Pirmoji „revizija“ dalykinį stilių ištiko pokario metais. Dailiosios lyties atstovėms neretai teko dirbti vyriškus darbus, tad jos vilkėdavo paprasčiausiomis uniformomis. Kai kurie uniformos elementai taip „susigyveno“ su dalykiniu stiliumi, jog tapo netgi dominuojantys. Tuo metu mados pasaulyje karaliavo susilaikymas ir asketizmas - moterys segėjo tamsių, niūrių spalvų sijonus ir, tikrąja to žodžio prasme, vyriškus marškinius, susagstytus ligi pat kaklo. Tokia apranga idealiai tiko iš finansinės duobės pradėjusioms kilti korporacijoms.
Supermoters kultas
Lyčių kova dėl įtakos sferos truko iki pat devintojo dešimtmečio. Įdomu tai, kad 50-aisiais moterys, vadovaujamos dizainerio Christiano Dioro, gudriai pakeitė taktiką ir strategiją kovoje už savo teises bei privilegijas: griežtos linijos nugrimzdo praeitin, suvešėjo moteriškumas. Agresija ir iššūkiai staiga tapo neaktualūs: moterys pamėgo įliemintus švarkelius ir švelniai plazdančius sijonėlius. Šiuo laikotarpiu „bitės darbininkės“ buvo nepopuliarios, idealia moterimi laikyta pavyzdinga žmona ir daugiavaikė motina.
Tačiau jau 70-aisiais daugelis Amerikos ir Europos moterų turėjo nuolatinį darbą ir biure praleisdavo mažiausiai keturiasdešimt valandų per savaitę. Mados viršūne tada laikytas kostiumas iš tvido, šilko paladinės ir bateliai „laiveliai“ - dalykinio stiliaus klasika liko nepakitusi iki šių dienų.
Verslo stiliaus žydėjimo metais laikomas 9-asis dešimtmetis: būtent tuomet nepriklausoma, dirbanti moteris tapo pagrindine žurnalų heroje. Leidinių viršelius puošė seksualios ir viską spėjančios gražuolės, o straipsnių pavadinimai skelbė: „Kaip uždirbti didelius pinigus“. Atsižvelgdami į veiklių moterų kaprizus drabužius modeliavo geriausi dizaineriai: taip buvo sukurtas supermoters kultas. Biuro karalienės pamėgo sijoną-pieštuką ir švarkelį siauručiais pečiais. Prie dalykinio kostiumo buvo derinami kičiniai papuošalai: anuomet visi norėjo atrodyti turtingi ir sėkmingi. Didžiulės sagos, netikro aukso masyvūs žiedai - netrukus šias puošeivas imta vadinti „japių“ karta.
Ralph Lauren, Kalvin Klein, Donna Karan kūrė vadinamuosius sėkmės drabužius. Fortūnos olimpe neabejotinai atsidūrė juodos kelnės. Nepaisant šio fakto, 9-ojo dešimtmečio mados negalėtume pavadinti androginiška. Jaudinančio aukščio smailiakulniai, siauručiai dirželiai, regis, begalinės iškirptės - visa tai audringi moteriškumo proveržiai.
Moteriškumas - puikus koziris
Paskutiniais praėjusio šimtmečio metais moterys tapo pilnateisėmis verslo partnerėmis su vyrais. Ne tik finansų srityje, bet ir politikos elite iškilo lyderiai su sijonais. Dailiajai lyčiai jau nebereikėjo taip įnirtingai įrodinėti savarankiškumo, profesionalumo ir kompetencijos, vadinasi, nebuvo prasmės slėpti ir savo moteriškumo. Iš tiesų, daugelis damų nejučia pradėjo naudotis tuo, kas visai neseniai verslo pasaulyje buvo laikoma tabu.
Moterys pagaliau suvokė, kad moteriškumas, o kartkartėmis ir silpnumas gali tapti puikiu koziriu. Į dalykinius susitikimus karjeristės atvykdavo vilkėdamos pastelinių spalvų nertinius, koketiškus sijonėlius.
Šiandien verslo aprangos kodas vis labiau tampa lojalus mados tendencijoms. Ką tik prabėgęs šiltasis sezonas buvo spalvingas ir ryškus - tikras iššūkis verslo pasauliui. Dizainerių kolekcijos rodo, kad šį rudenį bei žiemą veikli moteris veikiau panašės į aukštuomenės vakarėlio viešnią, nei pavyzdingą biuro darbuotoją.
Švarkeliai ir palaidinės puošiami gėlių elementais, vėl tampa madingos skarelės, kaklaryšiai, pirštinaitės, sąsagos ir skrybėlaitės. Iš audinių populiariausi - tvidas ir buklė.
Juk taip norisi nors retkarčiais atsisakyti geležinės ledi įvaizdžio ir nuoširdžiai nusišypsoti savo verslo partneriams ir konkurentams. Patikėkite, tai nuginkluoja!