Apie tai, koks jausmas sulaukti reikšmingo įvertinimo ir kokios permainos vyksta viešųjų pirkimų srityje, kalbamės su D. Vilyte.

– Savaime suprantama, toks pripažinimas yra malonu ir gera. Visi taip sako, tad ir aš pasikartosiu, nes tai yra tiesa: padidėjus matomumui, išauga ir atsakomybė – žmonės ima vertinti, ką darai, kaip elgiesi, kokiomis vertybėmis vadovaujiesi. Aiškiai suvokiu, kad už mane balsus atidavusių žmonių palaikymas kartu reiškia atsakomybę nenuvilti jų pasitikėjimo ir pademonstruoti, jog tikrai esu verta geriausios tarnautojos vardo.

– Papasakokite, kaip pasukote valstybės tarnautojos keliu, nuo ko prasidėjo Jūsų karjera?

– Sakyčiau, kad mano karjeros kelią galima išskaidyti į kelis etapus. Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultete studijavau ekonomiką. Mokslai sekėsi, todėl baigusi 1986 m. buvau paskirta trejus metus dirbti vienoje Kauno statybos įmonėje.

Paskui grįžau į sostinę ir šešiolika metų dirbau 1990 m. įkurtame Atviros Lietuvos fonde. Pažvelgusi atgal galiu sakyti, kad tai buvo įdomus ir prasmingas darbas – remiant JAV verslininkui ir filantropui Džordžui Sorošui, pasirodė naujų Vakarų autorių leidinių, smarkiai kito knygų leidyba. Šio fondo teikiama parama pasiekė ir teisininkų pasaulį – kiekvienas studijuojantis, skaitantis, išsilavinimo siekiantis žmogus galėjo didžiuotis fondo išverstų ir išleistų knygų biblioteka.

Galiausiai susiklostė taip, kad 2007 m. buvau pakviesta dirbti į Lietuvos verslo paramos agentūrą. O po penkerių metų sulaukiau pasiūlymo tapti Viešųjų pirkimo tarnybos vadove. Taigi visą savo gyvenimą vienaip ar kitaip paskyriau darbui valstybei, nors oficialų valstybės tarnautojos statusą įgijau tik Viešųjų pirkimo tarnyboje.

– Ateiti dirbti į valstybės tarnybos sistemą šiandien išdrįsta ne kiekvienas: politikai, visuomenės veikėjai ir verslas nepraleidžia progos sukritikuoti valstybės pareigūnų, esą šie nesprendžia šalies gyventojų problemų, yra neatsakingi ir nekompetentingi. Kodėl didžioji gyventojų dalis taip nemėgsta valstybės tarnautojų? Kas tokioje aplinkoje Jus įkvepia ir veda į priekį?

– Man atrodo, kad negatyvas apskritai yra įsigalėjęs mūsų viešojoje erdvėje, – jei nepasitikime valstybe, kaip pasitikėti ir gerbti jos institucijas, teismus, žiniasklaidą ir verslą? Aš turiu paaiškinimą, bet jis nėra saldus.

Visuomenės branda ateina ne iš karto – jauna demokratija turi pereiti sudėtingą transformacijų etapą, persirgti vadinamąsias vaikystės ligas, kad žmonės suprastų ir prisitaikytų prie naujosios tikrovės, įgytų platesnės ir įvairesnės gyvenimo patirties.

Kita vertus, nereikia kurti nepriekaištingo, perdėtai gražaus valstybės vaizdo: niekur nedingo korupcijos keliamos bėdos, kartais ne be pagrindo su verslu asocijuojamas godumas, o valstybės institucijų priimamuose sprendimuose trūksta skaidrumo. Lengva užklijuoti etiketes, bet tada susimąstai ir klausi savęs, kodėl mes taip lengvai nuteisiame aplinkinius? Kiek nusivylimo ir nepelnytų priekaištų sulaukia netgi mūsų sportininkai? Be abejonės, ir valstybės tarnyboje yra daug padorių, atsidavusių žmonių, kurie nuoširdžiai myli tėvynę ir sąžiningai atlieka savo darbą. Deja, vietoje argumentuotos, pagarbios diskusijos vis dar susiduriame su žmones tiesiog sutrypiančia kritikos lavina.

Kas mane veda eiti į priekį? Mėgstu sakyti, kad kiekvienos kartos uždavinys – palikti geriau, nei radai. Vargu ar įmanoma iš pagrindų pakeisti pasaulį – tai tik nepataisomų optimistų svajonė. Tikrai verta panagrinėti mūsų požiūrį į valstybę. Su korupcija kovoja visi be išimties: tiek JAV, tiek Kanada bei Europos valstybės, todėl, metaforiškai kalbant, piltis pelenų ant galvos neverta. Aišku, norėtųsi judėti greičiau, bet prisiminkime, kur buvome prieš dvidešimt metų ir kur esame dabar.

Mano supratimu, kiekviena profesionalų bendruomenė turi rimtai žvelgti į savo darbą, suvokti bendrą atsakomybę už šalies gerovę. Pokyčiai gal ir nebus matomi dabar pat, tačiau jie tikrai vyksta.

– Trejus metus vadovaujate Viešųjų pirkimų tarnybai. Kaip vyksta reformos viešųjų pirkimų srityje? Kokių sunkumų kyla, kokias bėdas sprendžiate?

– Jei kalbėtume apie viešuosius pirkimus, pirmasis iššūkis – Lietuvoje nėra nuoseklios, teorija ir gerąja praktika paremtos viešųjų pirkimų strategijos. Tiksliau, nesibaigiančiose Viešųjų pirkimų įstatymo pataisose pasimeta pati reformos esmė – jos tikslas tampa toks neaiškus, jog veda tiek perkančiąsias organizacijas, tiek tiekėjus nežinios link. Norint suvokti problemą, reikia atsižvelgti į platesnį šiandienos kontekstą. Štai Danija turi aiškų tikslą – tapti žaliąja valstybe. Dėl šios priežasties danai imasi visų įmanomų priemonių, kad į viešojo pirkimo sąlygas būtų įtraukti aplinkosaugos kriterijai.

Kitas pavyzdys – Vokietija, kur, pasinaudojant viešaisiais pirkimais, skatinamas aktyvus smulkiojo ir vidutinio verslo dalyvavimas konkursuose. Manau, jau atėjo laikas ir mums kaip valstybei apsispręsti, kokius strateginius ir svarbius valstybei klausimus galime išspręsti pasitelkdami viešųjų pirkimų instrumentą.

Antras probleminis aspektas susijęs su decentralizacija. Dabar Lietuvoje registruota per 4 000 perkančiųjų organizacijų, dalis jų – mokyklos, vaikų darželiai, gydymo įstaigos ir t. t. Kiekviena jų organizuodama viešąjį pirkimą, tarkime, statybos darbų, privalo savarankiškai nustatyti technines specifikacijas ir kvalifikacinius reikalavimus, nors reikiamos kompetencijos, kiek šioje srityje yra tiekėjų arba kokios rinkoje nusistovėjusios kainos, neturi.

Natūralu – ne visi yra teisininkai, viešojo administravimo specialistai, tačiau čia ir slypi rizika, jog bus švaistomos mokesčių mokėtojų lėšos. Panagrinėjome situaciją kitose šalyse: ten statybų, vaistų, medicinos įrangos, IT konkursai jau seniai vyksta centralizuotai, o pirkimus vykdo profesionalūs, aukšto lygio pirkimų specialistai. Išmanydami rinką jie pasiekia geriausią kokybę už mažiausią kainą.

Trečia, norėtume, kad viešasis sektorius dirbtų efektyviau. Ieškome variantų, kaip pagreitinti pirkimus, mažinti biurokratinių procedūrų kiekį. Per viešuosius pirkimus kasmet išleidžiama apie 50 procentų viso valstybės biudžeto pajamų, taigi erdvių tobulėti dar tikrai yra.
Kaip stebint iš šalies atrodo teismų reforma?

Kalbant praktiškai, siekti reformų visada sudėtinga. Teismai susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir mes. Teisėjų krūviai milžiniški, teismo darbuotojų uždaviniai reikalauja specifinių žinių, o laiko bei finansiniai ištekliai nėra beribiai.

Nesu teisininkė, bet galiu drąsiai tvirtinti, kad svarbu eiti į Europą ir imti pavyzdį iš senųjų demokratijų. Tenka pastebėti, kad mūsų teismų sprendimai ne visuomet aiškūs ir suprantami, todėl šaunu matyti teisėjus, kurie vis dažniau išeina į viešumą, paaiškina nutarčių motyvus, atsakingai žvelgia į bylas ir valstybės mastu įvertina problemas.

– Jei galite, papasakokite apie savo laisvalaikį. Ar turite pomėgių, kuriems norisi skirti daugiau laiko?

Aš esu sportininkė. Mano karjeroje didžiosiomis raidėmis įrašytas akademinis irklavimas, tai labai graži sporto šaka. Kaip dalyvė ir teisėja, esu dalyvavusi ir veteranų varžybose, turiu nacionalinę kategoriją, taigi su dideliu pasididžiavimu stebiu mūsų irkluotojų sėkmę tarptautiniuose turnyruose.

Šiuo metu neužsiimu su irklavimu susijusia veikla, tačiau tai nereiškia, kad nesportuoju – važinėju dviračiu, daug vaikštau, kartais Lietuvos miškais nueinu iki 25 km. Taip pat labai mėgstu grybauti. Ko gero, nėra akiai malonesnio vaizdo kaip pilnas krepšys baravykų.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams švenčių proga?

Norėčiau palinkėti, kad gyventume valstybėje, kurioje puoselėjama pagarba įstatymui. Gerbkime įstatymus, savo valstybę ir vieni kitus.