Mokinių rezultatai priklauso ne nuo tėvų išsilavinimo
Paklaustas apie tai, kas padeda užtikrinti mokyklinio ir aukštojo išsilavinimo kokybę, vyriausiuoju švietimo specialistu Pasaulio banke dirbęs ekspertas nurodo, kad reikia atskirti tai nuo kalbos apie pačios švietimo sistemos kokybę. Pasak P. Sahlbergo, tai du skirtingi dalykai, kurie kasdieniuose pokalbiuose dažnai susilieja.
„Šių dviejų dalykų skirtumas toks, kad dabar kur kas dažniau nei anksčiau mokymo institucijos (mokyklos ir universitetai) gali atsirinkti žmones, su kuriais dirba, t. y. mokinius ir mokytojus. Tokiais atvejais kokybė dažnai asocijuojasi su sėkmingu parinkimu ir šių institucijų tikslu tarnauti individams ar visuomenei, kurioje jie gyvena, net visai tautai. Švietimo sistemos kokybė yra visai kas kita – dauguma švietimo sistemų skirtos patenkinti absoliučiai visų studentų poreikius. Sakydamas „švietimo kokybė“, aš žiūriu į daugelį švietimo sistemos aspektų – tiek į pradinį, tiek į vidurinį, tiek į aukštąjį mokslą“, – skirtumus aiškina P. Sahlbergas.
Būtent švietimo kokybę, jo teigimu, galima įvertinti pagal tris rodiklius.
„Pirmiausiai, paminėčiau mokymosi rezultatų kokybę ir tinkamumą patiems mokiniams ir visuomenei ar visam pasauliui. Yra daug būdų įvertinti šiuos rezultatus, mano siekis – veikiau akcentuoti įvairius vertinimo metodus, nei kliautis vienu standartizuotu testu ar vien egzaminu. Antras kokybės aspektas – kad rezultatai būtų vertinami švietimo sistemos viduje. Tai reiškia, kad mokinių mokymosi rezultatai mokykloje, visų pirma, nėra priklausomi nuo jų tėvų išsilavinimo, profesijos, turtų ar įtakingumo. Trečias aspektas – sistemos efektyvumas, kurį rodo priėmimas (į mokymo įstaigas) ir (mokymo įstaigų) baigimo lygiai. Kitaip tariant, efektyvumas matuojamas pagal tai, kiek vaikų pradeda mokytis ir kiek jų iš tiesų užbaigia pasirinktą mokslą. Na ir ketvirtas aspektas – mokslo kaina. Nustatant mokslo kainą, svarbu atsižvelgti į išlaidų sumą, į tai, kaip sistemoje paskirstomos investicijos švietimui ir iš kur atkeliauja pinigai“, – pasak eksperto, aukštesnės kokybės švietimo sistemose beveik visos lėšos atkeliauja iš visuomeninių šaltinių ir yra paskirstomos mokykloms ir bendruomenėms pagal jų poreikius.
Žaidimas – aukščiausia mokymosi forma
P. Sahlbergas teigia, kad Suomijoje mokyklos ir jose esančios klasės labai įvairios, o skirtumas tarp to, kaip moko mokytojai Suomijoje ir kaip jie dirba daugybėje kitų šalių, nėra didelis. Jo nuomone, Suomijoje svarbiausia pasitikėjimu grįsta kultūra mokyklose.
„Tai reiškia, kad suaugusieji, taip pat ir tėvai, bendruomenė, pasitiki vieni kitais. Mokyklų direktoriai pasitiki mokytojais, mokytojai pasitiki savo ir kitų mokytojų mokiniais. Pasitikėjimo kultūra Suomijos mokyklose atsiskleidžia jaukia, draugiška, taikia ir be įtampos atmosfera. Išskirtinis šios kultūros aspektas – vaikai daugumoje mokyklų jaučiasi saugiai ir komfortiškai, bandydami naujus dalykus ar taikydami naujus būdus žinomiems dalykams, jie nebijo suklysti. Lankydamasis Suomijos mokyklose pats matau, kiek daug kūrybingo mąstymo, tiek mokytojai, tiek mokiniai trokšta eksperimentuoti su naujais dalykais. Galiausiai dėl šios pasitikėjimo, laimės ieškojimo kultūros Suomijos mokyklose yra gerbiama visų vaikų teisė žaisti – mokykloje ir už jos ribų. Daugelio mokytojų teigimu, žaidimas – aukščiausia mokymosi ir žmogiškumo forma“, – teigia švietimo ekspertas.
Sidabrinės kulkos nėra, bet patarimų turi
Paklaustas, ką reikėtų pakeisti, jei Lietuva pasirinktų eiti Vakarų kryptimi, – padarytų bendravimą tarp pedagogų ir besimokančiųjų kiek įmanoma mažiau oficialų, pamirštų griežtus mokymo metodus – Pasi sako, kad Lietuva turėtų išlaikyti esamą sistemą, tik būtų atsargi. Pats P. Sahlbergas vadovauja Atviros visuomenės fondų švietimo tarybai ir yra Oulu universiteto valdybos, Škotijos vyriausybės švietimo patarėjų tarybos narys. Vis dėlto, sidabrinės kulkos – visur veikiančio recepto, – sako jis, deja, nėra. Tačiau jau žinome, kas reformuojant švietimą nėra gerai ir kas iš tiesų veikia.
„Pasimokėme, kad konkurencija kaip rinkoje, griežta atskaitomybė, standartizavimas nuo viršaus žemyn, mokymo profesijos atstovų profesinės autonomijos mažinimas – netinkami metodai, jei siekiama tvarios švietimo transformacijos. Todėl – jei klausiate mano nuomonės – pirmi žingsniai gerinant švietimą Lietuvoje būtų šie: pirma, suvokti, kokia yra problema“, – sako ekspertas.
Jo nuomone, nepakankami mokymosi rezultatai, dideli skirtumai tarp mokyklų, tinkamo švietimo finansavimo trūkumas ir atsidavusių mokytojų trūkumas – dažnai yra gilesnės problemos simptomai.
„Raskite esminę problemos priežastį. Reikia sugalvoti, kokia galėtų būti įkvepianti Lietuvos švietimo vizija. Pasistenkite, kad visuomenei būtų aišku, kokio švietimo Lietuvai reikia ateityje. Dirbkite su visais dalyviais, informuokite apie šią viziją, kad visi ją suprastų ir jai pritartų. Galiausiai, reikia sukurti savo pokyčių teoriją. Čia jums gali padėti tarptautinės kitų švietimo sistemų pamokos. Pokyčių teorija bendrais bruožais nusako, kaip planuojate judėti iš ten, kur esate, ir kur norite būti“, – siūlo ilgametę patirtį turintis specialistas.
Turime du pasirinkimus
Komentuodamas, ką reikėtų daryti dėl daugiausiai aptariamų problemų – mokytojų trūkumo, jų mažų atlyginimų, užimtumo trūkumo vaikams kaimuose ir atokesnėse vietovėse, – P. Sahlbergas sako, kad galime koreguoti esamą sistemą ir spręsti šias problemas, arba iš esmės keisti dabartinės sistemos pagrindus.
„Visų jūsų minėtų trijų problemų sprendimai būtų socialinio ir politinio pobūdžio. Švietimo sistema ne itin pajėgi jas išspręsti. Švietimas gali tik pamėginti tas problemas sušvelninti, bet tai nėra sprendimas. Todėl svarbu laikyti Lietuvos švietimą ne atskira dalimi, o didesnės socialinės sistemos dalimi. Pavyzdžiui, mokyklos turėtų būti ne vien mokymosi, o tokia vieta, kur mokiniai sulaukia dar ir paramos, pagalbos. Švietimo politikos turėtų daug daugiau dėmesio skirti vaikų gerovei ir laimei. Mokymo programa turi būti kuriama, remiantis įtraukimo, empatijos ir individualios paramos principais, o ne paplitusiais standartais“, – savo pasiūlymus aiškina specialistas.
Reikia kelti mokytojų profesijos prestižą
P. Sahlbergas yra dirbęs ne tik pasaulinėse organizacijose – buvo ir vizituojantis profesorius prestižiniame Harvardo universitete. Kalbant apie Lietuvą, jis susipažino ne tik su bendrojo lavinimo mokyklų, bet ir aukštojo mokslo, pedagogus ugdančio Lietuvos edukologijos universiteto, padėtimi. Švietimo ir mokslo ministrė neseniai yra minėjusi, kad mokytojų trūks, o daugiau nei pusė tų, kurie dirba mokyklose, yra virš 50 metų amžiaus. P. Sahlbergo teigimu, mokytojų trūksta visur.
„Ne tik Lietuva susiduria su šiuo sunkumu. Mokytojų trūkumas turės katastrofinių padarinių Junginei Karalystei, JAV, Švedijai, Estijai ir daugeliui pasaulio valstybių. Be to, nėra vieno priemonių rinkinio ar reformos, kuri pagerintų situaciją. Naujų metodų taikymas mokyklose, pavyzdžiui, pagal tarptautinę programą „Teach for All“, gali tikti daliai mokyklų, tačiau tai nebus patikimas būdas sukurti visuotinai gerbiamą mokytojo profesiją, kuri metai po metų domintų jaunus žmones“, – teigia P. Sahlbergas.
Švietimo ekspertas turi konkrečių minčių, kurios padėtų tai išspręsti.
„Mano manymu, vienintelis sprendimas, kuris turėtų būti visos Lietuvos švietimo sistemos transformavimo dalis, – greitai įtvirtinti tris naujos sistemos elementus. Pirma, mokytojo profesija turi tapti konkurencinga ir intelekto reikalaujančia akademinių studijų sritimi. Praktikoje tai reikštų reikalavimą visiems mokytojams (ateityje) turėti tyrimais pagrįstą magistro laipsnį, kuris suteiktų jo turėtojui kvalifikaciją dirbti ir kitose srityse, taip pat teisę studijuoti doktorantūroje.
Antra, padarykite mokytojo profesiją mokykloje tikra profesija. Mokytojams reikia daugiau profesinės autonomijos, jų darbas turėtų būti labiau grindžiamas profesiniu bendradarbiavimu, o mokyklos, samdydamos direktorius, turėtų investuoti į aukštesnės kokybės vadovus.
Trečia, padarykite mokytojų atlyginimus konkurencingus kitų panašaus kvalifikacijos lygio profesijų atžvilgiu. Mokytojais retai tampama siekiant praturtėti, bet jie tikisi panašaus atlyginimo, kaip to paties lygio panašaus išsilavinimo atstovų, dirbančių kitose srityse. Taip padarė Singapūras, įgyvendindamas dideles reformas. Tai (padarė) ir (švietimo projektas) „The Finnish Way“. Tokie principai figūruoja daugelio kitų šalių planuose. Lietuvai labai svarbu priimti ne pavienius sprendimus, o patobulinti visą su mokymo profesija susijusią sistemą“, – tokius pasiūlymus keliant mokytojo profesijos prestižą pateikė švietimo ekspertas.