kaip asmens teisė į atvaizdą. Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų paslapčiomis mane, baltąjį užsienietį, fotografavo viešajame transporte, tiesiog einant gatve ar besimaudant atvirame plaukimo baseine.
Nuteistos merginos gaubia savo veidus
Po pirmojo vaikino seka kito nuteistojo eilė. Jis gauna pirmuosius kirčius ir matau, kaip virpa visas jo kūnas. Priėjęs pareigūnas greičiausiai pasiteirauja, ar viskas gerai ir ar galima tęsti. Kai vaikinas sulinksi galva, budelis tęsia savo darbą.
Netrukus ateina ir merginų eilė. Vaikinai šaukia, kai jos ima rodyti silpnumą. Skirtingai nei vyrai, nuteistos merginos rykščių bausmę priima klūpėdamos, o savo veidus jos dengia balta nosine, kad tik niekas jų neatpažintų. Man tai pasirodo beprasmiška, juk prieš keletą minučių viešai buvo paskelbti visi tavo duomenys.
Atsisakys viešų egzekucijų?
Jau beveik aštuonis mėnesius gyvenant musulmoniškiausiame Indonezijos regione, iš vietinių teko girdėti, kad nuplakimas – tai tik socialinis veiksmas, skirtas sugėdinti už padarytą nusižengimą. Priversti pagalvoti apie moralę ir vertybes. Kai kurie šiandien nuplakti jauni žmonės buvo nubausti, nes juos pagavo besimylint, o tai draudžiama, jei nesi davęs santuokos įžadų. Kiti rykščių gavo, nes užsiėmė online prostitucija.
Kiekviena šalis savo viduje tvarkosi taip, kaip išmano, ir gyvenimą grindžia tuo, kuo tiki. Sklando kalbos, kad viešos egzekucijos turėtų būti perkeltos į kalėjimus, kur jų negalėtų matyti pašalinės akys, mat įsitvirtinusi praktika gadina Ačės įvaizdį. O man neįmanoma net įsivaizduoti, kiek jėgų artimiausiu metu reikės nuplaktiesiems, kurie, net neabejoju, patirs daugybę patyčių iš savo aplinkos ir nepažįstamų žmonių. Iki kol į sceną gauti kirčių užlips naujų nuteistųjų būrys.