Anklavai – ne naujiena
Tvirtinama, kad Europoje anklavus turi Belgija, Ispanija, Italija, Vokietija. Lietuvos Seimo nario Egidijaus Vareikio teigimu, pasaulyje šiuo metu yra beveik 20 valstybių, turinčių anklavų ir eksklavų. Iš viso pasaulyje yra 200 valstybių, taigi beveik kas dešimta valdo teritorijas, apsuptas kitų šalių.
Būdingas 20 a. vidurio Šaltojo karo produktas Europoje – Vakarų Berlynas, miestas, turėjęs specialų statusą, bet faktiškai buvęs tuometinės Vakarų Vokietijos anklavas. Dar vienas žinomas anklavo pavyzdys – dabartinė Aliaskos valstija, kurią JAV kadaise nusipirko iš carinės Rusijos. Ji tiesiogiai nesusisiekia su Jungtinėmis Valstijomis – į Aliaską keliaujama per Kanadą. Azijoje Brunėjaus sultonato eksklavą supa Malaizija, Uzbekistano teritorijos vienetų esama Tadžikistane, Timoro žemių lopinėlių – Indonezijoje.
Vakarų valstybėse dėl anklavų paprastai nekyla problemų. Niekas nėra girdėjęs, kad Kanada staiga imtų ir uždraustų susisiekimą su Aliaska, arba Italija – su San Marinu.
Anklavų gausybė ir beveik nuolatinis teritorijų persiskirstymas, slankiojimas iš vienos valstybės į kitą – neretas reiškinys Afrikoje. Keletas Angolos žemių salelių yra apsuptos Kongo Demokratinės Respublikos, anksčiau lopinėlį Pietų Afrikos Respublikos supo Namibija. Dar ir dabar žemyne netrūksta valstybių, kuriose galima priskaičiuoti po keletą valdžių, vadinasi, ir po keletą teritorijų. Anot E. Vareikio, Afrikoje yra bene 20 šalių, kurių vyriausybės nekontroliuoja visos šalies teritorijos. Tarkime, Kongo Demokratinėje Respublikoje veikia penkios valdžios, Somalis suskilęs į tris valstybes ir t. t.
Teritorijų plūstelėjimas
Žlugus Rytų šalių blokui staiga pagausėjo problemiškų regionų, ypač buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Balkanuose, daugiausia nebesančios Jugoslavijos teritorijoje. Anklavais ar eksklavais klasikine, vadovėline prasme galima pavadinti nedažną iš jų, bet problemų jos kelia ne tik kaimynams, bet neretai ir visai tarptautinei bendruomenei. Pavyzdžiui, Kosove taika tvyro tik dėl čia dislokuotų taikdariškų pajėgų, kuriose tarnauja ir lietuvių.
Josifo Stalino prie Moldovos prijungta Padnestrė po 1991 m. pasiskelbė nepriklausoma respublika. Joje apie 60 proc. gyventojų – rusai ir ukrainai. Po pusantro tūkstančio kareivių gyvybių pareikalavusio pilietinio karo su Moldova ji tapo nepriklausoma, bet prie to prisidėjo ir Rusijos intervencija. Ir dabar šiame Rusijos anklave svarbų vaidmenį vaidina kariškiai, kuriuos Rusija vadina „taikdariais“, klesti kontrabanda, ginklų prekyba, kelianti problemų visoms kaimynėms.
Ukraina, anksčiau pati noriai dalyvavusi kontrabandoje, dabar neapsikentusi pasiūlė taikos planą, pagal kurį Padnestrėje turėtų būti surengti laisvi rinkimai ir dalyvaujant užsienio tarpininkams prieita prie susitarimo su Moldovos vyriausybe. Pasak E. Vareikio, laisvus rinkimus Padnestrėje surengti būtų sudėtinga, be to, kažin ar jie išspręstų visas bėdas. Prieš metus apie šį regioną išspausdinęs straipsnį britų laikraštis „The Economist“ irgi teigia, kad surengti laisvus rinkimus būtų sunku, nes regione yra didelę įtaką turinti milicija, nedaug nepriklausomų politinių partijų, silpna žiniasklaida.
Karštasis Kaukazas
Visam pasauliui žinoma painiava Šiaurės Kaukaze. Regiono skaudulys yra ne tik Čečėnija, kuri yra beveik suniokota. Ir kitos tautelės, draskomos skirtingų įtakų, skuba skelbtis nepriklausomomis. Pavyzdžiui, Abchazija kone kasmet pareiškia sieksianti, kad tarptautinė bendrija pripažintų jos nepriklausomybę. O šios nepripažintos šalies premjeras Raulis Chadžimba nuolat pabrėžia Abchazijos ir Rusijos tarpusavio santykių plėtros svarbą. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvili irgi siūlo abchazams ir osetinams kartu su Gruzija vienytis į vieną valstybę. Tačiau ir čia neapsieita be karo, ir net banalu sakyti, iš kur gaunami ginklai.
Armėnų gyvenamas Kalnų Karabachas po 1990-ųjų tiesiogine prasme išsikariavo autonomiją. Čia įvesti armėniški pinigai, galioja kai kurie Armėnijos įstatymai ir labai panaši į Armėnijos valstybinė simbolika. Bet šio anklavo problema nei teisiškai, nei politiškai vis tiek neišspręsta, nes dėl šios teritorijos Azerbaidžanas su Armėnija tebekariauja. Dar viena sudėtinga, karšta buvusios Sovietų Sąjungos teritorija – Ferganos slėnis Vidurinėje Azijoje. Jis priklauso kelioms valstybėms, tarpetniniai santykiai, religinė situacija šiame regione lyginama su parako statine.
Mums, lietuviams, be abejo, labai gerai žinomas kaimyninis Karaliaučiaus kraštas, šiuo metu Rusijos eksklavas, į kurį dėl karinio bei kitokio tranzito vis tariamasi ir niekaip nesusitariama.
Reikia kantrybės
Pasak E. Vareikio, tarptautinė teisė visas buvusias sovietines respublikas pripažįsta tokias, kokios jos buvo Sovietų Sąjungoje. Tarptautinėje teisėje apskritai neskubama pripažinti naujų teritorinių darinių. Kita vertus, tikrovė yra tokia, kad po 1990-ųjų neaiškių teritorinių darinių gerokai pagausėjo.
E. Vareikis pabrėžia, kad kiekvienas abejotinos kilmės regiono atsiradimas yra individualus, tad individualiai ir vertintinas. Dažnai net ir pasaulio bendrija nežino, kaip apibrėžti vieną ar kitą atvejį. Pavyzdžiui, Kosovo šiuo metu niekas nenorėtų vadinti Serbijos dalimi, bet jo niekas nevadina ir nepriklausoma valstybe. Vykdami į Karaliaučių, šimtus metų žinomą kaip vokišką kraštą, turime prašyti iš Rusijos vizos – toks yra tarptautinės bendruomenės pripažintas Antrojo pasaulinio karo padarinys.
O naujai susikūrusios teritorijos egzistuoja, kur tam yra sąlygų – pavyzdžiui, pasitelkiant kokio nors galingo globėjo politinę ar tiesiog karinę galią. Bet istorija rodo, kad vien armijos palaikomi teritoriniai dariniai nėra ilgalaikiai. Kolonijinė sistema kadaise irgi gyvavo vien karine jėga, bet daba pasaulyje kolonijų beveik neliko.
Be abejo, galima svarstyti, kad 1917-ųjų Vladimiro Uljanovo organizuotas perversmas Rusijoje davė pradžią per visą 20 a. besiplėtusiam politiniam dariniui, kurio žlugimas 1990-aisiais turėjo dramatiškų, neretai tiesiog tragiškų padarinių. Viena iš jų – neaiškių, nestabilių, dažnai žmonių aukų pareikalavusių teritorijų atsiradimas. Nuo tradicinių, ilgai gyvuojančių vakarietiškų anklavų jos skiriasi tuo, kad dauguma mūsų, turėdami galimybę rinktis keliones, nedvejodami vyktume aplankyti ramaus San Marino, iš visų pusių supamo Italijos, o ne neramios Padnestrės.