Kaip jus paveiks sriuba, jei ant lėkštės bus parašyta “ Ši sriuba užnuodyta”? Ar gerai funkcionuos jūsų skrandis?
Su seksu yra panašiai. Seksas Lietuvoje lyg ir buvo. Tačiau kaip jis buvo pristatomas? 1979- 85 metais, kai studijavau Medicinos Fakultete, daugelis dalykų, susijusių su seksu, ateidavo štai su kokia veido išraiška :
Teismo medicinos katedroje naudojamos skaidrės , kur labai atstumiančiu būdu buvo nufotografuoti : vibratoriai ir jų naudojimas; sadomazochistai ir transvestitai, lytinių organų variacijos ir lytinio akto technika. Visa tai buvo pateikiama skyrelyje “iškrypimai”, t.y. požiūris į tai buvo “ fu... tai egzistuoja, bet kažkur ten... apačioje...pogrindyje”.
Venerinių ligų kurse lytinį gyvenimą iš karto susiejo su prostitutėmis ir venerinėmis ligomis. Na, kaip atrodė ir kuo kvepėjo Bokšto gatvės dispanseris, jūs įsivaizduojate. Sveiko lytinio gyvenimo kurso medikams neskaitė.
Tačiau šiuo klausimu nebuvo vien panieka ir neigimas.
Latvių seksologo Zalyčio, lenkų seksologo Imelinskio knygos, doc. Laurinaičio paskaitos įnešdavo į seksą mokslinio požiūrio atspalvį: seksą galima klasifikuoti, jame yra “techninių “momentų, jis pasiduoda statistikai ir prognozei. Požiūryje atsirado intelektualumo.
Tiesa, o kaip gyvas seksas?
Na, reali mano ir mano bendraamžių seksualinė patirtis ėjo su visiems jauniems žmonėms žinomu atspalviu: gėda, drovu, kai kas gaunasi, kai kas nesigauna, priešinga lytis - paslaptis... ir t.t.
Taigi, požiūrių buvo įvairių, tačiau truko vieno - humoristinio.
O humoristinis požiūris yra labai geras rodiklis. Psichoanalitinėje teorijoje humoras laikomas viena iš brandžiausių psichologinių gynybų. Palyginus su niekinimu, neigimu ir netgi intelektualizavimu.
Kai visuomenė su humoru žiūri į seksą, ji yra brandi visuomenė.
Humoro požiūryje į seksą Lietuvoje vis trūko. Erotiniai šou, erotinė literatūra, erotiniai filmai - visa tai užtvindė Lietuvą, tačiau užtvindė kažkokiu labai jau komerciniu būdu. Komercinė erotika labai standartizuota. Ji įtraukia, sujaudina, bet greit atsibosta - panaši į veiksmo filmus: vis tie patys kabėjimai ant stogo krašto, vis tas pats didelis “bum” pabaigoje.
Ir vis vien likdavo atspalvis - seksas ne lietuviškas reiškinys. Netgi mūsų prostitutės - na... jos ne visai mūsų. Jos - iš Baltarusijos. Štai kaip.
Ir pagaliau dvylika AXX filmų apie seksą. Pirmą kartą Lietuvos kine žmonės šaiposi iš savęs paties. Ir netgi ne iš sekso.
Iš savo mandagaus “ Prašome nesiauti” ir “ Jūs nieko nevalgote”
Iš pagyvenusių žmonių seksualinių obsesijų;
Iš nematomo prisilietimų erotizmo autobusuose;
Iš kvepalų vagių;
Iš kuriančių iš ES pinigų užpakalį menininkų;
Iš merginų, kurios nepripažįsta sekso be meilės;
Iš lytinių nukrypimų;
Iš gydytojų narkologų;
Ir iš mūsų stebėtinai panašių policininkų bei “urlaganų”.
Ironija pasirodė žymiai įdomesnė, nei tradiciškas Lietuvos kinui būdingas tragizmas ir teatraliniais dialogais kalbantys aktoriai.
Ir tai yra labai smagu. Juk ne tiek svarbu, ar mes dauginamės, ar ne. Svarbu yra kas liks po mūsų. O jei liks sugebėjimas juoktis – tai ir gyvenome ne veltui.