Pavyzdžiui, Vabalninko aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje zootechniką studijavęs, o vėliau aukštojo partinio mokslo ragavęs Jonas Juozapaitis bei Lietuvos žemės ūkio akademijoje ekonomisto organizatoriaus specialybę įgijęs ir Šiaulių pedagoginiame institute tiflopedagogo diplomą gavęs Edvardas Žakaris.
Šie du socialdemokratai šią savaitę pateikė pataisas Farmacijos įstatymo projektui. Jie siūlo vaistinės ar jos filialo steigimo licenciją išduoti atsižvelgiant į savivaldybės, kurioje norima steigti naują vaistinę, gyventojų skaičių: vienai vaistinei ar jos filialui, socialdemokratų nuomone, turi tekti ne mažiau kaip 3 tūkst. gyventojų.
Žemės ūkį studijavę socialdemokratai, atrodo, yra įsitikinę, kad taip negali būti. Kodėl – galima tik spėlioti: arba jie žino kokią nors paslaptį, arba už jų teikiamų pasiūlymų kyšo kažkieno ausys. Pavyzdžiui, vaistines mažuose miesteliuose turinčių ir visai konkurencijos nenorinčių verslininkų ausys.
Dar didesnės ausys kyšo iš už Azartinių lošimų įstatymo pataisų ir siūlymų taisyti tas pataisas.
Kaip ir vaistinių atveju, sunkoka rasti racionalų paaiškinimą, kodėl Darbo partijos narys Jonas Lionginas staiga nusprendė, kad 15 tūkst. gyventojų pakanka vieno lažybų punkto? Gal todėl, kad pritarus tokiai nuostatai, į Lietuvos lažybų rinką vargu ar galėtų ateiti nauji žaidėjai?
O gal pakaktų ir vieno punkto 25 tūkst. gyventojų – tada jų apskritai nebūtų galima steigti, ir problema būtų išspręsta?
Dar keisčiau atrodo J. Liongino siūlymas lažybas internetu leisti organizuoti tik toms bendrovėms, kurios turi 50 lažybų punktų (tokių Lietuvoje, iš trijų dabar veikiančių, beje, yra tik viena). Skamba taip, kaip siūlymas uždrausti pardavinėti internetu knygas bendrovėms, kurios turi ne mažiau 20 knygynų.
Ausys šmėžuoja ir už siūlymo panaikinti draudimą steigti lošimo namus sanatorijose. Nori nenori, kažkodėl pradedi galvoti apie Bronislovą Lubį, kuris neseniai įsigijo sanatoriją „Lietuva“ Druskininkuose ir kuriam priklauso du kazino – Vilniuje ir Palangoje.
Įdomus pasažas J. Liongino parengtame įstatyme ir dėl parduotuvių – ankstesnis įstatymas organizuoti lošimus jose draudė, o štai dabar siūloma leisti jose organizuoti lošimus automatais, lažybų ir totalizatorių punktus, jeigu jie yra atskirtose patalpose. Tiems, kam įdomu, iš karto pasakysiu, kad „Akropolyje“ neseniai atsidariusiam kazino šios pataisos neturės jokios įtakos, nes šis kazino veikia ne parduotuvėje, o štai Panevėžio „Babilone“ nauja įstatymo redakcija galbūt ir leis pastatyti keletą lošimo automatų.
Labai gali būti, kad J. Lionginas šias pataisas pats sugalvojo – juk jis ekonomistas ir net buvęs finansų ministras. Galbūt net apskaičiavo, kad pataisius įstatymą, padidės biudžeto pajamos.
Tiesa, tada sunkoka suprasti, kodėl iki šiol daugiausiai profsąjungų reikalais besirūpinęs J. Liongino partneris valdančiojoje koalicijoje, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas su daugeliu J. Liongino siūlymų nesutinka.
Įsivaizduokite, jis net teigia, kad J. Liongino siūlomi apribojimai – paskata reikštis korupcijai. Kuris iš jų teisus – spręskite patys.
O aš kažkodėl prisiminiau praėjusių metų vasarą, kai Lietuvos laikraščiai spausdino Arvydo Vidžiūno, Vytenio Andriukaičio, Vytauto Kvietkausko, Eligijaus Masiulio ir kitų parlamentarų telefoninių pokalbių išklotines. Pamenate pažadus „peržaisti situaciją“, „pasišnekėti su mūsiškiais dėl balsavimo“, garantijas „duoti kiek trūks“ bei užuominas apie „mūsų fondus visokiausius“, „biškį tiesioginės paramos“ ar tiesiog „finansinius reikalus“?
Atrodo, Seimo nariai keičiasi, o tradicijos išlieka.